Kaip tik vakar per žinias sakė, kad dabar bėgioti madinga. Deja, bet ir aš pabandžiau pasiduoti tai madai. Realiai kažkada bandžiau bėgioti, bet viena problema, niekada nemoku palaipsniui, visada reikia maksimumą imti.
Prieš kelerius metus bandžiau įsivažiuoti į bėgimą, bet atsikandau ir kažkaip nebesinorėjo. O kas nutiko? Na, tiesiog, nemoku aš mažais žingsniais, jei daryti, tai daryti. Pamenu, kad su buvusiu kolega išvarėme į Vingį, padarėme vieną ratą, paskui kitą, jis bėga ir aš bėgu, nes kur tau Liaudanskytė nusileis ir pasirodys slabakė. Po to kelias dienas atrodė, kad mano kojų raumenys per maži-trumpi mano ilgoms kojoms. True story.
Prieš tai namuose, dar Šiauliuose po UK grįžimo buvau, tai nusprendžiau, kad bėgiojau ten, dabar čia grįžusi irgi pavarysiu. Nubėgau iki močiutės ir atgal. Tai gal koks 15 kilometrų susidarė. Aišku, nubėgus buvo pertrauka, nes reikėjo pakalbėti, bet totaliai gan nemažą distanciją, kaip retai bėgančiai, padariau ir paskui teko gailėtis. Ėjau kaip į kelnes pridariusi, nes normaliai negalėjau kojų ištiesti. Oi, gavau pylos tada nuo tėčio, nes jis sporto mokykloje mokėsi, tai atskaitė moralą, kad reikia ne su kojomis, o su galva bėgti.
Gal todėl man buvo atšokusi fantazija nuo bėgimo. Nebuvo ir to kaifo, apie kurį daugelis kalba. Man tai tiesiog sportas, reikia iš dalies prisiversti. Aišku, būdavo, kad bėgi, viskas OK, atrodo ant sparnų bėgi, o kartais puškuoji kaip koks garvežys.
Tai šiandien tapau vėl labai madinga ir pasidaviau masinei psichozei. Prabėgau truputuką Vingyje. Gerai yra gyventi šalia, nes ir stimulas yra. Prabėgau vos tris kilometrus, bet come on, kaip pirmam kartui viskas OK. Ryt ar poryt jau galėsiu gal šiek tiek daugiau. Viskas su laiku. Negana to, motyvacijai nusipirkau naujus bėgimo batelius (čia taip moteriška, kad motyvacijai reikia naujų daiktų. Dar ir laikrodį, kad viską fiksuočiau). Na, žiūrėsime, kaip man čia bus. Kažkaip galvojau, kad gal būtų galima mano mopsus į tai įtraukti, nes nebėgu greitai, be to ir atstumai nėra dideli, bet apsigalvojau po vakar, kai viduryje pasivaikščiojimo teko Knopkę nešti ant rankų, nes jai buvo koma.
Tai va, turiu patarėją Gintarę, į kurią kreipsiuosi visais klausimais, nes ji iš mūsų BOB‘ų pati pačiausia bėgikė, su nemažai patirties: ne vienas bėgimas išbėgtas. O kas geriausiai nei draugai pataria, nes realiai literatūros ir įvairių straipsnių nors vežimu vežk, tačiau atsirinkti, kas tinkama, į ką tikrai atkreipti dėmesį, kai nežinai, labai sunku.
Pažiūrėsime, kiek mane motyvuos bėgimas. Bandysiu nueiti čia kažkokiomis dienomis vyksta nemokomos bėgimo treniruotės. Žiūrėk, gal ir kokiam bėgime susisuks protas sudalyvauti.
No Comments