Kelionės

III diena Šri Lankoje: įspūdingoji Sigirijos uola ir raftingas per lietų

Trečią dieną pradedame gan anksti, mat buvau prisiskaičiusi, kad geriausias laikas, aplankyti Sigiriją – rytas. Turistai į uolą gali kopti jau nuo septintos ryto, todėl visuose mano skaitytuose bloguose visi patarė: nelaukti, pradėti iki 7:30, nes vėliau ir karšta darosi, o ir turistų plūsteli, todėl gali tekti kartas nuo karto lėtinti tempą. Nusprendžiame, kad vis dėl to būti 8:00 ten – pats tas. Keliamės šiek tiek po šeštos, kad spėti išsimaudyti ir papusryčiauti. Mūsų ir vėl laukia vietiniai pusryčiai. Nors tik trečia diena, o prie pusryčių stalo suprantu, kaip nerealiai pasiilgau kavos. Aš juk tas žmogus, kuris per dieną išgeria aštuonis puodelius espresso, tai galima tik mane užjausti, kai tenka gerti tirpią kavą, o ir ta pati yra iš pakelių.

Visi keliai veda į Sigiriją

Pavalgome. Aišku, dar mane ryte vietoj kavos puikiai sugeba pabudinti voveriukai, kurie duodasi aplinkui, slankioja palei stalą stogo atbraila. Taip, turiu kažkokią fobiją, kad jie nušoks ne bet kur, o man ant veido. Tokiu pat principu bijau ir beždžionių, bet apie jas vėliau, kaip teko nuo vienos gelbėti savo mantą. Nuo vietos, kur buvome apsistoję, iki Sigirijos uolos – kelių minučių kelias automobiliu. Tai kas ta Sigirija? Tai miestas, įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą ir viena iš lankomiausių Šri Lankos vietų, įsikūręs ant beveik keturių šimtų metrų monolitinės uolos. Vietine kalba Sigirija reiškia „Liūto nasrai“, o tai makes sense, nes vartai į miestą buvo liūto nasrus primenantis įėjimas.

Pradėkime dar nuo to, kad reikėtų atkreipti dėmesį, jog daugelyje vietų, kuriose teko lankytis, nėra labai aiškiai parašyta, kur reikia įsigyti bilietus. Gali būti, kad nueisite jau prie uolos, norėsite pradėti kopti, ten jūsų paprašys bilietų, o jūs jų neturite. Teks pėdinti kelis šimtus metrų atgal, kad juos įsigyti. Dažniausiai visokie bilietai yra pardavinėjami vos įvažiavus, šalia parking‘o aikštelių. Šį kartą ir vėl nustebina kainų skirtumai turistams ir vietiniams. Mes sumokame kiekviena po 30 USD, taip, doleris ir Šri Lankoje doleris. Mūsų draugas sumoka vos 100 rupijų (apie 50 EUR centų). Juokas pro ašaras. Jis taip pat įspėja mus, kad einant nuolatos bandys prisikabinti vietiniai, kurie siūlo gido paslaugas. Realiai, vos keli iš jų yra tikri gidai, o kiti – tiesiog verslininkai, kurie taip užsidirba ir nebūtinai jie papasakos daugiau nei perskaitei kokiame įraše apie lankomą vietą. Anyways.

Freskos, baseinas ir brolių drama

Gayashan mums papasakoja šiek tiek apie Sigiriją: pasirodo, kad miesto įkūrėjas Kasiapas nužudė savo tėvą ir užgrobė sostą, nors tai turėjo padaryti jo vyresnysis brolis. Bandydamas išvengti brolio keršto, jis įsikūrė aukštai ant uolos, aplinkui iškasė įvairių kanalų, kuriuose knibždėjo aligatorių, ir taip bandė apsisaugoti. Deja, bet kerštas buvo įvykdytas: jaunėlis buvo nužudytas. Uoloje įsikūręs miestas vėliau buvo apleistas, jame įsikūrė vienuoliai, tačiau ten išliko nerealių dalykų – freskų. Seniau jų būta apie 500, tačiau dabar likę mažiau nei 20. Tose freskose pavaizduotos pusnuogės moterys, neva karaliaus žmonos, kaip mums pasakojo Gayashan, būtent čia karalius ateidavo atsipalaiduoti, nes visada buvo įtampoje, kad brolis jį nužudys. Būtent šios freskos jį atpalaiduodavo. Dar vienas protu nesuvokiamas dalykas – baseinas, esantis ant uolos. Ir jame nėra susikaupęs lietaus vanduo. Tai baseinas, kuris buvo pastatytas pirmame tūkstantmetyje, o nuo jo atsiverdavo vaizdas į džiungles. Man dar šiaip protu nesuvokiama, kaip visi akmenys buvo užkelti į tą kalną, nes uolos viršūnėje yra ten dvylika terasų su įvairiais pastatais.

O kas toliau?

Lipimas į uolą nėra sudėtingas ar status. Visur yra laipteliai. Beje ten, kur yra freskos, negalima fotografuoti. Gerai, kad pradėjome kopti gan anksti, nes vėliau jau normaliai kepino saulė. Ja galėjome mėgautis jau užlipę. Taip pat nors dar nebuvo įsidienoję, tačiau vietomis jau tekdavo palaukti, kol lėtesni kiniečiai užlips. Taip, labai daug vyresnio mažiaus keliaujančių iš Azijos. Beveik prieš pietus jau buvome aplankiusios Sigiriją ir prasidėjo klausimas, o kas toliau. Vienu metu galvojome, kad gal važiuoti iki Pidurangala uolos, nuo kurios atsiveria vaizdas į Sigirijos uolą. Vėliau vienas iš variantų buvo į šalia esantį Nacionalinį parką, pasižiūrėti gyvūniukų. Kaip jau minėjau prieš tai pasakojimuose, nors sala nėra didelė, tačiau infrastruktūra čia sudėtinga. Pavyzdžiui, nors parkas yra už keliasdešimt kilometrų, tačiau reikėtų į jį važiuoti beveik tris valandas, nes reikia daryti ratą – nėra jokio tiesioginio kelio iš Sigirijos. Galiausiai kortos sukrenta taip, kad važiuojame atgal į Gayashan namus, ten pasiimame porelę turistų, kurie yra pas jį apsistoję, ir varome raft‘inti.

Nerealaus skonio varškė su palmių sirupu

Pakeliui grįžinėjant link Gayashan sustojame prie vienos moterytės, kuri pardavinėja vietinį desertą. Pasirodo, kad regionas yra garsus čia gaminamais produktais iš buivolų pieno. Buivolų pienas yra riebesnis ir jame yra daugiau baltymų nei karvių, čia jei ką, FYI. Tai važiuojant pakelėse galima pamatyti daug kioskų, kuriuose pardavinėjamas yra sūris arba varškė. Gayashan nusprendžia nupirkti didelį varškės gabalą savo mamai, o mums paima mažus, kad galėtumėme įvertinti. Įdomu tai, kad varškė yra mažuose moliniuose induose, o ant viršaus yra užpilamas sirupas (toks mažas desertukas pakelėje kainavo 50 rupijų, kas būtų 25 EUR centų). Jis primena klevų sirupą, tačiau yra iš palmių. Įdėjus nuotrauką į Instagram, sulaukiau komentarų, kad panašu į neiškeptą kiaušinį. Galbūt. Bet skonis yra kažkas amazing. Vėliau beveik kasdien kažkur vis užsisakydavau „curd“, bet ji niekada nebuvo tokia skani, kurią valgėme pakelėje. Taip pat stojome ir pabandėme „coconut drink‘ą“. Vietinis diedukas su savo peiliu paruošė vietoje mums kokosą, jį išgėrus, padarė iš vaisiaus šaukštą, kad galėtumėme suvalgyti minkštą vidų.

Raftingo nuotykiai: liūtis ir smūgis iš alkūnės 

Dvi valandos kelio atgal ir mes ten, kur miegojome pirmą naktį. Esame keturi turistai, todėl natūralu, kad į mažą mašiniuką netilpsime, todėl kartu važiuoja ir Gayashan draugas, kuris veža mūsų kolegas. Laukia dar dvi valandos kelio iki upės, todėl pakeliui sustojame bandelių. Juokėmės, kad pirmą savaitę visokios banduškos buvo mūsų maistas, vienu metu Indrei jau net buvo pabodę. Oh well, po banduškų ir pačios pradėjome į jas panašėti. Šiek tiek pasiruošimo, instrukcijų ir mes pradedame savo raftingą Kelani upe netoli Kitulgalos miestelio. Tai antra pagal dydį šalies upė, o regionas – pats drėgniausias.

Pirmą kartą išbandžiau raftingą ir iš pradžių tikrąją to žodžio prasme dėjau į kelnes. Kodėl? OK, mano vaizduotė labai laki, todėl aš iš karto sugeneruoju n galimų scenarijų: apsiverčia valtis, aš po ją, bandau stotis, nesiekiu dugno, negaliu įkvėpti, man „amen“. Kitas galima variantas: mes plaukiame, daug uolų išsikišusių, upė srauni, aš trenkiuosi galvą į uolas, prarandu sąmonę ir nuskęstu. Galėčiau tęsti, bet manau, kad jau vaizdas yra. Atsisėdu į pripučiamą valtį už mūsų kolegos iš Norvegijos. Instruktorius dar kartą pakartoja komandas, kurių turėsime klausytis. Roger that. Prasideda.

Galvojau, kad bus labai srauni upė, labai sudėtinga, apvirsime… Veltui sau nervus gadinau, nes nebuvo baisu nei kiek. Pasirodo, kad ties vienu slenksčiu, kuriame daugelis išsiverčia, mes stabiliai likome sėdėti. Tik vienu metu buvo šiokia tokia situacija, kai pamačiau manęs link atlekiančią norvego alkūnę. Galvojau, kad žandikaulis sutrupėjo, o akyse žiežirbos sublykčiojo. Galvojau, kad būsiu užtrenktu veidu likusią kelionės dalį. Ačiū Dievui, kad viskas OK baigėsi. Šiek tiek pasvaigo galva, bet all good. Juokiausi, kad jei nusišnekėsiu, yra tam pagrindas. Turiu pateisinamą priežastį. Taigi, nebuvo kažko wow, adrenalino nulis. Truputį gal nusivyliau, nes prieš tai matėme nuotraukas, skaitėme įvairiuose įrašuose, kaip faina, kaip cool. Pabaigoje, kaip ir reikia tikėtis, vis dėl to visi atsidūrėme vandenyje. Buvome išmesti iš valties. Beje, mane išmetė ne kas kitas, o Indrė, bet karma is a bitch, po kelių sekundžių ir ji skrido pro bortą.

Pakeliui į Kandį

Galiausiai plaukiant upe prasidėjo liūtis. Manau, kad tai išgelbėjo mūsų raftingą, nes buvo faina pasiplaukioti. Juokingiausia, kad ir vėl man čia prasidėjo baimės, kad jei koks gyvūniukas vandens grybštelti. Net juokėmės, kad važiuodavome ir net nupurtydavo, kad vietiniai upėse maudosi, skalbiasi, nežinia ką dar daro, o dabar ir mes jau kaip vietinės. Į krantą išlipome jau sutemus, o lietus nesiliovė. Nusprendėme, kad lekiame į centrinėje šalies dalyje esantį Kandžio miestą, nes aš spangau nuo idėjos, kad reikia varyti su grasiuoju traukiniu iki Elos. Pakeliui ir vėl pramušo ant maisto: dar kelios banduškos iš pakelės krautuvės nugulė į skrandį. Po vidurnakčio pasiekėme Kandį, bet pirma užsukome į stotį susižinoti, kada yra traukinys į Elą, nes buvo tekę skaityti, kad kartais jame nebelieka bilietų. Mums pasakė, kad reikės ryte ateiti po penktos ir nusipirksime bilietus.

Gayashan mus išleidžia prie viešbučio, kurį užsibookinome. Ieškojomės kuo pigesnio ir arčiausiai stoties, nes realiai mums reikėjo tik dušo ir bent kelias valandas pamiegoti, nes vis vien ryte anksti leisimės į kelią. Surasti viešbutuką buvo iš serijos mission impossible. Gal tris kartus sukome ratus, kol pagaliau suradome. Nors naudojome GPS, tačiau Šri Lankoje reikia būti pasirengus, kad jis nebus labai tikslus. Negana to, viešbutukai kartais būna užsirašę adresus, kurių beveik neįmanoma surasti, nes net nesupranti, kaip tai gali būti pavadinta gatve. Anyways. Atsisveikiname su savo draugu, jam dar įkišame tips‘ų, nes tikrai mums daug padėjo, mus vežiojo. Beje, jo dėka, nes jis per savo kažkokį draugelį suderino, tai mes už rafting‘ą sumokėjome vos po 15 USD kiekvienas, kai dažniausiai kainos būna dvigubai ar trigubai didesnės. Negana to, davė jis mums daug patarimų, kas ir kaip, po galiausiai sutarėme palaikyti ryšį. Nei jei norėsime grįžti, jis galėtų mus paimti ir toliau vežioti. Kaip jis sako, tapome draugais. Farewell our friend.

p.s. prisiminiau, kad reikia papasakoti apie važiavimo ypatumus. OMG. Čia negalioja kokios taisyklės. Summa summarum, jei nori lenkti, sukiesi, tai vietoj posūkio naudoji pypsį. O autobusai, kurių čia bele kiek – valstybiniai yra raudoni, o mėlyni ar balti, su įvairiais pribumbasais, lemputėmis – privačių kompanijų, todėl bilietai yra brangesni, o jie galbūt šiek tiek patogesni, yra kelių ereliai. Gal greičiau gaideliai, nes jei jie važiuoja, visi turi trauktis iš kelio. Jie lenkia pavojingose vietose, nesvarbu, kad iš priekio kažkas atvažiuoja, nes tu turi trauktis. Autobusai yra kaip kokie tankai. Kelis kartus teko matyti avarijas, bet jose dažniausiai būdavo susidūrę tuktukai. Taip, Šri Lankoje milijonai tuktukų ir motorenkių. Vėliau ir mes kelioms dienoms išsinuomosime. Tai kai teko važiuoti naktį su Gayashan link Kandžio, važiuoji visas įsitempęs, nors tu ir nevairuoji, nes sėdi kaip ant adatų. Jei nori extreme‘o, tai reikia ne raftingo, o vairuoti.

You Might Also Like...

No Comments

    Leave a Reply