Tu planuoji, o Dievas juokiasi. Cha cha cha. Bet mūsų atveju buvo atvirkščiai. Kai leidiesi į kelionę su vaiku, o dar tai vyksta pirmą kartą (OK, meluoju, juk buvome su mažuoju, kai jam buvo vos kelis mėnesiai Milane), tad aš labiau apie tai, kad skrendi į kitą pasaulio pusę, kur pasikeičia ne tik laikas, bet ir klimatas, maistas ir visa kitą, tai tikiesi blogiausio. Nemeluosiu sakydama, kad tikėjausi, kad keliauti su Joakimu bus iššūkis, todėl planuodama kelionę užsimečiau vis kažkiek laiko, kad „maža ką, jei vaikas bus neramus“, „juk būsime lėtesni, nes gi su vaiku“… O ponas pasirodė tikras keliautojas: turbūt visas – į mamą. Turbūt jau ne kartą esu pasigyrusi ir paminėjusi, kad su tėvais pirmą kelionę (na, nelabai toli, tik į Latviją), bet turėjau vos kelių savaičių ir mes čia kalbame prieš daugiau nei trisdešimt metų, kai nebūdavo tėveliai tokie bebaimiai, kad ai, sėdame po darbų į žiguliuką ir lekiame „Karvučių“.
Pirmas normalus chebros išėjimas
Bet grįžtame į Vietnamą. Tiksliau – į Hanojų. Atsikeliame gan vėlai, tad sulaukia chebra iš manęs moralo, kad atvažiavome ne miegoti, nes jei miegosime iki pietų, tai natūralu, kad nieko nepamatysime, nes kol išsiruošime, kol pavalgysime, kol išeisime, tai jau ir muziejai nebeveiks, o ir temsta Vietname gan anksti. Na, bet pirma diena. Viskas atleidžiama. Mus pasitinka dulksna: oras ne tas, kurio tikėjomės, bet gan tvanku, lietus nėra įkyrus, užtenka lietstriukės, kurios realiai po kelių valandų net nebesinori, nes ta dulksna – tikra atgaiva. Turime vietines korteles, tad jokių parkių dėl interneto, nes nesinorėtų iš kelionės grįžti su kelių tūkstančių eurų sąskaita. Google‘as – mano kelionių geriausias gidas. Ypač, jei kalbi kitomis kalbomis, tai be vargo gali susirasti įvairios ir tau aktualios informacijos (juk galima tą patį google translate pasinaudoti ir puikiai išsisukti iš padėties). Taip susirandame pirmą mūsų tikslo vietą, kurioje norime pabandyti garsiosios kavos su kiaušiniu. Aišku, nesurandame tos, kurios ieškojome, bet pakeliui pamatome tai, kas patraukia mūsų akį ir metame kelią dėl takelio. Nei kiek nepasigailime, nes dar kartą užsuksime čia, kai grįšime į Hanojų jau į kelionės pabaigą.
Kas lemia žemą viešbučio kambario kainą?
Beje, kas liečia apsistojimą, tai kainos Vietname yra juokingos. Bent jau man atrodo, nes dėl to ir rinkomės šią šalį, o ne JAV kaip kelionių destination. Mūsų pirmasis viešbutis už tris naktis mums atsiėjo 87 eurus. Į kainą buvo įskaičiuoti ir pusryčiai (pirmą dieną kaip jau supratote juos pramiegojome). Viešbutis – Senajame kvartale, todėl realiai viskas pasiekiama yra pėstute. Pavyzdžiui, turistų itin lankomas ir vienas iš miesto simbolių – Hoan Kiem ežeras – vos septynios minutės pėstute. Ai, dar priminimui, kodėl kartais galima gauti itin patrauklias kambarių kainas yra tai, jog kai kurie kambariai neturi langų arba jie yra į kiemo pusę, o tai yra beveik į ertmę, kuri yra metras ant metro. Pirmasis mūsų atvejis ir buvo toks. Bet, kai atvykti sėdėti ne kambaryje, o tyrinėti miestą, tai kažkaip mažai tai rūpi.
Vietnamas – kavamanų rojus
Tai grįžkime prie kavos. Nesumeluosiu pasakiusi, kad turbūt dar niekur neteko matyti tiek daug kavinukių kaip Vietname. Aš kalbu apie vietas, kurioje galima išgerti kavos. Turbūt einant gatve kas antras įėjimas bus į kavinę, todėl nenuostabu, kad jos įvairovė – itin gausi, o ir skoniai itin įdomūs mūsų gomuriui. Apie kavą su kiaušinio tryniu teko daug skaityti, daug matyti įrašų, tad buvo smalsu pabandyti, nors esu užkietėjusi espresso gerbėja: manau, kad kavos nereikia gadinti cukrumi ar pienu, na, nebent norisi išgerti greitai, tad tenka šlakelį įsipilti, nes kitaip gomurį nudeginsi.
Koks skonis? Įdomu. Realiai tai yra espresso kava su cukrumi, sutirštintu pienu ir kiaušinio tryniu. Man gal šiek tiek per saldu, bet nauji dalykai veža. Šiaip įdomu tai, kad vietnamiečiai labai mėgsta pasaldinti kavą, kartais mane net nupurtydavo nuo to saldumo. Yuks. Edvinas dar išbando šaltą kavą, beje, o jų irgi Vietname tikra galybė, nes kai taip karšta, tai kavos įvairios variacijos yra išsigelbėjimas. Šalta kava su kokoso ledais. Kiek vėliau teko ragauti kitur, šita kava – mums užkelia kartelę aukštai, nes vis lyginame su ja. Beje, kas liečia kavą su kiaušiniu, tai čia labai įdomi istorija. Pradėkime dar nuo to, kad buvo metas Vietname, kai nebuvo apsčiai pieno šviežio, tad į racioną buvo įtraukta mūsų vadinama kondencovkė. Vėliau vieno ištaigaus viešbučio barmenas Nguyen Van Giang sugalvojo, kad nori nustebinti klientus kažkuo ypatingu – vietnamietiška kapučino versija. Vietoj pieno putos kavomanus pasitiko išplakto kiaušinio trynys. Beje, kavinė, kurioje tai įvyko vis dar veikia ir galima į ją užsukti – „Giang“ kavinė.
Vietnamietiški sumuštiniai pusryčiams, pietums ir vakarienei
Toliau klaidžiojame po centrinę miesto dalį ir susirandame, kad būtinai yra pavalgyti „banh my“ – vietnamietiško sumuštinio. Jų vėliau ragausi ne vieną ir ne du. Realiai tai yra prancūziškas reliktas – bagetė su įvairiais pagardais ir reikia pažymėti, kad daugelis vietinio maisto yra aštrus, jei pasigardini jų padažais. Yummy. Pirma stotelė išbandyti taip visų išgirtų sumuštinių – „ Banh Mi 25“. Tai buvo vieta, kuri buvo labiausiai rekomenduojame internete. Man kaip mėgstančiai bulką iki negalėjimo, visi tokie sumuštiniai yra pasaka. Šis nebuvo išimtis. Turbūt tik vienas minusas, jei keliauji su vaiku Vietname, kad maistas – gan aštrus, tad tenka pasukti galvą, ką duoti mažiui, nes akys mato, burna nori ragauti irgi visko, tačiau jei papuola koks aštresnis gabaliukas, tai tada jau OMG. Ašarų pakalnė ir gan ilgas nusiraminimo procesas. Mums padėjo dar ir tai, kad Joakimas vis dar valgė mišinuką, tad tas gelbėjo.
Turistų traukos centras
OK, sekanti stotelė – Hoan Kiem ežeras, kuri turbūt yra viena lankomiausių vietų mieste. Gal kalta lokacija, o gal legenda apie „sugrąžinto kalavijo ežerą“. Anot jos, imperatoriui Le Loi buvo įteiktas kardas Auksinio vėžlio dievo, kuris turėjo pribaigti kinų Mingų dinastijos įsiveržimą į šalį. Vietnamas buvo apgintas ir imperatorius plaukiojo šiame ežere, kai staiga pasirodė didžiulis vėžlys, atėmė kardą ir nėrė į dugną. Taip kardas daugiau nebuvo surastas ir nugulė Hoan Kiem ežere, nes Auksinio vėžlio dienas pasiėmė atgal tai, kas jam priklausė. Ežere yra dvi salos – į vieną galima patekti tik valtimi, o į kitą veda raudonas tiltas. Saloje yra įsikūrusi šventykla. Kiek teko keliauti vėliau po šalį, tai realiai visi turistiniai objektai yra apmokestinti ir beveik visada kaina yra ta pati – 30.000 asmeniui.
Oras mus nelabai džiugina, nors į vakarą jis pasitaiso, tad negalime skųstis. Vietnamo oras įdomus tuo, kad jis gan besikeičiantis, tad nereikia užsiprogramuoti, kad jau viskas, kažkokios pramogos ar planas nuplaukė, nes palaukus kelias valandas gali pasikeisti. Aišku, į keliones pabaigą mus iš vis Vietnamas džiugins ne pačiais geriausiais orais ir teks nusipirkti kažką net šilčiau užsidėti, bet apie tai vėliau.
Unikalus teatro pasirodymas ant vandens
Nusprendžiame, kad vakarą praleisime teatre. Oh yeah, pasikultūrinsime, juk šiame mieste vandens teatras, kuriame vaidina lėlės marionetės yra kažkas unikalaus. Pridėsiu dar ir tai, kad Vietnamas – vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje rodomi vandens lėlių teatro spektakliai, kuri siekia net XI amž. Pasirodymas trunka mažiau nei valanda, tai pats tas su vaiku. Groja tradicinė muzika, o ją praskaidrina vietinės solistės. Pasirodymai vyksta gan dažnai, o pats pastatas randasi šalia Hoan Kiem ežero. Prisipažinsiu, ėmėme vietas pirmoje eilėje, kad galėtumėme eiti su vežimu ir vaiką pasodinti, kad ir jam būtų įdomu, o jei jau ateis dėdė miegas ar pavargs, kad galėtų nusnūsti. Joakimas nebūtų Joakimas, jei jis visą veiksmą nevaikščiotų pirmyn atgal, tada prasidėtų jau zizraliukas, kad per daug. Tai žiūrėjome vaidinimą pakaitomis: tai vienas išeina su vaiku už durų, tai – kitas. Bent jau „check list‘e“ varnelę užsidėjome
Galiausiai patraukėme vakarienės ir nusprendėme, kad į viešbutį grįšime darydami lanką. Pradėkime nuo to, kad pataikyti su porcijomis mums nepasisekė, nes atrodė, kad šiek tiek užsisakėme, bet nukrovė stalą ir liko daugiau nei pusę. Patarimas – nepervertinkite savo jėgų ir geriau mažiau yra daugiau. Kaip rinkomės, kur valgyti? Stengdavomės, kad būtų kuo mažiau turistų, o daugiau vietinių. Nebijojome jų netvarkos ar pateikimo būdo, tad tai leido paragauti tikrai įdomių ir skanių dalykų. Iš pradžių buvo sunku priprasti prie kainų, kai gauni sąskaitą su daug nuliukų, tačiau vėliau, kai jau susigeneravo kursas galvoje, o ir žinodavome, kas yra pigu, o kas – šiek tiek permokėta, jau buvo geriau. Negana to, patariu visada skaityti, kas parašoma, nes jie vis vien stengiasi bent jau minimaliai rašyti angliškai, kad suprastumei už ką moki.
Tiesiai per aplinkui
Norėdami pasižvalgyti po naktinį Hanojų kažkaip nueiname toliau nei manau reikėjo, nes paskui prasideda kažkoks militaristinis pastatas. Ant kiekvieno kampo kareiviai su šautuvais, o mums navigacija rodo, kad norint prieiti viešbutį, reikia šį pastatą apeiti pagal jo perimetrą. Nemeluosiu, užtrukome beveik pusvalandį, visur kameros, budėtojai, tad darėsi nejauku. Juokiausi, kad reikia telefoną dėti į šalį, nes manys, kad čia informaciją kokią renkame. Iš tikro kas labai nustebino Vietname, tai sostinėje esančių kareivių kiekis ir jų galbūt koncentracija prie įvairių valstybinių pastatų. Vaikštai ir momentais net nejaukiai jautiesi, nes mane visas tas „vibe‘as“ nukelia į labai glūdžius socialistinius laikus. O ir šalies vėliava visos politinės situacijos kontekste man tiesiog kėlė šleikštulį. Vėliau dar šiek tiek papasakosiu apie socializmą šalyje, kuris smelkiasi kiekviename žingsnyje.
Pagaliau mūsų viešbutis. Pirma tikra diena Vietname atlaikyta, krentame visi į lovą, nes karštis, „jetlag‘as“ daro savo, nors Joakimas turbūt geriausiai iš visų su tuo susitaikė ir labai greitai adaptavosi. Rytoj – kita diena ir dar kitoks miestas laukia mūsų..
