Mamacitos dienoraštis

Prisijaukinkime trejų metų krizę ir su baubu kovokime drauge

Kai gimė Joakimas buvome devintame danguje, nors po kelių mėnesių vaikščiojau kaip koks zombis. Palyginus ir pasiklausius kitų pasakojimų, tai mūsų mažiukas buvo tikras aukselis: leido pamiegoti, buvo tikrai ramus, nors, taip, dėmesio jam reikėdavo, bet tai natūralu – jis gi kūdikis! Augome ir kažkaip atrodė, kad tėvystė veža. Išlysdavo kartais ožiukai, šiek tiek charakterio vyrukas parodydavo, bet ko norėti? Jis gi skorpionas – mamos kopija, mus skiria vos savaitė, tad labai dažnai pamatau jame savęs.

Pamenu, kai varčiau akis mamai ir guodžiausi, kad va, ūgtelėjęs Joakimas šiek tiek neklauso, kad ožiuojasi, o mane ji nuramino. Vaike, čia tik gėlytės ir tai, kas buvai tu. Jis – mano kopija, tačiau aš buvau viso ko kvadratu ar kubu. Tik dabar galiu suprasti savo mamą ir pabūti jos kailyje, suprasti, kiek jai teko su manimi ištverti. Reikėtų jai paminklą pastatyti. Daug kas sako, kad maži vaikai – maži vargai. Tikrų tikriausia tiesa, nes atėjo diena X, tiksliau vaikas užpūtė 2-ojo gimtadienio žvakutes, praėjo šiek tiek laiko ir bam, kažkas pavogė mano mylimuką. Čia panašiai kaip Grinčas Kalėdas pavogė, taip kažkas mano vaiką pavogė, o į jo vietą mums paliko piktąjį jo brolį dvynį, apie kurį net nebuvo girdėję ir nežinojome, kad turime du vaikus. Juokauju. Na, juokas juokais, bet aš čia labiau apie trejų metų krizę, kuri ateina kaip perkūnas iš giedro dangaus. Apie ją skaičiau, daug domėjausi, bet kol ji neužklumpa, nepajauti savo kailiu, tol labai sunku įsivaizduoti.

Dabar mums ryte važiuoti į daržiuką yra košmaras – veža tėtis, nes su mama išsiskyrimas vyksta su ašarų pakalne. Vėliau teroras persikelia į grupę. „Nenoriu, nedarysiu, neisiu, nevalgysiu, nemiegosiu“, – toks kasdienis žodynas lydi Joakimą. Jau nekalbu apie tai, kad važiuoti namo po daržiuko ne ką linksmiau: jam netinka muzika, o paklausus, ko nori, pasako savo topinę frazę „Nežinau“. Jei suksimės namo, tai pradės verkti, kad nenoriu namo, jei pravažiuosime posūkį ir pajudėsime miesto link, tai vėl isterija, nes jis nori namo. Kartą net ašaros prasidėjo todėl, kad mama ne į aikštelę ant stogo važiavo, o į požeminę. Būna ir taip. Jau nekalbu apie visas isterijas parduotuvėje, kai reikia visko čia ir dabar. Taip, bandome kalbėti, bandome gražiuoju, ne visada būna tokios juodos dienos, bet… Kartais pačiai norisi apsiverkti, nes ir gėda, kad kažką gal blogai darai, kad esi bloga mama, kad gal vaiko nesupranti. Tada apima pyktis, kad kodėl jis taip, juk visada jo poreikiai patenkinti, visada su juo kalbuosi, aiškinu. Atslenka bejėgiškumo debesis, kai atrodo, kad rankos svyra, nebežinai, ką daryti. Emocijų katilas, kuriame viskas kunkuliuoja ir tik tvardaisi, kad nepratrūkti.

Tai kas ta trejų metų krizė, kurios taip bijo tėvai? Ar tai tik tramplynas į kitas krizes? Pasisodinau ant sofkutės ir kamantinėjau psichologę Vaidą Lisienę, nes ir pačiai daug klausimų, o jų ne ką mažiau mamoms, kurios kaip ir aš auginame mažuosius. Labai tikiuosi ir viliuosi, kad bus atsakyta į klausimus, galbūt kažkas surezonuos, kažkas padės, nes kiekvienas vaikas – unikalus, prie kiekvieno manau yra vis kitas priėjimo būdas, bet tam tikri pamatai, taisyklės, nuostatos vaikų auklėjime vis vien yra pamatinės, kuriomis galima pasivadovauti ir drauge išbristi.

You Might Also Like...

No Comments

    Leave a Reply