Žinote, kas yra kvailiausia dabar? Kad yra bele kiek informacijos, o kartais atsirinkti, kas yra gerai, ką turėtumei daryti yra labai sunku. Taip, nereikia pamesti proto, bet man kartais plyšta galva nuo to, kaip atsirinkti, kas iš tikro yra patikrinta, kuo verta pasitikėti, kas tikrai veikia. Šį kartą norėjau pasikalbinti kineziterapeutę apie tai, kaip nepadaryti vaikui meškos paslaugos iš tos didelės meilės.
Nežinau, kaip kitoms mamoms, bet seniau iki tol, kol susilaukiau Joakimo, nebuvo taip, kad aplinkui draugės turėtų kūdikių. Atėjo banga, kai visos pradėjome gimdyti, tad nebuvo pasipraktikuoti su kažkuo. Kai sesei Laimai gimė Rapolas, pamenu, kad jaučiau įtampą ir baimę paimti savo sūnėną, kuris vėliau tapo mano krikštasūniu. Bijojau, nes atrodė, ar gerai imu, ar gerai rankas dedu… Baimių daugiau nei reikia. Gimus Joakimui irgi buvo baimių ir ne ką mažiau. Taip, tai mano vaikas, taip, aš išmoksiu jį perprasti, kas jam tinka ir patinka, tačiau juk turiu neprarasti tos intuicijos, skaitytų žinių…
Pirmi vaiko paėmimai
Kažkaip dabar rašant prisimenu vieną pokalbį su žindymo specialiste, kad neva visi mano, kad va, gimė vaikas ir moteris turi žinoti, ką daryti, nes juk ji – mama, taip yra gamtos surėdyta. Nė velnio. Tu gauni tą mažą būtybę ir pasimeti, nes tu niekada nepatyrei tokio jausmo, viskas yra nauja: tiek žindymas, tiek ta visa priežiūra, kaip taisyklingai paimti, kaip čia nuplauti tą kakiuką, kaip tą ar aną padaryti.
Joakimas nuo pat mažų dienų buvo šiek tiek įsitempęs. Suprantu, kad pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais padidėjęs raumenų tonusas – įprastas reiškinys, nes daugelis naujagimių kumštukus nuolat laiko sugniaužtus, kojytės ir rankytės – beveik nuolatos sulenktos. Bet mums jau buvo keli mėnesiai, bet vis mažasis neišaugo iš to. Negana to, prasidėjo ir man paranoja, gal aš kažką ne taip darau, ne taip „sportuojame“ ir darome mankšteles. Taip pat visada esu už tai, kad jei yra galimybė, tai leiskime specialistams dirbti savo darbą – jei vaikui kažkas blogai, ne forumuose žiūrime ar grupėse, o vedame pas specialistus.
Pagalbos ieškojome pas specialistus
Taip prasidėjo mūsų draugystė su Greta. Vėliau pradėjome lankyti baseiną du kartus per savaitę. Juokdavausi, kad vaikas nei pusės metų neturi, bet jaučiuosi kaip jo vairuotoja: iš vieno užsiėmimo į kitą lėkdavome ir visa savaitė buvo suplanuota. Vėliau sužinojau, kad galima gauti ir valstybinius masažus, tada ėjome į Šiaulių centro polikliniką, ten yra Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnyba.
Prisipažinsiu, kad pats pavadinimas man labai toks atgrasantis ir keliantis gal neigiamas emocijas, bet nėra ten kažko blogo: lankosi ten vaikučiai pas logopedus, yra kineziterapeuto konsultacija, tuomet skiriamos procedūros. Jei manęs neapgaus mano nėštukės atmintis, tai reikėjo palaukti eilėje, tada duoda laiką ir lyg ir dvi savaites ar dešimt dienų eini pas tą pačią specialistę pusvalandžio mankštai.
Išvykome į kelionę, kai Joakimui buvo vos suėję metai. Vaikis tarp persėdimu oro uostose išmoko vaikščioti. Ar pagelbėjo visos procedūros ir įdirbis? Manau, kad taip. Bet manau, kad labiausiai padėjo tai, kad vaikui visada leidome augti savo tempu, daryti ir mokytis savo rėžimu ir niekada nelyginome su kitais: ar jau kiti kelia galvas ir sėdi, ar jau šliaužia, ar jau ropoja. Labai gal mane nuramindavo ir mano močiutė, kuri 50 metų pradirbo kaip medikė. Kai man kildavo klausimų, tai visada skambindavau ir tardavausi, ką daryti, kaip reaguoti, kokių priemonių imtis.
Nelyginti savo vaiko su kitais
Tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Tad manau, kai kalba pakrypsta apie vaiko motorinę raidą, viskas yra itin individualu, nes ne visuomet chronologinis kūdikio amžius yra toks, koks vystymosi raidos amžius. Vaiko motorinių įgūdžių vystymuisi svarbus fizinis aktyvumas. Šiame, spartaus vystymosi periode, kūdikiui kartais reikalinga pagalba judesio sužadinimui, slopinimui ar judesio korekcijai. Mes tėveliai kartais labai norime eiti koja kojon su visomis madomis ir vaikams duoti tai, kas geriausia. Kartais net nesusimąstome, kad galime padaryti meškos paslaugą. Būtent dėl to, pavyzdžiui, mums netiko visos „ant bangos“ esančios nešioklės, o labiausiai prigijo „Tula free to grow“.
Mano patarimas gal tik pirmą kartą tapsiantiems tėveliams ar tapusiems: jei yra galimybė, pasiskolinkite iš ko nors ar tai būtų nešioklė, ar gultukas, ar koks migdukas kelioms dienoms pabandyti, nes galbūt tai visai netiks jūsų vaikui, o pinigėliai bus išmesti į balą. Aš nešioklę skolinausi iš sesės, pabandėme ir pamatėme, kad joje jis būna, tad nusipirkau iš „Vinted“. Čia dar atskira tema turėtų būti, kad vaikui nereikia tūkstančiais kainuojančių dalykų, jau geriau pataupyti ir investuoti į jo raidą, į užsiėmimus, veiklas ir panašiai. Daiktai ir liks daiktais. O dabar neišsiplečiant toliau, kviečiu pasiklausyti pokalbio su kineziterapeute Eivina Ibėniene.
Bandėme atsakyti į kelis itin aktualius klausimus, pavyzdžiui, kaip guldyti kūdikį: ant nugarytės, ant šoniuko? Taip pat kalbėjome apie guldymą ant pilvelio: jo reikšmę ir naudą. Nuo kada pradėti? Kiek laiko?
