Tėvai visada laukia savo atžalos pirmų kartų, tad nenuostabu, kad pirmasis žodis ilgai nugula į atminį. Vos tik vaikas pradeda bandyti kažką guguoti, tuoj bandoma suprasti, ar jau čia tas pirmasis „mama“, ar „tete“. Iš tikro pasirodo, kad tikrą pirmą žodį kūdikis paprastai ištaria tarp 11-16 mėnesių. Berniukai tai padaro šiek tiek vėliau nei mergaitės.
Mažybinių formų vengimas
Galiu kalbėti tik apie savo kaip mamos patirtį. Joakimo pirmas tikrasis žodis buvo „ačiū“. Taip. Nejuokauju. Aišku, jis nebuvo aiškus, bet labiau panašus į „achiu“. Jam dabar 2,5 metai ir vaikas kalba pilnais sakiniais. Iš tikro teko daug domėtis, skaityti, nes iki tol tikrai mėgau „gugenti“ su vaikais, kalbėti jų kalba.
Nepavyko išvengti ir pradžioje su Joakimu, bet vėliau persilaužiau. Kodėl? Pradėkime nuo to, kad mūsiškio raumenų tonusai buvo padidėję, tad nuo mažens eidavome į masažus. Vėliau gavome ir valstybinių: ėjome į Vaiko raidos centrą. Atvirai pasakysiu, man toks pavadinimas tokį negatyvą kelia, atrodo, kad tavo vaikui kažkas blogai. Bet ne apie tai čia. Ten buvo specialistė, kuri masažuodavo ir kartą pradėjome kalbėti apie visus kalbos raidos niuansus. Ji man kažkaip paakcentavo, kad negalima naudoti vaikams visų tų mažybinių formų, nes vaikas yra mažas ir kartais, ką jis girdi, yra tik „ytė“ – burnytė, akytės, ausytės, rankytė ir panašiai.
Pirmenybė gimtajai – lietuvių kalbai
Taip iš kalbos su vaiku stengiausi išvyti visas mažybines formas. Negana to, visos mamos labai džiaugiasi savo vaikas, kad va, matote, jis jau angliškai moka pasakyti šitą bei aną. Esu tos nuomonės, kad vaikas išmoks užsienio kalbą, kai reikės. Jis ir dabar moka jau kelias daineles, moka skaičiuoti, nors to nedariau. Išmoko iš išorės. Svariausia yra sava kalba – lietuvių, nes ji itin sunki, turinti daug įvairių priebalsių, kurios gan sudėtingos vaikui. Prisimenu specialistės pasakymą, kad ateina mamos, giriasi, džiaugiasi, tačiau situacija tokia – po kelių metų tie vaikai ateina pas logopedus, nes reikia mokytis tarti visus „š“, č“ ir panašiai. Vaikai pasirenka lengvesnį variantą: kur tau sakyti „red“, o kur „raudona“, kur „green“, o kur „žalia“.
Kalbėjimas su vaiku
Kas mums dar pasiteisino dėl kalbos? Dar besilaukdama nuolatos kalbėjau su Joakimu. Pasakodavau, ką veikiu, kaip jaučiuosi. Esu skaičiuosi, kad vaikas jau įsčiose nuo kažkurio mėnesio girdi mamos balsą. Taip pat gimus jam nuolatos kalbėjau ir pasakojau. Pamenu, kad vežuosi savo močiutę pas save, Joakimas sėdi kėdutėje, mažas dar visai t. y. kad iki kalbėjimo dar toli, bet visada jam pasakoju, kokias mašinas matau, kokia šviesa šviesoforo dega.
Mano močiutė kaip medikė liko šoke, bet gerąja prasme, nes sako, per metų nesu mačiusi, kad taip kalbėtų su vaiku, jam pasakotų. Būdavo ir situacijų, kada reikia važiuoti prekių, eiti į parduotuvę, įsidedi kėdutę ir eini, kalbi, ko mums reikia, ko mamytei dar paimti. Nežinau, bet man nėra nepatogu, ką kiti pagalvos, kaip atrodau, bet tikiu, kad tai padėjo jam su kalbos raida labai.
Be muzikos nei dienos
Joakimui taip pat nuo mažumės leidau tik vaikiškas lietuviškas daineles. Pradėjome nuo „Tele bim bam“. Buvo dar visai cyrukiukas, kai aš dainuodavau jam, tad visos dainelės nuo „Voras“, „Televizorius“ ar „Tele bim bam namelis“ yra jo žinomas ir žodžius moka. Vėliau sekė „Keistuolių teatro“ dainos, dabar užsikabinęs buvo ant „Tili dūda“ dainelių. Moka jis ir Lietuvos himną, nes kažkada užmačiau, kad Filmanavičiūtė papromino knygutę su muzika, tad nusipirkome ir per kelias dienas buvo išmokta tautinė giesmė.
Aišku, klausosi jis ir kitokių: tiek lietuviškų, tiek angliškų, bet esmė, kad muzika – neatsiejama jo gyvenimo dalis. Negana to, dar iki metų ėjome ir į muzikos užsiėmimus, tad gal dar tas davė savo. Labai viliuosi, kad su muzika neperdegsime ir nuo rugsėjo startuosime su būreliu, o kitas metais labai norėčiau į „Dagilėlį“ jau rašyti, jei bus jam noro.
Vakariniai skaitymai prieš miegą
Kas mums dar pasiteisino kalbos raidai? Knygų skaitymas. Jau beveik metus kiekvieną vakarą: galiu tik išimtis suskaičiuoti, kada, pavyzdžiui, lūžo mašinoje važiuodamas arba pats pasakė, kad nenoriu knygos šiandien, kad nebuvo paskaityta. Skaitome viską. Turi jis kelias mėgstamiausias knygas, kurių jau siužetus moku mintinai. Tad kiekvieną vakarą – knyga. Buvo dar momentas, kad ir kiekvieną laisvą laiką skaitydavome: pats atsineša, paduoda ir sako, mama, skaitome. Dabar, kai eina į daržiuką, tai skaitymui gal mažiau lieka, nes tik savaitgaliai būna drauge. Bet ir tai, jei palepinti ir nupirkti kažką vaikui, tai aš visada esu ne už žaislus, o už knygas, kurias galima skaityti arba tas, kurios turi užduotėles: suklijuoti kažką, nuspalvinti, nes smulkioji motorika yra labai susijusi su kalba.
Labai viliuosi, kad mūsų patirtys kažkam pasirodys naudingos. Negana to, dalinamės ir įžvalgomis bei patarimais specialistės, kuri turi patirties, dirbant su vaikais. Taip, geriausias patarimas gautas yra „nelyginti savo vaiko su kitais“, bet svarbu yra atkreipti dėmesį į signalus, kada reikėtų sunerimti, kad problemos neįsisenėtų ir būtų galima jas eliminuoti kuo greičiau.
