Kalbėti apie savo psichologinę būseną dažnai dar mūsų visuomenėje yra tabu, nes juk visos ligos – susijusios su fizine sveikata. Pamenu, kad prieš beveik dešimtmetį, kai gyvenau JK, turėjau nedarbingumą mėnesiui, nes man buvo pripažintas nervinis išsekimas. Taip, ten į viską žiūri daug rimčiau.
Psichologinė sveikata – tiek pat svarbi kaip ir fizinė
Buvo momentas, kai atsikeli, pavalgai, susitvarkai, apsivelki uniformą ir jau galėtumei eiti į darbą, bet tada užlieja toks jausmas, kuris realiai nužudo tave. Ir tai nėra įprastas slogutis, kad pamiegosi, pailsėsi, atsitrauksi nuo darbų kelias dienas ir viskas grįš į vėžes. Tas beviltiškumo jausmas, kai reikia išeiti iš namų, o tu apsiverki, nes niekas tau nebėra miela, kai jėgos išgaruoja per sekundę ir jautiesi kaip ataręs kelias savaites be išeiginių. Koks buvo gydymas? Tiesiog mėnesį nieko nedaryti, leisti laiką su artimiausiais žmonėmis, nedirbti, tačiau jokių vaistų. Aišku, namuose gerdavau mėtų arbatos, niekada nepiktnaudžiavau alkoholiu, nes tokiu momentu labai lengva paslysti.
Niekada daugiau neteko grįžti į tokį psichologinį dugną, kuriame buvau. Taip, užeina ir man, kad kartais nėra ūpo, kad veikia oras, kad kartais svyra rankos dėl įvairiausių gyvenimiškų situacijų, kurių tu kartais negali įtakoti, o taip norėtųsi. Kažkaip gal išmokau su metais mažiau imti į širdį? Nors mano aplinkos žmonės tik nusijuoks į tokį pasakymą, nes viską labai išgyvenu ir per savo filtrą praleidžiu, o tas itin kenkia sveikatai. O ir žilę turiu dažyti kas mėnesį, juokauju.
Pogimdyvinė depresija: kas tai?
Taigi, psichologinė sveikata yra be galo svarbi ir net gal svarbesnė už mūsų fizinę, nes susidėliojus viską teisingai į savo stalčius galvoje, gali nuversti kalnus. Netrukus (o jau net nebejuokinga darosi, nes užtenka pirštų ant abiejų rankų) įvyks pokyčiai mano gyvenime. Tapsiu mama. Kaip jaučiuosi? Euforijoje, bet kartu su ja kiekvieną dieną auga panika ir nežinojimas, ar būsiu gera mama, ar man pavyks, ar viskas bus OK. Tiesiog milijonas klausimų, į kuriuos nežinau atsakymų, o tas mane žudo, nes mėgstu valdyti padėtį, mėgstu kontroliuoti ir tas nežinojimas veikia ne į gerą. Teko skaityti ir girdėti apie pogimdyvinę depresiją, su kuria susiduria beveik vienas penktadalis pagimdžiusių. Negana to, su pogimdyvine melancholija susiduria dar daugiau moterų, tad, kai Facebook‘e užmačiau, kad yra organizuojami kursai šia tema, negalėjau neprisijungti paklausyti.
Galbūt noriu užbėgti įvykiams už akių, kad žinočiau, kas tai yra, kaip ją atpažinti, o atpažinus, ką daryti, kur kreiptis? Pradėkime nuo to, kad nereikėtų visko nurašyti ir nekreipti dėmesio, kad „ai, praeis, viskas čia bus OK“. Manau, kad jei būsima mama, atėjus vaikučiui į pasaulį, nėra pilnai laiminga, ją kažkas slegia, jaučiamas nerimas, viskas yra perduodama vaikui. O juk kiekviena mama savo mažajam ar mažajai nori tik pačio geriausio.
Siūlau pasiklausyti pokalbio su psichologe Sigita Valevičiene, tačiau greitai noriu sudėlioti tick‘us, kas man įstrigo iš pokalbio ir paskaitos online. Kiek man tenka pamatyti, tai labai daug mamyčių sėdi įvairiuose forumuose ir savo bėdas išsako ten, tačiau nepamirškime, kad kiekvienas turime daryti tai, ką išmanome. Juk neiname kirptis pas odontologą, nevarome savo automobilio, kad sutvarkytų mūsų nagų meistrė, tad ir medicininės pagalbos kreipkimės pas tuos, kurių duona tai yra – pas gydytojus. Pirmas žingsnis, kuris padės susivokti, ar tai tikrai yra ne slogutis, tai paprasčiausias testas. Galite atlikti testą, kad įsivertintumėte ar turite polinkį į pogimdyminę depresiją: https://bit.ly/2ZkzIRZ
OK, pasidarėte, tai kitas žingsnis yra ne lįsti į google ieškoti patarimų, o kreiptis į šeimos narius bei atitinkamas institucijas. Manau, kad itin svarbu yra pripažinti, kad kažkas yra blogai ir to nebijoti. Come on, juk mes visos pirmą kartą tampame mamomis – vienos jaunesnės, kitos – vyresnės, bet visoms tai yra nauja patirtis. Taip, yra daug dalykų, kurių nežinosime, bet tai nėra blogai. Blogai yra nesimokyti ir netobulėti. Pasirodo, kad pagalba yra nemokama, nebūtinai reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Paklauskite savo draugių, kurios susilaukė vaikučių, susisiekite su savo miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuru, jie mielai jus nukreips.
Dar vienas itin įstrigęs patarimas – apie drauges. Jei mes nenorime atsiverti gydytojams, tai padarykite tai savo draugėms, nes juk jos viską supras, jos per viską praėjo, jos gali patarti, jos nesmerks, nes galbūt ir pačios buvo tokioje situacijoje.
Daugiau apie pogimdyvinę depresiją rasite pokalbyje su psichologe:
No Comments