Keliauti su mažais vaikais gali būti ne toks jau ir galvos skausmas, kai galbūt atlieki namų darbus arba tuos darbus perduodi kitiems. Turbūt nesumeluosiu sakydama, kad yra dvi kategorijos tėvų: vieni, kuriems vaikų amžius ar skaičius nėra kliūtis toliau gyventi įprastą gyvenimą t. y. keliauti, arba yra ta kategorija, kurie atvirkščiai – atideda išvykas, kol vaikai paaugs, nes keliauti su mažamečiais jiems atrodo didelis iššūkis. Na, įvairių žmonių yra ir įvairių reikia.
Aš pati asmeniškai į Latviją išvažiavau vos kelių savaičių, nes tėveliai buvo gan „atsipūtę“ ir viena vakarą po darbų nusprendė, kad reikia kavučių ar žuvelių pas kaimynus nulėkti. Kaip tarė, taip ir padarė. Vėliau, kur tik buvo galimybės, tėvai mus imdavosi kartu, o jei be jų, stengdavosi, kad nuo mažų dienų vis kažkur važiuotumėme į ekskursijas. Nenuostabu, kad ir Joakimas į ilgesnę kelionę išvyko beveik trijų mėnesių. Su Teodoru dar niekur nebuvome, bet jau pasas ir ID kortelė padaryta, tad niekada nežinai, kur vėjas papūs. Man net nuvažiuoti į tą pačią Rygą dienai ar prie jūros jau yra akcija atrakcija, nes pakeiti aplinką, kažką naujo aplankai…
Gimimo liudijimas – ne kelionių dokumentas
Aš galiu tik pasidalinti savo patarimais, kurie man gelbėja keliaujant su vaiku. Nesakau, kad su vaikais, nes su abiem dar neteko. Na, jei neskaitysime, kad vos kelių dienų su mažuoju visi keturi jau ir Vilniuje gimtadienyje sudalyvavome. Bet aš čia ne apie tai. Iš tikro pradžiai labai noriu akcentuoti svarbų niuansą, kuris pats iškilo iš konteksto, kai rašiau kitai publikacijai. Mums tėveliams kažkaip atrodo, o ypač gal tiems, kas gyvena šalia kitų valstybių sienų (kalbu apie šiauliečius, pavyzdžiui, kai mums Ryga yra arčiau nei Vilnius, tad mes Latvijoje neretai lankomės dažniau nei mūsų pajūryje ar pačioje sostinėje. Bent jau mes), kad gimsta vaikas ir voila, turi gimimo liudijimą ir gali bent jau pas broliukus latvius nušauti. Nė velnio. Vaiko gimimo liudijimas – ne kelionių dokumentas, tad jei kertate Lietuvos sieną yra privalu turėti asmens tapatybę įrodantį dokumentą – ID kortelę arba pasą.
Mano patarimas tėveliams, kurie nėra sėslūs ir jau prieš gimstant vaikeliui neapsiribodavo vien atostogomis Lietuvoje, iš karto pagalvokite apie kelioninį dokumentą. Juk jo gamyba, jei nesinori mokėti papildomų pinigų, gali užtrukti iki mėnesio. Šiaip šiuo metu, bent jau Šiauliuose, nors sako, kad pagamina per mėnesį, bet realiai per kelias savaites padaro, nes nėra „zavalo“. Kam įdomu, įdedu lentelę, kurią padariau pati dėl laikų ir kaštų.
Jei leliukas dar visai mažas ir nenulaiko galvytės, nerizikuokite ir nevažiuokite darytis dokumento į vietą. Kad toks cyruliukas nulaikys galvą, atmerks akis ir jei tėtis ar mama laikys už nugaros, kad nesimatytų pagalbinės rankos, yra misija neįmanoma. Geriau iš karto vykti į foto ateljė, nusifotografuoti, kad photoshop‘u sutvarkytų nuotraukas, tada tiesiog be vaiko galima nuvykti į įstaigą ir užsakyti dokumentus.
Patarimai lėktuve
Kitas svarbus niuansas, kuris galbūt pagelbės tuos, kas labai bijo skristi su vaikais, tai patarimas dėl ausyčių. Pati stiuardese dirbau 6 metus ir mačiau visko: kartais tikras balaganas būdavo lėktuve, kai pradėdavo leistis, nes vaikai kriokia, cypia, rėkia… Bet viskam yra priežastis ir keli būdai. Kai mes kylame, tai realiai nėra labai jau ten kažkokių didelių baisybių, bet kita kalba, kai jau esame netoli savo kelionės tikslo. Negaliu jums čia labai jau moksliškai surašyti, bet esmė, kad gimę vaikai turi daugiau kaulų nei suaugę. Galvoje ne išimtis, todėl, kai pradeda lėktuvas žemėti, keičiasi slėgis ir vaikui pradeda spaustis galvytę, ausytes ir panašiai.
Patarimas? Pirmiausia, kai jau kapitonas likus plius minus 30 minučių iki nusileido padaro pranešimą, tai jau ženklas, kad dabar lėktuvo žemėjimas vyks gan greitai, nes iki tol, priklausomai nuo skrydžio trukmės ir atstumo, žemėjimas vyksta palaipsniui, labai palengva ir mes nejaučiame itin stipriai. Tuomet mano patarimas yra duoti vaikui ar tai valgyti (nesvarbu, ar maitinate krūtimi, ar mišiniu, čia jau reikia, kad vaikas tiesiog žystų), galima duoti čiulptuką, jei vaikai jau didesni, tai kažką kramtyti, čiulpti, pavyzdžiui, kokį čiulpinuką.
Dar vienas momentas, kuris man visada kliūva, tad noriu visus paskatinti, kad net jei sėdite, būkite užsegtais saugos diržais. Tai yra dėl jūsų pačių saugumo, nes tik atrodo, kad kas čia gali nutikti jau ore? Labai trumpai pabandysiu papasakoti istoriją. Leidomės Pietų Prancūzijoje, pagal visas taisykles, likus 10 minučių iki leidimo kaip vyriausia įgulos narė turėjau pereiti ir patikrinti, ar tikrai visa kabina yra parengta: saugos diržai, stalai pakelti, ausinukai ar kiti gadget‘sai išjungti.
Nuėjau į kabinos galą, stovėjau ir persimečiau keliais žodžiais su įgulos nariais, sėdinčiais gale ir tada lėktuvas netikėtai pakliuvo į oro duobę. Pilotai apie oro pokyčius nei rytiniame susirinkime nepaminėjo, nei patys užfiksavo realiu laiku. Tiesiog iš kažkur atsirado. Būta tokio reiškinio, kad mane išmetė į orą, galva trenkiausi į lubas, o nusileidau ant šiknos, kliudydama plastikinę įgulos kėdės pagrindą su nugara. Galvojau, kad iš skausmo apsiverksiu. Tad jei skrendate su vaikais ir nėra kažkokios priežasties, kad reikia atsisegti diržą, tai tegul jis ir lieka. Galite atsilaisvinti, kad būtų patogiau, bet saugokite save!
Gal per daug išsiplėsiu, bet kas liečia skrydžius, dar toks patarimas. Jei turite galimybę, visada rinkitės naktinį skrydį, jei ketinate keliauti kažkur tolėliau. Vaikas tiesiog miegos viso jo metu ir bus mažiau galvos skausmo.
Gerai paruošti namų darbai
Jei jau keliaujate ne su agentūra, o patys planuojatės kelionę, tai turbūt nereikia priminti, kad gerai padaryti namų darbai yra garantas į gerą kelionę. Nors turbūt net ir jei keliaujama su agentūromis, vis vien pravartu šiek tiek pasidomėti kai kuriais aktualiais klausimais, jei, pavyzdžiui, maitinate pieno mišiniu, ar bus jo ten galima įsigyti. Iš savo patirties galiu papasakoti, kad daugelis sako, kad nereikia imtis pampių, mišinio, juk visko galima rasti kitoje šalyje. Taip, jei galbūt tai yra Europos šalis, tačiau jei jau keliaujate į Aziją, vaikas yra maitinamas pieno mišiniu, tai nepasidarykite sau meškos paslaugos: nuvykus pamatysite, kad nėra tokios rūšies mišinio, bandysite kitą, tada jūsų lauks kelios savaitės adaptacijos, kuri gali sukelti vaikui pilvo pūtimą, diegliukus ir panašiai. O maža ką, jei iš viso netiks mišinys ir tuomet bus tikras galvos skausmas: ką daryti? Mes keliavome beveik mėnesį ir ėmėmės savo mišinį, nes pasidomėjau, pasigoogle‘inau, kad niekur nerasime vokiško mišinuko, kurį tuo metu valgė Joakimas. Negana to, net ir pampius ėmėme savo. Kodėl? Nes mes augome su K-Mom produkcija, neturėjome jokių problemų, tad nesinorėjo eksperimentuoti kažkur, kur karšta, gali ne taip reaguoti oda į naujoves, galbūt nesinorėjo, kad atostogos būtų sugadintos dėl šikniuko, kuriam netiko nauji pampiai. Aišku, apsikrovėme save, bet… manau, kad visai kitokia situacija, jei keliaujame arčiau Lietuvos, naudojame produkciją, kurios galima nusipirkti ir jose.
Dar vienas niuansas – vaistinėlė. Taip, ir vėl pasikartosiu, kad ES ar tose, kur lietuviai mėgsta dažnai leisti savo atostogas ir rasime visko, bet jei keliaujame tolėliau, aš už tai, kad susikomplektuoti ir vežtis savo. Galima bus kažko papildomai nusipirkti, jei reikės, bet pagrindą – nuo viduriavimo, užkietėjusių vidurių, apsinuodijimo maistu, temperatūros, skausmo reikia būtinai turėti. Negana to, aš išvykdama į tolimesnes keliones visada šeimos gydytojo paprašau išrašyti antibiotikų. Dėl šventos ramybės, nes nežinau, kokia yra politika kitose valstybės, o maža ką, jei prireiks. Jau geriau turėti negu gailėtis ir paskui graužti nagus.
Judėjimo priemonės pagal poreikius
Į visas keliones, kuria vykome, ėmėme nešioklę: ar vaikas būtų trijų mėnesių ar daugiau nei metų. Mums tai labai pasiteisinęs dalykas, nes kartais nėra galimybės imtis vežimo, nes nėra geros infrastruktūros – čia ypač aktualu tiems, kurie galbūt „backpack‘ina“ ir keliauja į Rytus – dažnai miestuose pėsčiųjų takeliai yra arba labai siauri, arba labai jau nelygūs. Negana to, kartais vaikščiojant ir rankos paskausta nešti mažiuką, tad geriau dėti į nešioklę ir vaikas numigs, jei bus aktualu, ir tėveliams bus lengviau pamatyti tai, kas buvo planuose.
Dar vienas toks niuansas, kai kalbame apie judėjimo priemones, tai ne tik, kur vaikas guli, sėdi, bet ir kelionė nuo taško A į tašką B. Nežinau, kaip viską geriau sudėlioti, bet mes iš patirties pamatėme, kad keliaujant su vaiku reikia įsivertinti, kad reikės daugiau papildomų lėšų, jei norisi komforto. Apie ką aš čia? Įsivertinti laiką, kiek teks, pavyzdžiui, važiuoti traukiniu ar autobusu su vaiku. Taip, įmanoma. Bet kartais geriau investuoti, sumokėti daugiau, bet gauti komforto. Mes, pavyzdžiui, Azijoje keliavome naktiniais autobusais, traukiniais, bet galiausiai iš miesto į kitą miestą skridome: gal šiek tiek brangiau gavosi, bet greičiau, komfortabiliau. Taip pat ir į ekskursijas vykdavome su privačiomis grupėmis, nes jos labiau prisitaiko prie tavęs ir vaiko poreikių, mažos grupės – mažiau balagano.
Aš nuoširdžiai noriu tėvelius paskatinti nelaukti, kol vaikai paaugs, o leistis į keliones. Galima pradžiai nuo mažų pradėti, galbūt mėgautis, kur viskas įskaičiuota, bet tik nesėdėti namie. Kelionės plečia mūsų akiratį, kuria prisiminimus. Net juokinga, kad su Joakimu kartais atsiverčiame nuotraukas iš kelionių telefonu, aš jam pasakojo, o jis vis tėčiui perpasakoja, kaip jis buvo ten, ką veikė. Klausomės pokalbio su viena iš kelionių agentūros „Kelionių ABC“ įkūrėjų apie tai, kas dabar trend’ina, kur keliauja lietuviai, kaip pasiruošti kelionei ir kaip agentūros gali pagelbėti, jei tai pirma jūsų kelionė su vaikeliu ir galbūt yra daug baimių. Nestabdome ir važiuojame
