Pasiteisinę pirkiniai kūdikiui: ką pirkti, o nuo ko susilaikyti?

Turbūt daugelis esamų mamų ne kartą yra sulaukusios replikų, neva, dabar vaikus auginti – joks čia darbas, kai yra tiek daug daiktų, priemonių, kurios palengvina visą procesą. Taip, sutinku, kad tikrai yra lengviau, nes nereikia plauti vystyklų, nereikia kiekvieną kartą virinti buteliukų, virti įvairias tyreles ir panašiai. Tačiau manau, kad čia labiau tinka posakis, kad „iš didelio rašto išėjo iš krašto“ – pasiūla yra tokia didelė, kad kartais gali pasiklysti tarp gausos ir neretai net susimąstai, o ar tikrai to reikia?

Suprantu, kad kiekvieno asmens finansinės galimybės yra skirtingos, skirtingi ir požiūriai, pavyzdžiui, kažkam pirkti dėvėtą daiktą yra tiesiog nefasonas, tačiau man tai – būdas sutaupyti, kai vaikas taip greitai auga ir išauga, o kitas niuansas – tvarumas, nes neretai mes perkame tiesiog, kad pirkti, o kai kurių drabužėlių vaikams net neužvelkame. Kas kelis mėnesius aš atrūšiuoju Joakimo drabužėlius: kas dar tinkama, o kas jau – per mažas ir bus kažkam kitam. Nepatikėsite, bet nors ir neperku jam daug, tačiau kai kurie buvo net su etiketėmis ir net nebuvo užvilkti. Kur suku? Kad kartais gimus vaikui, o ypač pirmagimiui ir pirmagimei mes tiesiogine ta žodžio prasme pametame galvas. Perkame vadovaudamiesi emocijomis, o ne sveiku protu. Anyways, grįžtame prie esmės. Pabandžiau sudėlioti kelis daiktus ar pirkinius, kurie tikrai pasiteisino ir nesigailiu išleidusi daugiau nei planavau.

Labai dažnai tėveliai būsimai atžalai daiktus pradeda pirkti gan anksti, vos praeina tas „trijų mėnesių laikotarpis“, kai, neva, yra dar nesaugu džiaugtis žinia, reikia jo išlaukti, o tada jau prasideda nutrūkimas nuo grandinės. Aš asmeniškai kažkaip neskubėjau, tad buvo keista matyti aplink besilaukiančias drauges ar pažįstamų antras puses, kurie pirkosi vežimėlius, lovytes, o aš iki beveik šešto ar septinto mėnesio net nesukau sau galvos.  Drabužėlių buvau gavusi ne vieną maišą iš sesės, nes ji augina pametinukus – Rapolą ir Ramunę. Taip, teko nusipirkti keletą papildomų dalykų, pavyzdžiui, nesusiturėjau ir lankydamasi PDV (mūsų sutrumpinimas visoms dėvėtų drabužių parduotuvėms: nuo „Gausa“ iki „Humana“) nupirkome pirmąjį kombinezoną, nes neturėjome nieko šilto, o mažasis juk į pasaulį atėjo paskutinį rudens mėnesį. Dar man rodos kelis bodžiukus buvau internetu užsakiusi, tačiau pagrindas – viskas iš pusbrolių ir pusseserių. Nematau tikrai tame nieko blogo, nes kai augome, mano sesuo nešiojo mano, mums iš JAV siųsdavo tetos, tad nešiojome kažkieno buvusius etc.

Pirmas didesnis  pirkinys buvo vystymo stalas, kurį pamačiau vienoje Gargždų parduotuvėje, kuri turi FB. Varėme kaip tik į pajūrį ir paprašiau prasukti ir voila. Nusipirkome. Atvirai pasakyti, kiek aš jį naudojau? Niekada pagal paskirtį. Taip, lentynose yra sudėti iki šiol Joakimo daiktai, tačiau pats vystymo stalas yra nenaudotas. Vystome vaiką virtuvėje ant virtuvinio stalo, kur jau beveik metus jis yra patapęs vaiko stalu.

Išmanioji lovytė – pinigų taškymas ar gera investicija?

Kitas mūsų rimtas pirkinys Joakimui – „Snoo“ lovytė. Ji mus pasiekė po savaitės, kai grįžome namo, nes gulėdama ligoninėje po gimdymo užsakiau, nes prasidėjo panika, o kaip reikės išgyventi, kai vaikas tiek nemiega, kas kelias valandas keliasi. Taip, mamytėms būna panika ir valio toms, kurios į viską reaguoja ramiai. Tik ne aš.

Dar prieš tai buvo itin daug diskusijų, ar verta? Kaina virš tūkstančio eurų. Be vargo galima nusipirkti kažką užsukus į bet kokią vaikų parduotuvę, bet užsiciklinau, kad man reikia būtent tos, nes mano prioritetas – ne tik laimingas vaikas, bet ir nesuzombėję tėvai. Pamenu, kad visi gąsdino, kad pamiršk miegą, kai susilauksi vaiko. Taip, pirmos savaitės buvo kėlimosi kas kelias valandas, nes tekdavo maitinti, tačiau labai greitai mūsų vyriokas dėdavo į akį su vienu atsikėlimu per naktį, o netrukus jau išmiegodavo 8-9 valandas be atsikėlimo, o jam tebuvo pusantro mėnesio. Kuo ypatinga ši lovytė? Pradžiai dar noriu užbėgti už akių, kad nesu labai „IT savvy“ asmuo: mano laptop‘ui jau kokie penkeri metai, telefonas irgi – ne pirmos jaunystės, nes kažkaip nesivaikau aš madų.

Pradžioje ieškojome dėvėtos, nes kažkaip nesinorėjo taškytis. Lietuviškuose puslapiuose buvo vos kelios parduodamos, o ir tos – užrezervuotos arba būtų parduodamos iš karto. OK. Teko siųstis iš JAV. Kas tas „Snoo“ per stebuklas, kad reikia iš už jūrų marių siųstis? Lovytė yra daktaro-pediatro Harvey Karp‘o ir technologijų dizainerio Yves Beharas‘o bendras kūrinys. Iš šono lovytė atrodo gan primityviai ir nėra kažkokia wow – metalinės baltos kojos, lopšys, kurio šonus dengia baltas tinklelis, dar šiek tiek dizainui pagražinti – medinis dugno akcentas. Kiek teko skaityti aprašą, tai visos medžiagos yra aukštos kokybės, o gamybai nėra naudojama plastmasė (paskui tik susimąsčiau, nes šonuose yra tokie „clips“. Man jie atrodo, kad yra plastmasiniai, bet turbūt, kad čia jau aukštesnė klasė…). Negana to, dizainas sukuria iliuziją, kad lovytė turėtų būti gan lengva. Čia tik akių dūmimas, nes sveria ji įspūdingai – manau, kad čia dėl visko kaltas jos „išmanumas“.

Tačiau ne išorė čia svarbiausia. „Snoo“ lovytė ne tik pati gali pasupti sunerimusį vaiką ar užmigdyti jį skleisdamas baltąjį triukšmą – jis tai daro itin švelniai ir tiksliai reaguodamas į vaiko siunčiamus signalus. Jei vaikas miega, lovelė skleidžia švelnų urzgimą ir sūpuoja labai lėtai. Jei vaikas nubudo ar pravirko, supimas aktyvėja, o skleidžiamo garso tonas aukštėja. Viskas yra valdoma programėlės pagalba – pats gali irgi automatiškai pakeisti tiek sūpavimo greitį, tiek garsą. Taip pat programėlėje nuolatos stebi vaiko miegojimo progresą, gali be vargo būti kitame kambaryje ir vos lovytė įsijungia, tuoj gauni „notification“. Svarbu pažymėti, kad jei vaikas verkia minutę ir lovytei nepavyksta jo nuraminti, tai ji išsijungia. Filosofija tokia, kad vaikui kažkas yra blogai: nori valgyti, galbūt reikia pažiūrėti sauskelnių turinį, o gal šiaip kažkas nutiko, kas reikalauja tėvų priežiūros.

Su lovyte komplektuojami vystyklai-miegmaišiai (trijų skirtingų dydžių) gali užtikrinti, kad pusmečio nesulaukęs vaikas gulėtų ant nugaros. Juokiamės su tėvais, kad naudojama senoji technika – norint, kad vaikas išmiegotų, savęs nepažadintų, reikia suvystyti. Sulaukus ketvirto mėnesio, tėveliai yra skatinami pradėti paleisti po vieną ranką t.y. miegmaišiuke yra angos, kurios atsisega, tad vaikas toliau yra įtvirtinamas, kad nesivartytų. Mūsų Joakimas šiuo metu jau antra savaitė kaip miega su abiem iškištomis rankomis ir džiaugiamės, kad vyriokas savęs nepažadina ir išmiega po devynias valandas be jokių problemų. Dar ką svarbu paminėti, kad programėlėje pirmas savaites gaunami įvairūs patarimai, kurie padeda tėveliams suprasti, kaip geriau išugdyti miego ritmą, į ką atkreipti dėmesį. Mums tai – visiškai pasiteisinęs pirkinys. Taip, sumokėjom apvalią sumą, tačiau ketiname ją parduoti, kai sulauksime pusmečio. Būtent iki tada rekomenduojama migdyti savo mažylius. Beje, mes tik nenaudojame jos dienos miegeliams, nes realiai dažnai būname „on a go“: tai važiuojame, tai į lauką einame pasivaikščioti, tai vaikas numinga pavalgęs „power nap‘ą“. Čia puikiai tiktų pasakymas: laimingi tėvai – laimingas vaikas, tad suzombėti dėl miego trūkumo mums neteko. Valio.

Automobilinė kėdutė ir vežimas – 2in1

Šiaip aš labai atsargiai žiūriu į visas influencerių reklamas: na, manau, kad daugelis dalykų, ką jie promina tiesiog nėra tokie geri, kaip jie teigia. Kaip tu gali sakyti kitaip, jei tau už tai moka pinigus? Kai pradėjau sekti vieną mamytę, gyvenančią JAV, užmačiau pas ją labai fainą automobilinę kėdutę. Pradėjau google‘intis, kas čia per šūstras dalykas. Ir vėl, kaip ir „Snoo“, firma „Doona“ man nieko nesakė. Aš planavau, kad man po gimdymo nebus galima tampytis, nes turėsiu CP, tad pagalvojau, o kodėl gi ne? Automobilinė kėdutė, kuri vienu mygtuko paspaudimu virsta mini vėžimėliu. Parodžiau kelis video Edvinui ir jis sutiko, kad OK, perkame. Taip jau nutiko, kad važiavome į Vilnių (nes surprise, suprise, tačiau Šiauliuose nebuvo), tad nusprendėme užsukti į Šiaurės miestelį, kad gyvai įvertintumėme. Likimas ar ne, bet paskutinę dieną buvo akcija: minus 20 proc. Čia turbūt ženklas, kad reikia pirkti. Gavosi, kad nusipirkome kėdutę, o bazės kainą padengė nuolaida. Sumokėjome virš 400 su nuolaida. Tai kas tai per kėdutė?

Kaip rašoma ja prekiaujančios parduotuvės tinklalapyje, tai ši automobilinė kėdutė yra saugus ir praktiškas sprendimas užimtiems ir keliaujantiems tėveliams. Tai inovacija, pirmoji pasaulyje kūdikių autokėdutė su pilnai integruota judėjimo funkcija. Kad būtų aiškiau, tai „Doona“ atrodo kaip automobilinė kėdutė, tačiau gale, paspaudus mygtuką, išvažiuoja ratukai ir turi vežimą. Nereikia galvoti, kad ratus į bagažinę dėtis, tada išlipti, pasiimti juos, išsitraukti, tada išsiimti vaiką su kėdute. Toks pat vargas, kai grįžti ir reikia viską susidėti atgal. Kėdutė tinka iki 18 kg ir vaikutis jau gali būti sodinamas nuo pat gimimo: yra toks papildomas įdėklas, kurį vėliau, kai paauga vaikas, išimi, kad būtų patogiau sėdėti. . Įdėklas palaiko taisyklingą laikyseną.

Svarbu paminėti, kad kėdutės priminė funkcija – mobilumas, tad nesitikėkite, kad ji sveria itin mažai. Ji sunkesnė nei kitos, bet koks skirtumas, jei išsikeli ir tuoj ją stumi. Negana to, su šia kėdute itin patogu keliauti. Ji yra patikrinta griežtų Europos ir Amerikos standartų taikomų autokėdutėms ir vežimėliams. Tai vienintelė prekė, kuri vienu metu atitinka kokybės ir saugos reikalavimus. Mes ją ėmėm, kai keliavome kelioms dienoms į Milaną – nepirkome atskiros vietos vaikui, tad su kėdute atvažiavome iki pat lėktuvo laiptų, vėliau su ja lengvai išmaišėme visą Milaną (supermamytės, apeikite šį sakinį, nes kažkada viena ant manęs „užsirovė“, neva, kokia aš mama, nes parašiau, kad išmaišėme skersai ir išilgai Milaną. Ne, mes į kelionę ėmėm ir nešioklę, tad vaikas tikrai visą laiką nebuvo sėdimoje padėtyje).

Mano asmeninė nuomone, kad jei mama po CP, galbūt yra ta, kuri žino, kad pagimdžius neteks sėdėti vietoje, reikės gana greitai grįžti į darbus, galbūt ir vaikutį pasiimti kartu, tai ši kėdutė – išsigelbėjimas. Tikrai dar viena pasiteisinusi investicijų, nes mes pirkome dėvėtą lopšį, ne 3in1 vežimuką.

Geriausias testuotojas – vaikas

Šitas pirkinys nėra brangus ar inovatyvus. Tiesiog norėjau pasidalinti, kas geriausiai pasirodė mums. Kalbu apie buteliukus mišinukui (OK, aktualu ir toms mamytėms, kurios vėliau galbūt maitina nutrauktu pienu). Kai gimė Joakimas, turėjau ir vėl kraitelį iš sesės, ką naudojo ji. Buvo maži „Avent“. Pabandžiau nusipirkti didesnį, kuris tiko ir patiko. Vėliau įsigijome „Tommee Tippee“ anti-colic, kuris, neva, padeda vaikučiui nepriryti oro ir taip užkertamas kelias diegliukams. Ai, pirkome dar „Nuk“ buteliuką, nes norėjosi kažko nebrangaus tiesiog vandenukui turėti kuprinėje. Dar kažkokį paėmiau iš „Norfos“ – nepamenu brand‘o, tačiau labiausiai pasiteisinęs mums – „Lansinoh“. Kuo jis ypatingas? O gi realiai niekuo – iš pažiūros atrodo labai paprastas, be jokių pribumbasų, įmantrių čiulptukų ar kažkokių formų. Atvirai pasakysiu, mano nuomone, kuo paprastesnis, tuo geresnis, nes vaikui jis labiausiai tiko ir patiko. Taip, valgo ir iš kitų, bet šis – pats mylimiausias ir iš jo daugiausiai suvalgo. Moralas? Vaikas pats pasirenka, kas jam tinka ir patinka, tad kartais visos naujovės eina šuniui ant uodegos, nes galiausiai pats geriausias patampa tas, kuris yra paprasčiausias.

Mano mama su tėčiu vis pakartoja, kad, „Oi, kaip jums gerai, kai jūs augote, tai nebuvo jokių pampersų.“ Vienu metu aš irgi buvau užsivedusi, kad būsiu labai tausojanti gamtą ir nusižiūrėjau nuo sesės, kad vaikui dėsiu daugkartnius pampersus. Galvojau, kad pradžiai bus vienkartiniai, o paskui – pereisime prie jų. Čia iš serijos, kad „Tu planuoji, o Dievas juokiasi“ arba gali prisigalvoti, kaip bus, kai bus, tačiau atėjus dienai X, viskas natūraliai sustoja į vėžes ir renkiesi tai, kas tau atrodo patogiau, priimtiniau. Na, pasirinkau komfortą. Daugkartinį naudoju tik plaukiojimams baseine, nes einame bent du kartus per savaitę. Pampersų – visa begalybė yra, viskas realiai atsimuša į kainą. Negana to, atrodo, kad jie visi vienodi, bet bam, vienas prekės ženklas tinka, o kitas – gali ne. Esu skaičiusi ir girdėjusi ne vieną istoriją, kaip vaiko dupcė reaguoja į įvairius pampersus. Aš nuo gimimo pradėjau naudoti vaikui „K-MOM“ ir jau dabar esame pakeitę į trečią dydį. Kuo jie ypatingi? Net nežinau, gal čia tas vienas iš influencintų dalykų, kur pamatai keliuose storiuose ir pagalvoji, kad verta išbandyti. Tačiau aš geriau investuosiu, šiek tiek daugiau sumokėsiu už pampersus, bet žinosiu, kad jam tinka, kad nešunta užpakaliukas. Nes sutaupau ant kremų ir ant laiko, jei kas nors nutiktų ir reikėtų gydyti. Vieną kartą tik turėjome problemų, kai išvažiavome į Latviją, baigėsi pampersai, buvau įsidėjusi kelis kelnaičių tipo. Netiko mano mažiui, tad kelias dienas turėjau teplioti tepaliukais, kad pradėtų gyti, nes priminė tokį lengvą nudegimą ar iššutimą.

Dar vienas mano atradimas – „Baboo“ čiulptukai. Pradėkime nuo to, kad yra dvi stovyklos: duoti vaikui čiulptuką ar ne. Kiek žmonių, tiek ir nuomonių, bet aš jau pirmomis dienomis daviau. Tada mūsų tėtis atvežė į ligoninę kažkokią tiūtę, kurią nupirko vaistinėje. Teko paskui ne vieną įrašą FB skaityti apie tai, kokius čiulptukus geriausiai rinktis, kas tinka vaikams ir panašiai. Aš nusipirkau „Baboo“ ir mano Joakimui iš karto ji prilipo. Pradžiai net juokingai atrodė, kad tiūtis beveik per pusę vaiko veido. Kuo ji ypatinga? O gi niekuo: nei ortopedinė, nei ten iš kažkokio specialaus latekso ar panašiai. Man ji primena tarybinę tiūtę, su kuriomis mes užaugome. Naudojome šią iki šešių mėnesių. Vėliau keitėme į kitą, kuri skirta jau vyresniems. Ar dažnai mums jos reikia? Nusiraminimui, bet tikrai be jos galime išgyventi ir nėra taip, kad be tiūtės nei minutės ar žingsnio. Duodame su saiku, nereikia jos miegojimui, nes vaikas ir taip užmiega.

Pabaigai (nors dar bele kiek noriu rašyti ir pasakoti), nors žinau, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas, bet… negaliu nepasidalinti. Man taip jau nutiko, kad dėl covid‘o ir visų komplikacijų nebuvo pieno. Taip, galite vartyti akis ir sakyti, kad nesąmonė. Kviečiausi žindymo specialistę, bet neišėjo man užkurti to „pieno fabrikėlio“. Mūsų visuomenės stigma, kad kažkaip mamos, kurios maitina ne pačios, yra smerkiamos, yra žiūrima kreivai, nes kokia tu mama. Man realiai nusišvilpti ant tokių komentarų, tad aš čia labiau papasakosiu apie patirtis, ieškant mišinuko. Ir vėl, parduotuvėse lentynos lūžta nuo pasirikimo: pradėkime pagal kilmės šalį, tada kaina ir panašūs dalykai. Joakimui viskas buvo OK, kai grįžome. Tačiau po savaitės ar mažiau pradėjo kitaip tuštintis. Indikacija, kad netinka mišinukas, o ir vaikas piktas kaip tilvikas. Ko tik neišbandėme, bet mūsų klaida kokia? Nesuvokimas, kad prie mišinuko neperinama vieno ar kito per kelias dienas, kad vaiko skrandis nėra užprogramuotas reaguoti greitai. Viskam reikia laiko, todėl, kai būdamas kelių mėnesių atsidūrė ligoninėje, gavome velnių, kad per beveik du su puse mėnesių pakeitėme tris ar keturis mišinukus. Manau, kad tėvų klaida, kad labai mylime savo mažiukus, nenorime, kad jie kankintųsi, bet ir esame šiek tiek patys savanaudžiai, nes norime atrasti viską greitai, kad ir mums būtų patogiau, nes juk jei vaikas verkia, yra piktas, tai ir mes nepasiilsime, tampame zombiais, išsiliejame ant kitų… Toks užburtas ratas. Mums labiausiai tiko ir iki šiol ponas valgo jau 3 numeriuką – vokišką „Topfer“. Jo galima rasti tik „Maximoje“ ir „Euro vaistinėje“ arba pirkti internetu. Ir taip, nėra jis pigus, bet vienas iš variantų, kai ieškote, kas tiktų vaikui, nes visi dažniausiai ima „Aptamil“ ir atrodo, kad kitokių brand‘ų nėra.