Kai kurie pamatyti vaizdai labai giliai nugula į pasąmonę ir joje užsibūna. Taip nutiko man, kai iš Amerikoje gyvenančių tetų gavau atvirukų rinkinį. Į mane žvelgė nerealiausi fotografės Anne Geddes darbų pavyzdžiai ir nors buvau dar maža, kažkaip labai mane jau sužavėjo tie visi beibanai, įkūniję triušiuką, gėles ar tiesiog sėdintys kopūstų lapuose. Metai bėga, kai kurie dalykai pasimiršta, tačiau dabar, kai išgyvenu laukimo stadiją, susimąsčiau, kad ir aš noriu, kad mano gimęs leliukas būtų įamžintas.
Iš tikro net nepatogu prisipažinti, nes savęs nelaikau „super mamyte“: net 34 savaitę nesu susidėjusi daiktų į ligoninę, nesu normaliai pasiruošusi drabužėlių. Sakysite, kad esu neatsakinga? Galbūt, tačiau kažkaip paprastai į viską žiūriu, todėl ir apie nėštukės fotosesiją iš pradžių žiūrėjau gan skeptiškai, bet kažkas viduje besilaukiant pasikeičia. Pasikeitė nuomonė apie laukimo fotosesiją, o noras įamžinti gimusį mūsų berniuką dar labiau išaugo, tačiau ieškant, kas galėtų tai padaryti, kada reikėtų registruotis ir panašiai, neretai pasiklysti tarp informacijos. Taip, jos yra, tačiau man visada patinka paklausti profesionalo tai, kas man neduoda ramybės, nes kyla pačių kvailiausių klausimų. Tikiu, kad ir kitoms, kurios laukiasi pirmą kartą, kartais kyla elementariausių klausimų, kurių kartais net nepatogu klausti grupėse.
Kada geriausiai yra įamžinti mažylį? Kodėl būtent tuo laikotarpiu? Į mano klausimus atsakė fotografė Neringa, kuri mažuosius stebuklus įamžina jau ne vienerius metus. Per metus sukaupta patirtis leidžia kiekvieną mažylį paversti pačiu pačiausiu modeliu. Negaliu, bet aš lydausi dėl tų visų labai paprastų, bet šiltų, natūralių ir nuoširdžių nuotraukų, nes nėra nieko tyresnio ir nekaltesnio už tuos pupsiukus.
