Mamacitos dienoraštis

Vaiko pinigai: kur ir kaip juos galima „įdarbinti“?

Pradedant rašyti šį įrašą, kažkaip prisiminiau, kai tėtis mus su sese mokė investuoti. Tai nutiko, kai man buvo gal kokie dvylika ar trylika. Kaip ir daugelis šiauliečių, mano tėtis nebuvo išimtis – prie algos prisidurdavo iš naudotų automobilių pardavimų. Išlikęs tik momentas, kad tėtis nuo parduoto automobilio duodavo kažkiek dolerių man ir sesei, bet visada paklausdavo, ar norime, kad atiduotų, ar geriau duoti jam, kad jis nupirktų dar vieną automobilį, o vėliau mūsų investicija didės – gausime daugiau iš jo. Nors ir kaip norėjosi išleisti ant saldainių ar kokių niekniekių, rinkdavomės investuoti savo kelis gautus dolerius (tuo metu kažkaip visi sandoriai būdavo šia valiuta atliekami).

Nors vėliau man su taupymu nelabai sekėsi draugauti, tačiau gimus vaikui net nedvejojau, kad jam noriu sukurti kažką ateičiai, kad būtinai noriu investuoti. Negana to, pamenu, kad seneliai iš tėtės pusės visus anūkus buvo apdraudę. Spėju, kad ne vieni seneliai taip darė. Taip sulaukus pilnametystės ne tik gavau kažkiek litų, bet ir augant už kiekvieną traumą galėjau gauti išmoką. Juokingiausia, kad nieko negavau, nes buvau iš tų vaikų, kurie galbūt stipriai susimuša, susitrenkia, bet jokių lūžių ar rimtų traumų, kas būtų traktuojama kaip draudiminis įvykis. Beje, dar viena idėja galbūt tėveliams arba seneliams, kaip galima sutaupyti anūkui ar vaikui – depozitas. Mano tėtis taip vadina fondą sesės sūnaus, nes kiekvienas euras gautas, pridavus depozitą, keliauja jam. Taip mūsų namuose yra Ramunės fondas (sesės dukrytės, nes nenorėjau, kad ji būtų nuskriausta, o aš tuo metu neturėjau Joakimo).

Mes kartu su Edvinu nusprendėme, kad pinigėliai, kuriuos valstybė skiria kas mėnesį vaikui, bus nededami į bendrą katilą, nes realiai jie būtų išleidžiami net ne pagal paskirtį, nes gi sunku labai atskirti ir sąžiningai leisti vaiko pinigus tik vaiko poreikiams. O jų beje – iš ties daug ir įvairių. Maitinu mišinuku, tai kažkur teko skaityti, kad realiai vidutiniškai tėvai išleidžia apie 5 tūkst. eurų iki tol, kol maitinamas vaikas mišinuku. Man tokia suma atrodo kosminė, bet kai paskaičiuoji, tai galbūt, nes, pavyzdžiui, mūsiškiui ponui netinka paprastesni mišinukai, bet tie iš brangesnių, kur net kartais sunku bet kurioje parduotuvėje gauti. Ačiū, Dievui, kad nesame alergiški karvės pieno baltymui ir visiems panašiems dalykams, nes aiktelėjau, kai pamačiau, kiek kainuoja dėžutė mišinuko su ožkos pienu. Na, bet grįžkime prie esmės.

Kažkaip dėti į kojinę septyniasdešimt kelis eurus, gautus kas mėnesį – gan senamadiška ir neturi prasmės, nes pinigas – nuvertėja. Norisi, kad nors ir keliasdešimt eurų kažkiek uždirbtų. Realiai informacijos internete yra gan daug, tačiau man visada patinka susirasti žmogų, kuris yra savo srities specialistas ir žmogiškai paaiškina, be jokių naudos siekimo, ką geriausiai daryti. Šį kartą mano pašnekovė – Indrė Matiejauskė, „Finansinių sprendimų agentūros“ specialistė. Klausomės ir tikiuosi, kad po įrašo tikrai atsiras daugiau tėvelių, kurie pasirinks vieną ar kitą būdą, kaip sukaupti savo atžalai šiek tiek gyvenimo pradžiai: galbūt įsigyti pirmąjį automobilį, įstoti į norimą universitetą, galbūt net pirmojo būsto pradiniam įnašui. Manau, kad rodydami pavyzdį savo vaikams, kaip ieškome būdų investuoti, turėti vienokią ar kitokią grąžą, ugdome ir vaikų finansinį raštingumą.

You Might Also Like...

No Comments

    Leave a Reply