Pagaliau po keleto metų pavyko sudėlioti viską taip, kad ištrūkome ilgiau kažkur. Taip, ši kelionė šiek tiek kitokia, nes į ją leidomės trise. Iki tol visada turėjau viziją, kad jei jau atostogauti, tai tada, kai Lietuvoje šalta. Tuomet yra idealus metas kelti sparnus ten, kur šilta, nes vasara ir pas mus yra nereali: galima be vargo pasimėgauti ežerais ar jūra, o ir šiltasis sezonas – mums pats darbymetis. Pamenu, kad bilietų netyčia pradėjau žvalgytis dar gegužę ar birželį. Tiesiog „Facebook“ feed‘e vis pasirodydavo gerų deal‘ų, o man jau lengvai nuo visko važiavo. Pirma, pasitariau su mama, ar prižiūrės mūsų ūkį ir „vaikus“ – Rudolfą ir Knopkę, gavus sutikimą ir niekam nežinant ėmiausi veiksmų.
Prisipažinsiu, kad rinkausi tarp JAV ir Azijos, tačiau susidėliojau visus pliusus ir minusus, tad šį kartą laimėjo nauja šalis, kurioje dar neteko man būti. Galbūt čia egoizmas suveikė, nes JAV lankiausi ne vieną kartą, o Azijoje teko pabuvoti irgi ne vienoje valstybėje (apart visų lietuvių itin mėgstamo Tailando, Balio ar Maldyvų. Čia jau kita istorija, bet jei trumpai, nepatinka man tos nuvalkiotos kelionių kryptys, visada norisi kažko kitokio). Taip nusipirkau bilietus šeimynai į Vietnamą.
Vietnamas versus JAV
Pamenu kažkada, gal prieš dešimt metų, kai keliavau po Aziją, tai visi atkalbinėjo vienai varyti į Vietnamą, nes neva nėra saugi šalis moterims. Bet šį kartą aš su komanda, tad ilgai nedvejojau. Žadėjau ilgiau nesakyti Edvinui apie tai, kur ir kada išvarome, bet nesusiturėjau. Paėmiau ir išpliurpiau, nes žinote tą jausmą, kai kažkas faino ir gero, o tu nori pasidalinti, pasipasakoti. Čia tas pats. Edvinui buvo šokas, nes jis nėra keliavęs toliau iš Europos, o čia laukė net du persėdimai. Kai pasakiau, tai atrodė, kad tiek daug laiko liko, o paskui jis tiesiog ištirpo. Labai norėjome kuo geriau pasiruošti kelionei t. y. kaip visada sakau, padaryti namų darbus, kad paskui nebūtų apmaudu, kad grįžti ir pamatai, kad galėjai kažką super wow pamatyti, bet to nepadarei. Negana to, yra kai kur ir bilietų rezervacijos išankstinės, norint patekti į vieną ar kitą objektą. Pamenu savo pravalą, kai nepasižiūrėjau bilietų, kai buvau Singapūre pasikelti į tuos žymiuosius dangoraižius, tad atvykus teko apsisukti ant kulno ir tiesiog pasimėgauti iš šalies, nes bilietų nebuvo, nebent galėjai pirkti VIP, kurie tuo metu mano kišenei nebuvo įkandami, o ir dabar tikrai nemokėčiau tokių pinigų. Taip jau gavosi, kad atidėliojome savo kelionės planavimą, o atėjus dienai X leidomės į kelionę maždaug „ va bank“ principu: kažkas kaip ir žiūrėta, google‘inta, tačiau ne iki galo. Planas kaip ir yra, bet jo iš dalies ir nėra.
Vakarinis startas
Kai Vilnius ruošėsi įžiebti už kelių dienų Kalėdų eglę, mes iš vakaro jau su nakvyne išsiruošėme į sostinę. Keliaujant su vaiku reikia visada pagalvoti kelis žingsnius į priekį, nes supranti, kad jei kelsi jį naktį, keliausi, nes skrydis yra rytinis, tai lauk bėdos. Geriau jau susimokėti, išsimiegoti patogiai ir šviežia galva leistis į kelionę, nes ji laukia ne tokia ir trumpa. Apie visus finansus ir kiek mus atsiėjo kelionė pabandysiu sudėti viską į paskutinį įrašą, nes iki šiol nesu to padariusi, tad pačiai bus įdomu. Bilietai pas mus gavosi gan pigiai (kalbu pigiai, nes dabar teko internete užmatyti „Turkish Airlines“ pasiūlymą, tai aiktelėjau nuo kainos į Vietnamą), nes Joakimui nereikia pirkti atskirai vietos, na, nebent to pats nori, ir negana to, mūsų laukimas į priekį Stambule buvo septynios valandos. Oh yeah, baby. Šioks toks iššūkis, bet ne ką mažesnis, kai reikia keliauti su vaiku.
„Must“ dalykai prieš kelionę su vaiku
Pradėkime nuo to, kad keliaujant su vaiku turi labiau turbūt galvoti ne apie save, o apie jį: kaip jam patogiau, ką jam įdėti, ką paimti ir panašiai. Prisipirkome mišinuko tiek, kad užtektumėme kelionei, nes mums buvo iššūkių kelias, kol suradome tą, kuris tinka ponuliui. Kažkaip kelionės metu nebuvo nusiteikę eksperimentuoti, nes ir taip vaiko organizmui teks daug iššūkių: klimatinių juostų pokyčiai, laikas, maistas ir panašiai. Gerai tik tiek, kad Joakimas jau valgo ir kitą maistą, kad mišinukas yra ryte ir vakare, na, dar kartais, kai kažko nėra po ranka. Nesumeluosiu, bet trims savaitėms nusipirkome septynias ar aštuonias pakuotes. Juokiausi, kad scan‘uojant mūsų kuprines atrodys tie milteliai labai įtartinai. Dar užsipirkome visokių tyrelių, nes vaikinui labiausiai į trasą eina „Ella“ firmos. Aišku, nepamiršome ir pampersų. Taip, sutinku, kad juk ne karo metas, ne į kažkokią trečio pasaulio šalį važiuojame, o negana to, tai mūsų sauskelnės yra „K-MOM“, kurios yra iš Korėjos, bet įsidėjome jų irgi į ateitį. Kodėl? Čia turbūt tas komfortas ir baimė, kad, o kas jeigu. Mamos turbūt neleis sumeluoti, kad ir su pampersais kyla nemažai iššūkių, kol atrandi savo. Juokas juokais, bet ne bet kokie princų ir princesių užpakaliukams tinka. Mes pastaruosius naudojame nuo gimimo ir buvo atvejis, kai buvau nupirkusi naujų pabandyti, uždėjau ir iššuto vaikui. Teko tepaliukais visokiais tepti, gydyti, o ir jam diskomfortas. Tad jei tiko, geriau nieko nekeisti, kol jau jų nebereikės. Aleliuja.
Šiaip išvažiuojant mūsų vaikas dar pats nevaikščiojo, tad vežtis į kelionę vežimą buvo tikrų tikriausias „must“. Mūsų šrekas yra labai pravažus ir patogus namie, bet kelionėje jis tiesiog būtų buvęs per sunkus. Taip per „Vinted‘ą“ įsigijome skėtuką vos už keliasdešimt eurų. Mūsų vizija ir įsivaizdavimas buvo toks, kad tegul tik atlaiko kelionę ir jei ką, paliksime oro uoste. Nusipirkome tokį gan barškaliuką, bet suėjo jis mums ir dar sugrįžo atgal. Negi išvesi gerą daiktą? Dabar jis pas mus mašinoje visada guli bagažinėje, kad jei kažkur prireiks Joakimui. Pasiėmėm ir savąją „Tula“ nešioklę, kuri buvo nepamainoma, kai sėsdavome ant motorolerių. Hm, kas dar aktualu vaikui? Na, čia turbūt kaip visų mamų „Tėve mūsų“, kad į bet kokią kelionę reikia įsidėti vaistinėlę. Prisikrovėme visko: nuo alergijos, temperatūros, skrandžio problemų, viduriavimo. Net pas šeimos gydytoją užsukau ir paprašiau antibiotikų išrašyti. Maža ką: atsarga gėdos nedaro. Jei atvirai, tai visas pakavimasis sukosi apie Joakimą: kad tik ko nepamiršti vaikui, kad nebūtų šikna, o ji gali nutikti, kai pameti net abi tiūtes per pirmąją savaitę, bet apie tai vėliau.
Pasiruošimas – pusė darbo
Realiai į kuprines nugulo visi vasariniai drabužiai. Išvažiavome irgi su intencija, kad kuo mažiau žieminių su savimi pasiimti, tai apsirengėme su kelnėmis, bliuzonais ir plonomis striukėmis nuo lietaus, kedais, nors Lietuvoje jau minusas buvo. Tik vaikui paėmėme kombinezoną ir pilną set‘ą, nes ir vėl – ponulis pirmoje vietoje. Iš tikro gerai, kad įsimetėme kažką daugiau, nes keliaujant Vietname prireikė visko, kai atsiradome šiaurinėje šalies dalyje.
Realiai viena kuprinė buvo vien Joakimo, o kitoje nugulė mano ir Edvino daiktai. Pliusas keliaujant su vaiku, kad gali pasiimti jam tašę. Čia buvo sudėti einamieji dalykai: nuo pampersų kelionei iki mišinuko, tyrelių, vandens, žaislų ir kitų dalykų. Beje, atsisakėme minties keliauti su lagaminais, nes prisiminiau, kaip keliavome Šri Lankoje su pussesere, kad tekdavo ir autobusais, ir traukiniais pavažiuoti, tai dar tempti lagaminus, vaiko vežimą – būtų katastrofa. Viskas geriau lai gula ant pečių, nes su vaiku turi būti rankos laisvos.
Skrydžių į Vietnamą ypatumai
Pernakvojame Vilniuje, automobilį palieku savo buto kieme, kad nereikėtų už parking‘ą mokėti tris savaites ir su taksi pajudame į oro uostą. Prieš kelionę turėjome atlikti dar vienus darbus – užsipildyti dokumentus vizoms į Vietnamą. Procesas gan paprastas, viską užsipildai internetu, įkeli savo nuotraukas (čia tai kosmosas, nes darėme normalioje foto ateljė, kurioje beje iš karto suformatavo nuotraukas pagal Vietnamo užsienio ministerijos reikalavimus. Už tris nuotraukas, kurias atsiuntė el. paštu paklojome 45 eurus), susimoki pinigėlius ir per kelias dienas ateina atsakymas. Visiems vizos buvo patvirtintos per dvi dienas. Įdomu dar tai, kad mes, pavyzdžiui, skridome į Hanojų. Mūsų lėktuvas leidosi Hošimine (buvęs Saigonas), tai ten turi pereiti mutinę t. y. atsiimti bagažą, nes ir Vilniuje bagažas yra registruojamas tik iki ten, pereiti muitinę, pasų kontrolę ir vėl įsiregistruoti į savo skrydį, nors skrydis ir yra jungiamasis, tačiau jokių „priority“ nėra tiems, kas turi skubėti į kitą skrydį. Čia ir vėl papasakosiu vėliau, kaip bėgome iš vieno terminalo į kitą. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad kai mes skridome, tai kaukės skrydžiuose Vietname buvo privalomos, nors covid‘as kaip ir pasibaigė.
Septynių valandų laukimas Stambule
Pirmasis skrydis į Stambulą – tobulas. Visada įsiregistruojant prašau, kad keliaujame su vaiku, ar būtų galima gauti eilę sau, kad niekas nesėdėtų šalia. Check. Joakimas nulūžta, pamiega ir be vargo pasiekiame Turkiją. Čia mūsų laukia šioks toks iššūkis – septynios valandos laukimo iki kito skrydžio. Bandome išsiaiškinti, ar galima nusipirkti įėjimą į „Turkish airlines“ lounge‘ą, bet dėl to, kad nesame reguliarūs skraidytojai, tai net susimokėjus negalima. Oh well, shit happens. Susirandame kitą lounge‘ą, kuris mums tampa poilsio oaze laukimo laikotarpiu. Malonumas nėra pats pigiausias, bet už vaiką nereikia mokėti, o ir gauni maistą, gėrimus, su Joakimu ėjome į žaidimų kambarį, buvo atskira erdvė su gultais, kur galėjai išsitiesti. Negana to, bet kada gali išeiti pasivaikščioti po oro uostą, nes jis tikrai įspūdingas ir jame gali nemažai ką nuveikti, pamatyti. Į laukimo galą aš palūžau, nes miegas ėmė viršų, bet kažkaip sulaukėme savo skrydžio. Beje, kai turi tiek laiko, tai jį nori kažkaip įprasminti: Edvinas iš širdies užsiėmė su Joakimu, kad šis per tas valandas Stambule išmoko vaikščioti. Taip, vaikas į kelionę išvarė nevaikščiodamas, o po pirmo skrydžio jau nedrąsiai žengė pirmus savo žingsnius.
Ir vėl bandai visada suderinti, kad tik būtų eilė palikta mums su vaiku lėktuve. Šį kartą ir vėl pasiseka, bet… Prieš mus sėdėję vietiniai, skrendantys namo, paprašo amerikiečio užleisti vietą, nes jie nori kartu ir jis atsisėda pas mus. Taip mūsų beveik dešimties valandų skrydis tampa šiokia tokia kankyne: Edvinas prie lango su vaiku, o aš per vidurį. Joakimui tai nė motais ir realiai jis visą skrydį pramiega įsitaisęs ant mūsų abiejų kaip kokioje patogioje lovoje. Per kančias į žvaigždes ramini save ir lauki nesulauki, kada leisimės, nes kiekvieną kartą paprašant nueiti į WC ar šiaip atsistoti, pasiimti vaiko daiktų, nes viskas po kojomis netelpa, jauti veriantį žvilgsnį ir nepasitenkinimą.
Pirmas įspūdis – „kažkaip ne taip įsivaizdavau“
Pagaliau leidžiamės Hošimine. Už lango dar šviesu, tad matosi miestas, kuris prisipažinsiu pradžiai nei niek nesužavėjo. Nesužavėjo ir pats vaizdas, besileidžiant į Vietnamą, nes galbūt tikėjausi kažko kito. Na, bet čia gal netinkamas pirmas įspūdis. Mūsų kitas skrydis už gerų dviejų valandų, tad tenka suktis kaip bitutėms. Aišku, nuovargis daro savo, jau tampame irzlesni, piktesni, o čia dar pasų kontrolė laukia, prie kurios kilometrinės eilės. Na, aš nebūčiau aš. Prieinu prie vieno pareigūno, paaiškinu mūsų situaciją ir mes jau turime atskirą žmogų, kuris mus veda pro minią, tik spėk sekti įkandin. Beje, jo paklausiame dėl kaukių, bet mus nuramina, kad kaip ir privaloma, bet prie užsieniečių nesikabina, jei neturi ar nesi užsidėjęs. Vos per kelias minutes praeiname pasų kontrolę, o tada prasideda nervų karas, nes lagaminai atrodo neatvažiuoja amžinybę. Stebi laikrodį, matai, kad laikas iki kito skrydžio tirpsta, o tavo kuprinės viena po kitos kaip sraigės juda ant diržo. Kantrybė – dorybė.
Kol laukiame, per Wifi susirandu, kad mūsų skrydis net ne iš šito terminalo, nes mes atvykome į „International“, o dabar reikės perbėgti į „Domestic“. Pagaliau mūsų kuprinės su mumis ir mes pasileidžiame bėgti. Vos išėjus pasitinka karščio ir drėgmės banga, o mes vis dar su kelnėmis ir bliuzonais, nes visi lengvesni drabužiai – kuprinėse. Šioks toks aklimatizacijos šokas, nes ką tik iš žiemos atvarėme į totalią vasarą. Edvinas vėliau prisipažįsta, kad tikėjosi, kad bus šilta, bet ne taip, nes ta drėgmė momentais itin vargina. Į registraciją spėjame likus vos kelioms minutėms iki uždarymo. Žinau, kad jei būtumėme nespėję, būtumėme gavę kitą skrydį, bet kažkaip dar sėdėti ir laukti nesinorėjo.
Pirmas vakaras Hanojuje
Dar kelios valandos ir mes vietoje – galutinėje mūsų stotelėje. Pirmąjį savo viešbutį užsisakėme iš anksto, tad ir buvome susiderinę, kad už atitinkamą mokestį mus pasiims iš oro uosto, kad nereikėtų sukti galvos, kaip pasigauti taksi, kaip atsiskaityti, nes dongų (vietinės valiutos dar nebuvo išsikeitę). Be vargo surandame vairuotoją laukiamajame, susipakuojame ir beveik valandą judame iki savo viešbučio. Eismą sunku žodžiais apsakyti, nes čia kaip ir visur Azijoje negalioja posūkiai, o viską valdo – garsinis signalas. Apie vietinių važiavimo ypatumus papasakosiu vėliau, nes tai yra unikumas taip pat ir apie motorolerių arba mano vadinamų parplių skaičių šalyje. Mūsų viešbutukas pačiame centre, vos kelios minutės nuo visų lankytinų vietų. Jį pasiekiame vakare, kai už lango jau tamsu, tad pirmas mūsų noras – išsimaudyti, išsitiesti ir pailsėti po skrydžių maratono. Kas liečia viešbučius Vietname, nes man dar kitur nėra tekę to matyti, tai galima rasti užsisakyti kambarius be langų. Jie yra pigesni, bet juose nėra lango, nes vietinių architektūros sprendimai yra irgi iš kosmoso serijos, bet vėliau sužinojome, kodėl taip yra. Visur yra loginis paaiškinimas. Mūsų kambarys turi langą į vidinį kiemą, o tas kiemas – ertmė tarp pastatų, kuri yra gal du metrai ant dviejų. Šiame viešbutyje liekame tris naktis.
Nors laiko skirtumas penkios valandos ir Lietuvoje dar tik pietūs, bet čiauškėdami nusprendžiame, kad pradžiai išsimaudome, tada nusileidžiame ir paprašome mums registratūroje suorganizuoti SIM korteles. Šiaip visi viešbučių darbuotojai Vietname yra labai paslaugūs ir realiai padeda išspręsti visas problemas: nuo SIM kortelės iki pinigų iškeitimo. Dar pasiklausiame, kur būtų galima galbūt kažką užkąsti ar atsigerti, mums parekomenduoja kelias gatves, bet išėję nieko nepešame. Užsukame į vietinį „Circle-K“, pasiimame ledų ir einame ilsėtis. Sveikas, Vietname ir labanaktis, Hanojau!
