Žinote, kiek kartų jau rašiau antrą dalį daiktų sąrašo, kurie pasiteisino su Joakimu? Nesumeluosiu, jei prisipažinsiu, kad sėdau rašyti n kartų, tiek pat pradėjau, bet kažkaip nesirašė, tada ne vieną jau sąrašą galvoje buvau susidėliojusi, o dabar pagaliau bandau nuguldyti ant lapo (na, perkeltine prasme ant lapo). Kas nesupranta apie ką aš čia, tai pradžią galite pasiskaityti čia.
Teorija ir praktika – kaip du skirtingi dalykai
O dabar toliau kalbame tai, kas, mano nuomone, pasiteisino su kaupu ir galbūt yra „must have“. Geriausia mano investicija, nors ir nepasiteisinusi (tiesiog taip sukrito kortos man ir prieš gamtą nepašoksi), tačiau visoms patarsiu – pasikviesti žindymo specialistę. Pradėkime nuo to, kad besilaukdama skaičiau knygas, net seminare dalyvavau (mano atveju vyko viskas nuotoliu, nes tuo metu ponas Covid‘as visus gąsdino). Atrodė, kad jau tikrai viską žinau, kad suprantu, nes gi, ar tai koks raketų mokslas? Pasirodo, kad čia yra labai daug ko pasimokyti. Pradėkime nuo to, kad daugeliu atveju manoma, kad tampi mama ir tiesiog viską turi lyg ir mokėti, tai lyg būtų duota gamtos: vienas, du, trys ir viskas. Oi, vaikyti, kad būtų taip lengva. Negana to, maniau, kad kažkas gimdymo namuose padės, ateis, pakonsultuos. Taip. Atėjo. Vizitas truko gal penkias minutes. Jei taip be užuolankų, tai specialistė tiesiog parodė kaip atsigulti ant šono, padėti ranką ir vaikui papą įkišti. Viskas. OK. Spėju, jei paskaitys kokie vyrukai, tai galvos, o ką, čia dar kažkas turi būti? Pasirodo, kad visas pieno fabrikėlis yra labai sudėtingas aparatas ir jį užkurti nėra taip paprasta: gimė vaikas, pienas gaminasi, vaikas valgo ir visi laimingi.
Grįžus po ligoninės, nes mes joje praleidome su Joakimu beveik savaitę dėl covid‘o: stebėjo jį ir mane po kraujo perpylimo, mano mažius buvo gyvas „ant mišinuko“, nes aš niekaip nesugebėjau pati maitinti. Prasidėjo moralinės parkės: kokia aš mama, juk visos maitina, kas su manimi blogai? Prisiminiau, kad klausiausi žindymo specialistės Nataljos Bartkevičienės (jei kuri laukiasi, būtinai pasiklausykite ar sudalyvaukite jos seminaruose. Yra seminarai ir būsimiems tėveliams. Tikrai – verti dėmesio ir jokia čia reklama). Susiskambinau ir išsikviečiau į Šiaulius (ji yra iš Kauno).
Žindymo specialistė pagal iškvietimą
Atvyko kelioms valandoms, nes mokė nuo A iki Z: ne tik apie žindymą, bet kaip patogiai paimti, apiplauti mažiuką, kaip laikyti, kad greičiau atsirūgtų, kaip išvalyti bambytę… Žinote, kai būni ligoninėje yra vienaip, kai grįžti namo – dar kitaip. Pasimeti momentais, o čia tau padeda ir parodo tavo įprastinėje aplinkoje. Visame procese buvo priverstas dalyvauti ir Edvinas. Anot jos, vaiko gimimas yra dviejų žmonių darbas, todėl ne tik mama turi jame dalyvauti: jei ji maitina, tėtis gali pasirūpinti, kad jai būtų patogu sėdėti, padėti pagalvę, pataisyti kažką. Net liepė jam filmuoti, kaip ir ką darau, nes, anot jos, pirmas savaites moters smegenys yra kaip žuvytės. Mes tik linkčiojame, kad suprantame, o paskui paklausk po kelių minučių ir mes panikoje lyg pirmą kartą girdėtumėm. Taip jau veikia tie hormonai. Pamokė mane ir kelis kartus pavyko pažindyti vaiką. Valio. Bet… išvažiavo ir vėl, trūkt už vadžių, vėl iš pradžių. Vaikas verkia, nes nori valgyti, o man ne tik, kad nebesiseka jam normaliai krūtinę paduoti, bet neturiu pieno.
Dabar turėtų sukrusti super mamytės, kad visos mamos turi pieno, čia tik psichologinis dalykas, kad reikia bandyti, bandyti, baldyti. Deja, bet kartais dėl medicininių ar kitų indikacijų tai yra neįmanoma. Taip. Aš susirgau covid‘u prieš pat gimdymą, organizmas buvo nusilpęs, pabaigoje jau ir antibiotikai buvo skirti, nes būklė blogėjo. Negana to, kai pagimdžiau, prasidėjo kraujo krešėjimas, teko iš naujo mane persiūti, išvalyti krešulius ir kitą dieną perpilti kraują. Kai tavo organizmas pereina per tiek, tai apie pieno gamybą jis net negalvoja. Mano moralas, kad nesu blogesnė ar prastesnė mama, kad Joakimas nebuvo žindomas, o augo maitinamas mišinuku. Taškas. Tačiau visos šios rašliavos esmė, kad jei yra finansai ir galimybės, pasikvieskite žindymo specialistė, jei galbūt nedrąsu, nelabai išeina, kenčiate nuo krūtinės skausmo, o vaikas vis verkia, kad negauna pakankamai, yra alkanas. Tiesiog man specialistė buvo kaip ir psichologė, kuri padėjo susidėlioti viską į vietas, nurimti, susikaupti ir sudėliojo taškus ant „i“. Beje, galima su Natalja susitarti iš anksto dėl datos, kada galima ją pasikviesti (mano atveju tai buvo kritinis atvejis ir buvo reaguojama čia ir dabar). Taip pat labai faina, nes gaunamas atgalinis ryšys, susirašoma, kaip sekasi, ji atsiunčia ir vaizdo įrašų, kaip ir ką daryti.
Drėkinti, drėkinti ir dar kartą drėkinti
Kai laukiausi, tai vis į galvą sau kaliau, kad reikia drėkinti odą. Nesu unikumas ir meluočiau sau ir kitiems, jei sakyčiau, kad neveikia manęs reklama. Negana to, seki tam tikrus asmenis „Instagram“, tad norom nenorom atmintin nugula kai kurie produktai, kurie neva dar stebuklus. Buvau prisipirkusi visokių kremų ir kremukų, tačiau galiausiai pasiklioviau kosmetologės, kurią kalbinau nėštumo metu, patarimu. Nesupraskite manęs neteisingai, bet visada pasitikiu tai, ką sako specialistai, tai ir man užsifiksavo, kad jei nori tepti aliejuką, kuris užrakintų drėgmę, tai dink dieve to nedaryk ant jau nusausintos odos, nes realiai aliejukas yra kaip barjeras, kuris užrakina tai, kas yra po juo. Tai visada stengdavausi, kad oda būtų po dušo, kad visa šilta ir iki galo nenusausinta, o tada ant viršaus jau tepdavau aliejuką. Man buvo parekomenduota nusipirkti iš vaistinės „Atok original“ firmos „muttisol extra“ aliejuką. Kainavo iki dvidešimties eurų ir man tikiu, kad padėjo, nes jokių strijų ar panašių dalykų ant pilvo ar krūtinės nėra. Aišku, reikia nepamiršti, kad genai daro savo, tačiau jei galima kažkur užbėgti įvykiams už akių, tai kodėl ne?
Deficitiniai vitaminai plaukams
Kitas svarbus momentas, kad kai laukiasi, tai, bliamba, plaukai patampa tokie stori, žvilgantys, bet… Nereikia tuo per ilgai pasidžiaugti, nes kaip ir gyvenime, labai dažnai geri dalykai greitai baigiasi. Man plaukai pradėjo slinkti po mėnesio ar dviejų. Bet aš kalbu, kad slinkti taip, kad ašaros riedėjo kaip pupos, kad OMG, nupliksiu tokiais tempais. Nueini į dušą, išsitrini galvą ir tada brauki pirštais ir kuokštai lieka tarp pirštų. Vaizdas ir jausmas tikrai ne iš maloniųjų. Ką jau kalbėti, kai tenka po to šukuoti tuos plaukus ir iš šepečio rinkti. Panika totali. Net susilaikiau nuo kirpyklos tuo metu, nes bijojau bent kažką tiems mano plaukams daryti, kad tik mažiau jų netekčiau. Ko tik aš neišbandžiau. Prisipirkau kažkokių ampulių, kurias reikia įmasažuoti į odą, užsisakiau kelis serumus ir purškalus galvos odai, kad tik ten prasidėtų įvairūs vyksmai ir plaukų svogūnėliai užbujotų.
Išmečiau tiesiog pinigus į vandenį, nes kažkokio rezultato stebuklingo nemačiau. Kas padėjo? Aišku, kad praėjęs laikas po nėštumo, kai organizmas atsistato ir vitaminai „Pantogar“. Jų dabar Lietuvoje nebėra prekyboje, tai teko ieškoti interneto platybėse, vėliau parsisiunčiau iš JK. Kursas – trys mėnesiai, bet manau, kad būtent man jie padėjo išeiti iš duobės. Beje, „Pantogar“ šampūnų ir tonikų galima įsigyti vaistinėse, tačiau būtent vitaminai buvo išimti iš prekybos ir niekur nebuvo galima įsigyti. Rašant dabar pradėjau domėtis, tai matau, kad vėl galima įsigyti. Mistika. Čia gal tas atvejis, kai reikia, nėra, o kai jau nebe – prašom, kiek tik nori.
Dar tokie galbūt neesminiai dalykai, tačiau užskaitau ir mums labai padėjo. Pirma, jei yra galimybė, investuoti ne į žaislus ar rūbelius, nes juos vis vien labai greitai išauga – kosminiu greičiu arba sugeba taip suvaryti su savo atpylinėjimais, kad tik spėk plauti. Geriau jau vaiką vesti į masažus ir baseiną. Mes nuo pat galimo amžiaus jau pradėjo eiti į baseiną: vaikas ne tik socializavosi, išmoko kažko, bet ir lavėjo, nes kartais namuose per darbus, per rutina galbūt ne tik padirbame su jų mažais kūneliais, kaip tą galima padaryti vandenyje. Negana to, tai ir puikus dalykas, kai nori pakeisti aplinką, išeiti į žmones, o galbūt išleisti tėtį į baseiną, kad tu šiek tiek ištiestumei kojas. Taip pat – privatūs masažai. Vėliau mes gavome ir valdiškų, nes Joakimas tingėjo šliaužti. Esu dėkinga masažistei, kuri pusvalandį dirbdavo su mažuoju, nes viena yra pasiskaityti, pasižiūrėti, ką reikia su vaiku daryti, kaip daryti, kaip jį lavinti, kad greičiau galvytę laikytų, kad tonusai mažėtų ir panašiai, bet kita, kai tai daro savo srities specialistė. Gaudavome namų darbų ir mes, bet mažasis buvo pasidaręs tikras sportininkas: kelis kartus per savaitę į masažą, kelis – į baseiną. Iš tikro faina žiūrėti, kai tavo vaikas aro progresą, kaip tobulėja ir galbūt viduje pasidžiaugti, kai matai, kad kiti mažieji, kurie yra vyresni, dar tiek nepadaro kaip tavo mylimukas. Įsijungia tada super mamytės sindromas.
Vienas dalykas, kuris yra labai fainas, tik mama per darbus vis nepadaro iki galo – albumas. Įsigijau jį, nes norėjau, kad būtų įamžintas visas Joakimo augimo kelias, nes nuotraukų telefone jau po pusės metų buvo max pasiekta. Teko ir į laptop‘ą kelti, kai kurias pratrinti, nes telefono turinį okupuoja mažylis. „Hug Book“ mane labai suviliojo, nes labai mielas formatas, natūralus ir kažkaip organiškai man ten viskas dėliojasi. Tikiu, kad kai užaugs, bus jam faina pasižiūrėti ir pavartyti. Tik mamai reikia pagaliau pajudinti visko užfiksavimą nuo septinto mėnesiuko, nes ten bam ir užstrigau. Galėčiau dar vardinti keletą daiktų, kurie pasiteisino ir galbūt gautų penkias žvaigždutes įvertinimo, tačiau gana. Tikrai tikiu, kad visos mamos atranda savo kažką ir taip jau galvą išūžiau.
Daiktai, kurie nepasiteisino
Kas tikrai pas mus dūlėjo ir buvo patys nepraktiškiausi pirkiniai? Vystymosi stalas. O, taip. Perskaitėte teisingai. Nusipirkau, susidėliojau viską į dėžutes, kai laukiausi, o grįžome ir mūsų visa veikla persikėlė į virtuvę. Virtuvinis stalas tapo mūsų pampių keitimo Meka – daug vietos, mamai nereikia susilenkti, prie pat yra virtuvė, tad bet kada mišinuką sumaišai, vandens virinto po ranka turi, o ir pampiai pirmu taikiniu keliauja į šiukšlinę. Nes OMG, jei kas sako, kad savo vaikio kakis nesmirda, tai meluoja ir neraudonuoja. Kartais taip ponulis driokstelėdavo, kad tik kuo greičiau nori iš akių ir nuo nosies patraukti dovanėlę. Be to, man po gimdymo parėjo nugara. Galvojau, kad turiu raumenis, kad sportas savo padarė, bet nė velnio. Pasigimdai, pilvo nebėra, jau atrodo, kad niekas į priekį nesveria, bet bam ,tada jau nugaros eilė. Šiek tiek ilgėliau pasilenkus pabūni virš vaiko ir jautiesi kaip pensininkė. Sveikos atvykusios į motinystės pasaulį.
Kaip ir rašiau prieš tai, tai mano pieno fabrikėlis visiškai nenorėjo užsikurti ir pradėti darbus. Dėl to buvau nusipirkusi ir pientraukį, bet jį gal panaudojau vos kelis kartus. Man tai buvo nepasiteisinęs pirkinys, kurį po kelių savaičių pardaviau „Vinted‘e“. Beje, mielos mamos, nepasiduokite reklamoms ir visomis instagramerių įtakoms. Kas tinka vienam vaikui nebūtinai tiks kitam. Visada siūlau, jei kažkas sudominu, pažiūrėkite, gal kur galima pabandyti, gal draugė kokia turi, gal ką, nes iš karto pirkti, kad vėliau tektų padėti į spintą, nematau prasmės. Mano pavyzdys, vienos mamytės itin išgirtas kramtukas iš „K-MOM“ man rodos firmos. Uždedi ant rankytės ir ten kramto leliukas. Mano vaikas kažkaip neliko sužavėtas: jam geriau į trasą ėjo visų lapkritinukų top‘as – grybas. Bet ir tai, jį atrado vėliau nei visi, nes jo gyvenime turbūt buvo daugiau veiklos ir įdomybių nei guminis kramtukas. p.s. dar vieną pamiršau – išsigelbėjimas berniukams nuo diegliukų – „Colic Calm“. Pradėjom nuo geltono, o paskui perėjom ant mėlyno. Patarė draugė ir ačiū jai, nes mums tai buvo vienintelis būdas, kovoje su niurzgėjimais, inkštimais ir pilvo pūtimu. Aleliuja.
No Comments