Kelionės Mamacitos dienoraštis

Pirma kelionė su kūdikiu: misija įmanoma, jei atlikti namų darbai

Pirmoji mano kelionė į užsienį (na, tiksliau tas užsienis buvo Latvija) įvyko, kai man buvo vos kelios savaitės. Juokdavausi ir priekaištaudavau tėvams, kad nereikėjo nuo tokio jauno amžiaus išvežti, gal tuomet nebūčiau tokia varlė keliauninkė. Buvau sau pasižadėjusi, kad jei turėsiu vaikų, tai būtinai su jais pradėsiu keliauti nuo mažų dienų. Kaip sakiau, taip ir padariau, tik mano Joakimui tuo metu buvo šiek tiek daugiau nei man – dešimt savaičių.

Paruošiamieji darbai

Pasiruošimas prasidėjo tuomet, kai nusprendžiau, kad pirma reikia pasidaryti kelioninį dokumentą, nes vaikui gimimo liudijimo išrašas keliauti svetur nesuteikia galimybės. Todėl antrojo mėnesio sukaktį paminėjome Migracijos skyriuje nuo pat ryto – išdidūs tėveliai nuvežė mažylį išsiimi pirmojo dokumento. Sudėtinga? Tikrai ne. Pirma tereikia užsirezervuoti laiką epolicija.lt. Nežinau, ar dėl to, kad mes registravomės Šiauliuose, ar kad tas covid‘as sujaukė kortas, bet vietų – nors ir tą pačią dieną gali užsirašyti. Iš pirmo bandymo pavyko įamžinti mūsų mažąjį pilietį ir nutarėme nelaukti, nes įprastai dokumentai gaminami 30 darbo dienų, tad mes pasirinkome pasą pasigaminti per penkias dienas už šiek tiek didesnį mokestį. Mus taip pat informavo, kad antro dokumento gamybai yra suteikta nuolaida, tad nors ir neplanavome tapatybės kortelės, bet susigundėme – vos keli eurai gavosi papildomai ir turėjome abu dokumentus. Kodėl labiau norėjau paso, nors jis griozdiškas ir ne toks kompaktiškas kaip ID kortelė tapatybės? Nes su juo galima ne tik į ES, bet jei sugalvosime kažkur toliau kelti sparnus per dvejus metus.  Po penkių dienų gavome ne tik pasą, bet ir kortelę, kurie galioja du metus.

Covid‘as diktuoja kelionių kryptis

Kitas žingsnis – išsirinkti, kur keliauti. O čia jau aš patapau stabdžiu, nes esu tik persirgusi, bet nepasiskiepijusi. OK, jau matau kylančią pasipiktinimo bangą. Ne, nesu antivakserė, tačiau taip jau nutiko, kad pirmą nėštumo trimestrą turėjau galimybę pasiskiepyti, nors skiepijo vyresnio amžiaus grupes. Tuo metu savanoriavau su Raudonuoju kryžiumi, bet paskambinus savo gydytojai išgirdau klausimą: „O tavo kokia diagnozė šiuo metu?“. Nurašė viską nėštumui, nes tuo metu nebuvo dar informacijos, tyrimų ir panašiai, ar saugu yra skiepytis. Tuomet trečiame trimestre man jau siūloma skiepytis – suabejoju ir nusprendžiu palaukti, kol gims vaikelis. Na, man kažkaip atrodo, kad jei besilaukianti moteris suserga, pavyzdžiui, kad ir gripu, tai gydytis turi įvairiomis homeopatinėmis priemonėmis, aliejukais ir gali tik paracetamolio. Nėštukė yra prilyginama vaikui tuo metu, jei žiūrėsime iš to taško, kokie vaistai jai skiriami. Kūdikių ar mažų vaikų juk nuo covid‘o vis dar neskiepija… Nesiplėsime ta tema, anyways.

Tad nėštumo metu, norėdama eiti į parduotuvę GP gaudavau pasidarius testus, kurie buvo nemokami, o likus kelioms dienoms iki tol, kai į pasaulį pasibeldė Joakimas, susirgau nelemtu covid‘u. Grįžkime prie esmės. Teko ieškoti šalių, kurios EU žaliąjį pasą pripažintų ne tik tų keliautojų, kurie yra pasiskiepiję, bet ir persirgę. Taip eliminavosi JK ir Malta, nes tuo metu Ryanair siūlė akciją, kuria pasinaudoti būtų buvusi nuodėmė.

Juokingos kainos: lėktuvo bilietai pigesni už pusantros valandos kelionę traukiniu

Ryanair‘as (mano buvęs darbdavys) tuo metu siūlė juokingas kainas ir deal‘ą: vieną bilietą perki , o kitas – nemokamai. Taip mes susiradome skrydžius į Milaną keturioms dienoms. Tie, kas keliauja su vaikais iki dviejų metų, turėtų žinoti, kad jiems nereikia papildomos vietos (na, nebent yra poreikis ir norisi, tad tuomet galima nusipirkti atskirą vietą ir vaiką skraidinti automobilinėje kėdutėje) ir galioja fiksuota kaina – 25 eurai. Realiai už vaiko bilietus sumokėjome daugiau nei už mūsų abiejų, bet dar pridėjome papildomą bagažą, vietas, tai viso gavosi vos šiek tiek virš šimto eurų, kas yra gan juokinga kaina. Vienu momentu galvojome, kad galbūt variantas – nuomotis automobilį ir keliauti po apylinkes, vėliau pažiūrėjome bilietus traukiniu iki Venecijos. Jie kainavo daugiau nei visas mūsų trip‘as. Nusprendėme, kad laiką t.y. realiai dvi pilnas dienas skirsime tik Milanui ir niekur neforsuosime.

Baimės pilnos kelnės

Prisipažinsiu, kad kelionės šiek tiek bijojau. Bijojau ne dėl savęs, o dėl vaiko. Galvoje sukosi begalės klausimų, o kaip bus, kas bus, o jei pradės verkti skrydžio metu, kaip reikės nuraminti. Aš ir pati žinau, kad prieš tai, jei tekdavo skirsti kažkur, tai neduok Dieve žiūrėdavai, kad šalia nesėdėtų kokia mama su vaiku, nes labai tikėtina, kad skrydis virs katorga. Nenorėjau, kad ir į mus kreivai žiūrėtų aplink, kad jau su kūdikiu ir lauk bėdos. Pradėkime nuo to, kad susiruošti su vaiku – gan nemažas iššūkis, nes turi apgalvoti kiekvieną smulkmeną. Negana to, jam bagažo nėra, galima pasiimti tik vaiko kuprinę ar tašiuką, kuriame yra pagrindiniai dalykai. Taip pat galima imti dvi priemones t. y. pavyzdžiui ratus ir vieną iš vežimo dalį. Įvairiuose oro uostose politika vis kitokia: pavyzdžiui, Rygoje reikia į check-in‘ą nueiti, kad uždėtų lipduką ant vežimo, o Milane jį uždeda prie vartų, dėl to turi pasižiūrėti, kad nepramazinti check-in‘o uždarymo.

Baimė kilo ir dėl to, kad išsibalansuos vaiko dienos rutina. Mamos supras, ką reiškia, kai vaikas patiria daug įspūdžių, pervargsta, tai vakare prasideda tikra fiesta, kol pavyksta nulaužti miegui. Negana to, maitinu pieno mišiniu. Galbūt atrodo, kad čia easy peasy, bet visada turi pagalvoti kelis žingsnius į priekį: kur gausiu vandens padaryti mišiniui. Vežėmės mini termosą, kurį beje be vargo gali ir per apsaugą prasinešti, nes visi supranta, kad karštas vanduo skirtas ne tavo arbatai ar panašiai, o vaikui. Šiaip apskirtai apsauga, einant oro uoste yra malonesnė, visada padeda, nesikabinėja, nes mato, kad esi kaip koks kupranugaris su visais vaiko daiktais. Negana to, mums Milane net nereikėjo stovėti ilgai kaip kitiems, nes pakvietė ateiti per fast track‘ą, kad greičiau būtų ir nereikėtų vargti. Štai jums ir pliusas.

Paskutinė galbūt baimė, kad o kas, jei pamirši kažką. Mūsų maitinimas yra vienas didelis ritualas: nuo vaistukų, skirtų išvengti pilvuko pūtimo ir diegliukų, iki gerųjų bakterijų, kasdieninės vitamino D dozės ir panašiai.

Kelionė į Italiją per Latviją

Tie, kas gyvena šiaurės Lietuvoje, skrenda ne iš LT oro uostų, bet iš Latvijos. Mes – ne išimtis. Ryga nuo Šiaulių yra arčiau nei Kaunas ar Vilnius, todėl iki mokyklos baigimo aš geriau pažinojau Rygą nei Vilnių, nes dažniau ten teko važiuoti ar iš ten keliauti. Keliaujantiems šiuo metu reikėtų pasitikrinti reikalavimus, norint atvykti į Latviją. Nors šalį ir kerti tranzitu, tačiau privaloma kiekvienam užsipildyti formą ir gauti QR kodą. Negana to, privaloma užsipildyti ir papildomą formą kiekvienam, keliaujančiam į Italiją. Mums pasisekė, kad skridome vasario mėnesį, o būtent nuo pirmos dienos buvo įsigalėjusios taisyklės, kad nebereikia atvykstant į šalį darytis prieš skrydį PGR testo. Išvengiame papildomų išlaidų ir galvos skausmo. Bet juokingiausia, kad labai sąžiningai ir atsakingai viską susipildėme, tačiau nieko nereikėjo t. y. kertant LT ir LV sieną niekas nestabdė, oro uoste nieko neprašė parodyti. Nuskridus į Italiją irgi niekas nieko išeinant iš oro uosto netikrino. Kitokia situacija jau pačioje Italijoje, kur be EU galimybių paso negali niekur patekti: prašo tiek viešbutyje, tiek kavinėse, muziejuose ar parduotuvėse. Jo beje paprašė pirmą kartą oro uoste, kai skridome atgal prieš einant beveik pro apsaugą.

Skrydis iš Rygos vėlavo beveik pusantros valandos: teko laukti bent gerą pusvalandį stovint praėjus pro įlaipinimo vartus, bet atsiprašau už išsireiškimą, bet „šikau į batą“ be priežasties, kad mano vaikas gali neatlaikyti kelionės. Turiu auksinį sūnelį, nes laukiant sugebėjo kėdutėje nulūžti, įlipus į lėktuvą pabudo, šiek tiek pazirzaliavo, bet greitai buvo užčiūčiuotas ir out‘as. Lūžo vaikinas ant pakilimo, o ir skrydžio metu pabudęs pavalgė, pabūdravo, pažaidė ir vėl pasinėrė į kelionę pas dėdę Miegą. Mano kaip buvusios stiuardesės patarimas keliaujantiems su vaikais: duokite pakilimo ar nusileidimo metu vaikui kažką valgyti, galbūt soskę, kažką atsigerti. Didelė tikimybė, kad bus mažiau ašarų ir lengvesnis nusileidimas. Negana to, dažniausiai vaikai likus pusvalandžiui iki skrydžio pabaigos pradeda jau jausti diskomfortą, nes būtent tuomet pradeda ženkliai lėktuvas žemėti, keičiasi altitudės ir tai sukelia sinusų arba ausų skausmą.

 Ciao, Italia

 Nusileidžiame šiek tiek prieš devynias vakare, greitai susirandame autobusą ir mes pakeliui iš Bergamo į Milaną. Valanda kelio, 20 eurų ir mes centrinėje stotyje. Nusprendžiame, kad be problemų įveiksime pusantro kilometro ir nupėdinsime iki viešbučio, nes jau prisisėdėjome ir norėjosi kojas pramankštinti. Oras pasitaikė puikus, nes išvykome iš minuso į gerą pliusą: pirmą dieną temperatūros stulpelis šoktelėjo iki 20 laipsnių šilumos. Be vargo radome viešbutį ir įsiregistruojant dar kartą užklausiau, ar mūsų kambarys tikrai su vonia. Ieškodama kambario būtinai ieškojau su vonia. Kodėl? Nes mes namie turime dušą, asmeniškai mėgstu pamirkti vonioje, bet dabar mūsų gyvenimui diriguoja toks mažas direktorius, tai norėjau, kad jis galėtų pasiplaukioti, nes kartą teko ir jam labai patiko. Sužymime pusryčių lapo pasirinkimus, nes švediškas stalas dar nėra leidžiamas kaip įprastai. Antrą dieną kaip ir buvo galima valgyti valgymo zonoje, tačiau turėjai stovėti už juostos, parodyti padavėjui, ko nori, nes pačiam negalima eiti prie maisto. Gali nebent kavos įsipilti ar sulčių.

Norėdami, kad vaikas neišsibalansuotų, į kelionę pasiėmėme miegmaišiuką-vystyklą, į kurį kiekvieną naktį dedame Joakimą. Ir taip, mano vaikas išmiega iki dešimties valandų be atsikėlimo, nes yra suvystomas: kai rankos yra šalia, vaikas nesiblaško ir savęs nepakelia. Šis dalykas pasiteisino, kai teko naktį gulėjome ligoninėje, tad net kitaip nemąsčiau: lovytės juk nepasiimsi, bet miegmaišį gali, nors jis ir nebus įtvirtintas ir prisegtas kaip SNOO lovytėje (kažkada padarysiu apžvalgą, kas man labai pasiteisino ir rekomenduoju). Vaikas atsikėlė tik kartą naktį pavalgyti, nes realiai šiek tiek gal susivėlinome nueiti miegoti, nedaug suvalgė, bet tikrai nebuvo mums kažkokia kankynė. Gal labiau buvo kankynė man, nes itin jautriai miegu, o mano draugas Edvinas turi šiokią tokią bėdą – knarkimą.

Dvi dienos kultūrinimosi

Nors Milane lankausi ne pirmą ir ne antrą kartą, bet niekada nepasakau „ne“ ėjimui į muziejus ar tam tikrus objektus antrą kartą. Taip mūsų šeima apsilankė Milano katedroje: rinkomės kopti laiptais, o ne liftu, nes dienos pabaigoje su vežimu negalima užsikelti. Mums kelionėje itin pasiteisino „Doona“ kėdutė (apie ją irgi kažkada papasakosiu, nes yra mano atradimas), nes ją be vargo gali transformuoti į vežimą. Taip pat buvau pasiėmusi „Tula“ nešioklę, nes nesinorėjo, kad vaikas visą laiką praleistų kėdutėje (pardon visų super mamyčių, kurios skaito ir akis varto, kokia aš mama, kad leidau net kelias valandas jam prasėdėti ir pramiegoti…). Valgydindavau vaiką ar keisdavau pampius, kur papuola: tai ir į McDonalds‘ą ėjome, ir Da Vinčio muziejuje, ir kavinėse. Be to, tiek kavinėse, tiek išeidama iš viešbučio visada paprašydavau karšto vandens į termosą vaikui. Visi tikrai buvo paslaugūs tuo klausimu. Taip pat italai buvo itin rūpestingi, kai pamatydavo, kad esame su vaiku, nuolatos siūlydavo pasinaudoti liftu, kad nereikėtų kėdutės tempti, bet kai pamatydavo transformaciją, būdavo lengvai šokiruoti ir aikčiodavo iš nuostabos.

Angliavandenių fiesta arba be problemų plius keli kilogramai

Aš esu miltinių patiekalų mėgėja. Taip, taip, jei jau nusprendžiu, kad reikia susiimti į rankas, jei kalbėsime apie taliją, tai pirma ką darau, tai pabandau pasakyti „iki pasimatymo“ visoms bulkoms. Pats skaniausias dalykas? Man gali būti paprasta bulka, batonas ar kokia chiabatta su cola. Žinau, skamba gal nelabai yummy, bet man sueina. Dar vienas mano „guilty pleasure“ – išsilydęs sūris, o jo turi būti ne įprastai, o normaliai uždėta, tad man pati pačiausia pica – elementarioji „Margarita“ , o jei dar papildomo sūrio uždėta – viskas, aš devintame danguje. Tad nenuostabu, kad Italijoje pasakyti nei angliavandeniams, nei sūriui negalėjau „ne“. Ką parekomenduočiau? Nors tai yra tinklinė kepykla, bet man ten pica yra kosmosas. Iš pradžių pasiėmėme po vieną gabaliuką, o kitą vakarą grįžome ir jau po du užsisakėme, tačiau antro neįveikiau. Atidaviau Edvinui. „Spontini“ – yra kažkas wow.

Dar vienas perliukas, kuris randasi pačiame centre, tačiau nesikandžioja kainomis, nors visos vietos, kurios yra centre mėgsta nuskausminti turistus – „Panzerotti Luini“. Šiaip ten nėra nei sėdimų vietų, užsisakai ir valgai gatvėje, bet tai – ne problema. Geriausias Milano panzerotti (tai kažkas panašaus į perlenktą picą ir kepta aliejuje). Šiaip įprastai šioje vietoje teks pastovėti eilėje keliasdešimt minučių, tačiau covid‘as turi ir savo pliusų, prieš mus buvo vos keli žmonės. Ir pabaigai, ko tikrai reikia paragauti Italijoje? Gelato. Žiemą ar vasarą, man tai nesudaro jokio skirtumo – ledams mano skrandyje visada bus vietos. O dar itališkiems. Teko net skaityti, kad italai priskaičiuoja daugiau nei 450 įvairių ledų skonių, tad man visada nuėjus patinka rinktis tokių, kokių nesu mačiusi, galbūt skamba įdomiai, nes kiekvienas naujas ragavimas – naujas potyris.

Beje, aš ta, kuri seniau negalėdavo išgyventi tik su aštuonias espresso puodeliais, negalėjau susilaikyti. Tiek nebeišgeriu, nes nėštumas daro savo ir pakeičia įpročius, bet kas kelias valandas vis sustodavome kur nors, tai aš stengdavausi pasiimti vis kavos: ir energijos atsiranda, ir pasimėgauji, ir atsisėdi pailsėti, pasimaitinti vaiką. Visi pliusai vienu kartu.

Kelionė atgal

Dvi pilnos dienos Milane prabėgo akimirksniu, kai jau susivokėme, kad teks tarti „sudie“. Kaip kokie „backpacker‘iai“ nusprendėme, kad į oro uostą pasiimsime vėl autobusą. Be vargo naktį pasiekėme centrinę stotį, kurioje vienoje eilėje rasi įvairių firmų autobusų, važiuojančių į oro uostą. Nežinau, kaip būna vasarą ar pavyzdžiui, jei nebūtų covid‘o, bet mes nebuvo nusipirkę jokių bilietų ir be vargo gavome laisvas vietas. Keliaujant dabar patarčiau užsimesti laiko oro uoste, nes mes gan ilgai, kol praėjome patikrą. Beveik paskutiniuose metruose mus pasikvietė į kitą eilę, kur visi „fast track“ eina, nes buvome su vaiku. Realiai nemažai laiko sugaišti, kol viską išsipakuoji, sulankstai, padedi, paskui vėl iš naujo reikia susidėti. Oh well, svarbu, kad spėjome ir grįžome. Joakimas kaip ir į priekį, laikėsi kaip koks didvyris. Buvo, kad šiek tiek pazirzaliojo, juk keltis teko trečią nakties, o skrydis – 6:55. Bet aš čia labiau apie verkimą pakilimo ar nusileido metu: nei ašarytės. Dar video padariau, kaip vaikinas deda į akį leidžiantis Rygoje.

You Might Also Like...

No Comments

    Leave a Reply