Dar viena vasaros diena namie, kai Joakimas neina į darželį, tad teko sugalvoti kažką, ką būtų galima nuveikti. Apie netoli mūsų esantį Lyduvėnų geležinkelio tiltą teko ne tik girdėti, bet kažkada, važiuojant į Tytuvėnus, net prasukti pasidairyti, o gi kuom jis įdomus ir pažymėtas kaip turistų traukos objektu.
Pradėkime nuo to, kad dar 1952 metais pastatytas tiltas yra aukščiausias – 42 metrai – ir ilgiausias – 599 metrai – tiltas Lietuvoje. Jei pasižvalgysime po istorijos labirintus, tai jo pradžia siekia net 1916 metus, kuomet vokiečiai pastatė vieną iš didžiausių tuo metu pasaulyje medinių tiltų. Dėl savo gabaritų, medinių konstrukcijų galinčių sukelti gaisrus, jis nebuvo itin tvirtas, tad 1918 metais buvo pastatytas monolitinis geležinis tiltas, pavadintas feldmaršalo Paul von Hindenburg’o vardu. Besitraukdami vokiečiai 1944 metais tiltą susprogdino, o jo vietoje po 29 dienų atsirado laikina medinė konstrukcija, o jau minėtais 1952 metais – ir dabartinis tiltas.
Lietuviška „Greiti ir įsiutę“ versija
Raseinių rajone esantis tiltas – strateginės reikšmės saugomas objektas, todėl sąlygos jį lankyti taip pat kitokios nei įprastai lankant apžvalgos bokštus. Bilietus galima įsigyti prieš penkias dienas, tad taip jau sutapo, kad pirmadienį popiet, pasiėmus Joakimą iš darželio, jau audžiau mintį, ką reikės veikti. Prisiminiau apie tiltą ir „voila“ – penktadienio rytui nusipirkome bilietus. Jei manęs neapgaus atmintis, tai yra 3 ar keturi laikai. Mes pasirinkome patį anksčiausią – 11:00 valandos, tik padarėme šiokį tokį pravalą, nes neįsivertinome kelio. Kažkaip buvau įsitikinusi, kad tiltas nėra tiek toli, o pasirodo nuo Šiaulių – šioks toks gabalas pavažiuoti. Patarčiau be panikos užsidėti valandžiukę, nes mes lėkėme kaip akis išdegę, bet… spėjome.
Pradėkime nuo to, kad lankymosi taisyklės labai griežtos, tad atvykus reikėjo visiems parodyti savo asmens tapatybę įrodantį dokumentą. Beje, nors Joakimui dar nėra trejų metų, bet bilieto kaina nėra su nuolaida – mokama visa suma t. y. 10 eurų kaip ir už suaugusį. Gerai, kad automobilio bagažinėje turėjome mažojo dviratininko šalmą, nes visiems išdalinti balti jam buvo per dideli, nors ir kaip mažinome. Visi taip pat gavo ryškiaspalves liemenes, nes saugumas šiame objekte – pirmoje vietoje.
Ant tilto – tik su gidu ir griežta patikra
Ekskursantai gali ant tilto patekti tik su gidu iš Dubysos regioninio parko. Jei esate pavienė grupė, tai bilietus galima įsigyti internetu, o jei norėtųsi kažko privataus (nuo 15 asmenų), tai reikėtų susisiekti su parko direkcija. Taigi, šiek tiek istorijos ir mes einame lankytojams skirtu taku – 33 metrų aukštyje. Joakimas – traukinių fanatikas, tad net neužlipus jau pradeda klausinėti, o kur traukinys. Dešimt minučių mūsų kelionės tiltu ir „aleliuja“, virš galvos pralekia traukinys. Jausmas? Tiesiog garsu, juda šiek tiek nuo vibracijos pati konstrukcija, bet nieko siaubingo. Eidami klausomės istorijos, grožimės Dubysos vingiais, Lyduvėnų miesteliu. Įdomus faktas, kad kažkada gyveno beveik pusė tūkstančio gyventojų, o dabar miestelį savo namais vadina vos vietinių. Nors tą dieną buvo pranašautas lietus ir jį sutikome pakeliui, bet ant tilto mus pasitiko geras oras, saulutė ir šiek tiek vėjo – man tiesiog tobulybė.
Ekskursijos vyšnia ant torto – ledai parduotuvėje
Išbūti su vaiku gerą pusvalandį ant tilto – šioks toks iššūkis, nes mažasis pareiškia, kad pavargo, kad reikia, panešti. Deja, bet viena iš sąlygų, norint eiti su vaikais ant tilto, kad jie mokėtų vaikščioti, nes nėra galimybės imti vežimą, o ir nešti draudžiama, nes vaikas atsiranda tame aukštyje, kur ir atitvarai. Buvo pas mus ir pertraukų, kai Joakimas jau nusprendė ir atsigulti, bet gulėti ant metalinės konstrukcijos jam ne itin patiko, tad ilgai neužsibuvo.
Taip pat pasiruoškite, kad reikės grįžti atgal į automobilių aikštelę: tą galima padaryti pėstute per miestelį arba grįžti kartu su gidu tiltu. Mes su Joakimu ėjome pėstute link miestelio: praėjome labai gražią bažnytėlę, o galiausiai mūsų tikslas buvo – kaimo parduotuvėlė ir ten esantys ledai. Edvinas grįžo su gide ir atvairavo automobilį, nes kitaip iš Lyduvėnų, kurie yra slėnyje, būtų dar tekę kilti į kitą tilto pusę. Kiek teko skaityti, tai susidaro gan nemažas atstumas – apie 2 kilometrus – kas mažom kojytėm gali pasirodyti jau iššūkis po pasivaikščiojimo tiltu.
Rekomendacija
Ar verta aplankyti šį objektą? Manau, kad taip, nes tai yra ne eilinis tiltas – o aukščiausias ir ilgiausias. Negana to, juk seniau nebuvo galimybės ant jo pasivaikščioti. Jei atsirado – reikia naudotis, nes nežinai, kiek ilgai bus leista. Aš taip pat už tai, kad verta žinoti istoriją savo šalies, pažinti regionus ir išbandyti kitokias pramogas – ne tik apžvalgos bokštus. Jei kažkam kyla dar klausimas, ar visada pravažiuoja traukiniai? Hm. Nežinau, bet galiu tik iš savo pusės pasakyti, kad pasirinkus rytinį ėjimą, tikrai bus ši atrakcija, kuri seniau beje miestelio gyventojams buvo kaip koks laikrodis.
