Jau atrodo, kad tai buvo prieš n metų, o viso labo – vos kelis, kai sportas man buvo kasdieninis dalykas: kaip ryte atsikelti, išgerti kavos, išsivalyti dantis. Eidavau į treniruotes, nes tikėjau, kad valanda fizinio aktyvumo padeda ne tik kūno linijas dalinti, bet ir jaustis gerai, kartais net sudaužo slogutį, jei toks apninka. Žiūrėk, nueini į treniruotę tokia visa išsitaškiusi, atrodo lyg per prievartą atėjai, o pasibaigia tos 50 minutės ir jautiesi kalnus nuvertusi: vos ne olimpinę distanciją nuveikusi ir sau nematomą medalį užsikabinusi. Turbūt ne veltui ir tėvai per dantį traukė, kad, neva, Olimpinėmis ruošiuosi, bet grįžtame į šias dienas.
Sportas karantino metu
Prasidėjus šiems metams ir užlipus ant svarstyklių vos neištiko isterija. WTF? Aš rimtai tiek sveriu? Čia gal svarstyklės sugedusios? Taip mūsų kavinės konferencijų salė nuo sausio tapo kačialka. Prisipirkome šiek tiek svorių, girų, gumų. Beje, rasti tai, ko nori karantino metu kartais būdavo misija neįmanoma, nes visi pasinėrė į sveikatinimąsi, o ir kainos šoktelėjo, tad privertė žagtelėti. Su Edvinu susitarėme, kad sportuosime bent penkias dienas per savaitę ir dvi – poilsio. Treniruotes vesdavome rato principu ir pasikeisdami, o tai iššaukė ne vieną apsižodžiavimą iš serijos „tu rimtai tokius pratimus duosi?, „kokią čia nesąmonę liepi daryti?“.
Nežinojau dar, kad laukiuosi, kad taškydavausi iš širdies, o po treniruotes, palyginti, kiek kas kalorijų sudegino, buvo „must“. Čia tas nepaaiškinamas noras konkuruoti ir laimėti visada prasiverždavo, nors realiai juk sportuoji dėl savęs. Nesigiriant, bet sugebėjau iki balandžio atsikratyti nei daug, nei mažai – aštuonių kilogramų. Anyways. Kai jau sužinojau, kad laukiuosi, pradėjau šiek tiek atidžiau stebėti pratimus, kuriuos darau, nes kai kurių stengdavausi vengti, kad afdruk nepakenkčiau beibanui. Taip pat stebėdavau pulsą, kad jis neviršytų 140 dūžių, nes taip buvo pasakiusi gydytoja. Tikrai ant sofos nesėdėjau, judėjau, su dviračiu važinėjausi, nors daug kur rašoma, kad negalima, tačiau paklausiau per apsilankymą, o kodėl galima ant stacionaraus, bet negalima su įprastu?
Elementaru Vatsonai – viskas dėl saugumo, nes svorio centras pasikeičia, galima trauma, jei nukrisi, tačiau viskas yra proto ribose, jei važiuoji atsargiai, ne kažkokiais miško takeliais. Nežinau, gal čia mano požiūris kaltas, kad nėštumas – ne liga, tad viską darai įprastai, tik stebi aplinką, savo kūną, kaip pati jautiesi ir adaptuojiesi. Nepamiršau pirmus keturis mėnesius ir jogos, nes buvau užsiprenumeravusi Melissa Wood programą, tad stengdavausi kasdien atlikti jos savaitines treniruotes.
Koją kišo antras trimestras
Antras trimestras, nors ir buvo jėgų, pareikalavo visą energiją atiduoti darbui, tad sportas buvo nustumtas į paskutines vietas. Skauda širdį dabar rašant, kad taip nutiko, bet yra kaip yra. Negana to, galbūt užtekdavo tik pasivaikščiojimų, pasivažinėjimo dviračiu ir šiaip aktyvesnės veiklos, nes jau pradėjo ryškėti pilvukas, jau darėsi šiek tiek sunkiau judėti, bijodavai užgauti beibaną. Dabar liko vos kelios savaitės ir jaučiuosi kaip banginis, nors priaugau šiek tiek daugiau nei dešimt kilogramų. Sunku net sportbačius užsirišti, kartais trūksta oro, nes mažius įsiremia į šonkaulius ir atrodo, kad pro gerklę išlįs jo kojos.
Tikrai laukiu, kada vėl galėsiu grįžti prie sporto, nes turiu gal šiek tiek iškreiptą požiūrį į savo kūną – man patinka, kai yra raumenukų, kai matosi presiukas, tad gal labai žiauriai nuskambės, tegul šį sakinį super mamytės apeina, bet man labai sunku buvo priprasti prie pasikeitusių kūno formų, nes atrodo, kad užpakalis bele koks didumo, kad klubai labai platūs, nors jie ir nebuvo iki tol siauri… Tiesiog antrame trimestre net būdavo momentų, kada pradėdavau Edvinui verkti, kokia aš stora ir negraži. Anyways, kiekvienas nėštumą priima skirtingai.
Šiaip esu tos nuomonės, kad prireikė devynių mėnesių, kad vaikelis ateitų į pasaulį ir kūnas prie to taikėsi, keitėsi, tad nors socialiniai tinklai ir pilni mamyčių, kurios po kelių mėnesių yra kaip negimdžiusios, tačiau manau, kad tiek pat laiko turi duoti sau ir savo kūnui atsikratyti viso prieaugio. Forsuoti tikrai nereikia, nes kas per daug, tas nesveika.
Kaip ir kada grįžti prie fizinės veiklos?
Tad nusprendžiau pakalbėti su specialiste t.y. trenere apie tai, kaip iš tikro reikėtų elgtis, kuomet laukiesi, nes realiai, pavyzdžiui, Šiauliuose jokių mankštų per visą šį laikotarpį nėra, nes gi covid‘as. Esu tikrai nemažai skaičiusi ir mačiusi, kad dažniausiai nėštukės užsiima įvairia veikla su kamuoliais, eina į jogą arba sportuoja vandenyje. Taip, manau, kad tokios veiklos galbūt yra fainos ir aktualios, jei nusprendi pradėti daugiau judėti nėštumo metu, kad laukimas būtų lengvesnis, net sakoma, kad ir gimdymui padeda. O jei esi iš tų, kurie sportavo? Realiai man tie pratimai ant kamuolių atrodo šiek tiek vaikiškai, nes norisi papushinti save, tačiau nesinori ir pakenkti. Negana to, pradedi galvoti, o kada galima sugrįžti į sportą po gimdymo? Suprantu, kad kiekvienos kūnas yra skirtingas, kad ir vaikai yra skirtingi ir tu nežinai, ar gerai miegos, ar nebus kokių problemų, tad natūralu, ar turėsi laiko ištrūkti pasportuoti, o galiausiai, ar fiziškai turėsi jėgų tam. O ką daryti, jei atliekamas CP? Kada galima tuomet sugrįžti prie intensyvesnės fizinės veiklos nei tik stumdyti vaiko vežimėlį? Trenerė Justina apšvietė ir sudėliojo taškus ant „i“, nes tikiu, kad nors ir kiek turime asmeninės patirties, kiek esame skaitę, domėjęsi, tačiau savo srities specialisto patarimai – neįkainuojami.
No Comments