Prieš savo gimtadienį tiesiog spangau, kad noriu blogo, noriu rašyti, noriu visiems pasakoti apie savo pirmus kartus… Nežinau, ar čia atėjusi vasara, ar čia stuktelėjęs 30-metis įtaką padarė, bet vis sunkiau rasti laiko ir galbūt net įkvėpimo parašyti. Oh well, shit happens, bet spyris į užpakalį ir show must go on.
Parašysiu apie vakar mano vakarą. Jau matau, kaip vartote akis, kad seriously, kam rūpi, ką aš veikiau. Tiesa. Bet vakar ėjau į koncertą. Ar jums yra buvę, kad eitumėte į koncertą atlikėjo ar grupės, kai žinote vos vieną jų dainą? Na, aš pasiryžau tokiai avantiūrai. Pamenu, kai prieš kokius du mėnesius spauda ir internetas mirgėjo, kad jis atvažiuoja, o mano galvoje (tiksliau ir youtube darbe) skambėjo „I can’t take my eyes off of you…“. Geriau jau negirdėtumėte, kaip aš dainuoju, nes tikrai į „X-faktorių“ neketinu eiti, o dainuoju tik važiuodama automobiliu ir duše, bet čia kita istorija. Tai va, labai laukiau to koncerto, nusipirkau du bilietus, juk viena pati neisiu. Galiausiai įkalbinau sesę, kad palaikytų man kompaniją.
Išaušo koncerto diena. Seriously, vasara, kuri čia prieš kelias dienas mus traukė prie žemės dėl karčių parodė savo ragus. Tipiškas cepelinų spalvos dangus, šiek tiek palynoja… o koncertas vyksta Vilniaus universiteto botanikos sode po atviru dangumi. Nice. Biliete rašoma, kad koncertas prasidės 20:00, o durys atidaromos 18:30, tai neskubėjome – atvykome po septintos, pasivaikščiojome po sodą, išgėrėme arbatos ir susiradome savo vietas.
Praeina valanda ir nieko. Ai, pamiršau pasakyti, kad mus užklupo lietus, tai sėdi užsidengusi maišu ir drebi nuo šalčio, nes lauke vos 12 laipsnių. Awesome. Dar pusvalandis ir scenoje pasirodo kažkokia mergina, kuri su gitaristu kažkaip bando užvesti publiką. Kaip juokavo mano sesuo, tai turėjo būti apžildanti grupė, tačiau jie nei kiek neišjudino, o kaip tik – atšaldė ir jau pradėjome drebėti ir keiksnotis, kad kiek gi galima? Gal aš nesuprantu muzikos, bet tai, ką atliko šis duetas manęs nesužavėjo – atrodė, na, ausiai taip girdėjosi, kad jie pirmą kartą scenoje susitiko ir bando kažką kartu sugroti. Tačiau tokie dalykai ugdo kantrybę, užskaitysime.
Nei daug, nei mažai – pavėlavęs vos 1 valandą ir 50 minučių – scenoje pasirodė Damien Rice. Ir vėl pasirodysiu kaip bumbeklė sena, bet kuo „didesnės zviazdos“, tuo daugiau leidžia sau vėluoti. Not nice at all. O dabar šiek tiek pozityvo. Nors ir šalta, nors ir pro mano suknelę (nes norėjau atrodyti gražiai) švilpė vėjas, nors ir vėlavo tiek laiko, tačiau man jo muzika super duper patiko. Per vieną dainą, klausydamasi žodžių, net nubraukiau ašarą. Žinote, kai būna tam tikrų dainų, kai atrodo, kad jos pasakoja tavo gyvenimą, kaip tu jautiesi, kas viduje verda – būtent tai jis darė grodamas gitara vienas scenoje.
Mano didžiam nusivylimui, nors čia gal labiau kurioziškai juokinga, tačiau nelaukėme biso ir išėjome. Ir taip man neteko išgirsti mano vienintelės žinomos jo dainos „The Blower’s Daughter“. Na, juk negalima, kad viskas būtų tobula. Tai va, koks moralas? Nėra jokio, tiesiog dabar pas mane darbe skamba jo daina „Bastard“ – nežinau, ar todėl, kad vakar ant D.Rice bumbėjau ir maniau, kad jis toks, ar todėl, kad tai labai artima daina. Peace!
No Comments