Kelionės

NBA mačas Kanadoje su nelaiminga pabaiga

Kažkaip taip gavosi, kad pirmi kartai vyko vienas po kito praėjusiais metais, tačiau aš vis dar oficialiai neturėjau blogo, todėl visi parašyti įspūdžiai atsidūrė kažkur kompiuteryje – pačiame tamsiausiame C disko kampe. Dabar vienas po kito pradėsiu juos traukti į dienos šviesą, tikiuosi, kad jie neprarado šarmo ir yra neatgyvenę. Kaip ten sakoma, jau geriau vėliau nei niekada.

Esu iš tų lietuvių, kuri gali ranką prie širdies dėti ir pasakyti, kad esu krepšinio gerbėja. Dievinu šį sportą! Net būdama maža keldavausi naktimis ir žiūrėdavau NBA varžybų transliacijas, kuomet po krepšiu karaliavo Jordon’as.  Taip, tikrai tą dariau ir buvau ištikima bulių gerbėja, o labiausiai nekenčiau, jei taip būtų galima pavadinti, Indianos Pacers ir Utah’os Jazz komandų. O juokingiausia tai, kad kai pasakau vyriškiams, kad domiuosi krepšiniu, daugelis tik nusijuokia, mat galvoja, kad domiuosi dėl krepšininkų, o ne dėl paties sporto. No way! Na, bet back to the point.

Visada norėjau pamatyti NBA mačą gyvai ir šiais metais man tokia galimybė pasitaikė. O fainiausia, kad žaidė net dvi lietuviškos komandos: Donato Motiejūno ir Jono Valančiūno. Taip jau išėjo, kad sesuo ir mama Toronto arenoje sėdėjo kitose vietose (nes bilietus ir kelionę nusipirko anksčiau, o aš prisiplakiau prie jų vėliau), o aš – pasinaudodama savo buvusiu vaikinu, nes jis yra vietinis – gavau vietas – antrame aukšte. 100 Kanados dolerių ir mes sėdėjome beveik padoriose vietose.

Kokia atmosfera arenoje? Na, pirmiausia tai, kad į areną visi pradeda rinktis ganėtinai anksti prieš varžybas. Visi kanadiečiai dievina raptorius ir tai parodo vilkėdami įvairius marškinėlius ir kitokią atributiką. Kaip pasakojo Gregas (toks mano buvusio draugo vardas), seniau kanadiečiai buvo didžiausi ledo ritulio gerbėjai, tačiau kai Toronto „Raptors“ pradėjo laimėti, buvo pastebėtos jų pergalės, tuomet atsirado gausybė naujų krepšinio aistruolių. Nuoširdžiai, aš tokių gerbėjų neskaitau tikrais fanais, nes jie yra tik trendus sekiojantys žmonės.  Anot jo, marketingas yra įvaldytas 110 procentų, todėl kas kelis mėnesius yra išleidžiami vis nauji jersey, marškinėliai ar kitokia atributika, o norinčių ją įsigyti – netrūksta. Palaikyti raptorius Kanadoje, o ypač Toronte – madinga, todėl, jei nori būti cool kid from the block – esi jų fanas.

Komandų pristatymas – tikrų tikriausias šou. Negana to, pristatant abi komandas, pirmiausia buvo pristatomi lietuvaičiai. Daug šviesų, fejerverkų, muzikos – beveik kaip Selo pasirodyme (nors niekada neteko jame būti, bet čia tik hiperbolizuoju). Per pertraukėles vyksta įvairūs žaidimai, patrankomis į sirgalių tribūnas laidomi marškinėliai – visi nuolatos bando prigriebti freebie ore. Palaikymo komandos šokėjos tikrai daro šou. Aš atsiprašau mūsiškių, nes mano draugai užsieniečiai vis giria jų grožį, tačiau jų šokis per minutės pertraukėles, nublanksta užsienietėms, nes ten totalus šou – šokis primena akrobatinį pasirodymą, daug judesio, visos žavios lyg nužengusios nuo žurnalų viršelių.

Mes, lietuviai, visada palaikome savo komandą, skanduojame, plojame, tačiau kanadiečiai šiuo klausimu gana santūrūs. Toks vaizdas, kad jie susirinka į areną pakimarinti, pakalbėti, pabendrauti su draugais, o krepšinis – tik dėl vaizdo, ten kažkur fone. Įdomu tai, kad SMS žinute ar per kažkokį appsą galima užsisakyti valgyti ir tau nereikia eiti prie baro, tau tiesiog atneša į tavo vietą – priešais sėdinčios merginos varžybų metu mėgavosi sušiais. Nice.

Galbūt sirgaliai ten neįdeda širdies kiek mūsiškiai, tačiau atmosfera nuostabi. Nereikia pamiršti pavienių lietuvių sirgalių, kurie tą vakarą pasipuošė lietuviškomis maikėmis ir nuolatos skandavo vieno ar kito lietuvaičio vardą. Ai, dar fainas toks dalykas, kad Toronte dažnai per varžybas galima pamatyti ir žvaigždžių, viena iš jų – Drake‘as. Jis ir tą vakarą sėdėjo ir stebėjo rungtynes pirmoje eilėje. Dabar kaip tik skamba galvoje jo dainos.

Kitas įdomus dalykas, kad jei komandos taškų skaičius perkopia 100 ribą, tuomet po varžybų gali eiti su bilietų į vieno tinklo piceriją ir ten gauti gabalėlį picos. Todėl, kai švieslentėje švietė 98, visi pradėjo skanduoti: „Šimtas, šimtas“!

p.s. nors galėjome gauti picos, tačiau vakare važiuojant į viešbutį, pakeliui picerijos neradome. Naktipiečiais nepasistiprinome.

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą