Pradedame dieną Eloje su dilema: ką daryti? Prieš atskrendant į Šri Lanką aš svaigau, kad būtinai noriu kopti į Adam‘s Peak aka Adomo viršukalnę, kuri yra šiek tiek aukštesnė nei du kilometrai. Buvau pasiskaičiusi, kad pasak legendos, Buda šio kalno viršūnėje paliko savo pėdos antspaudą, o katalikai ir musulmonai tiki, kad antspaudas priklauso Adomui, kuris kaip tik čia bandė išpirkti savo nuodėmę, už kurią buvo išvarytas iš rojaus. Turbūt supratote, kodėl viršukalnė gavo Adomo vardą.
Viltis kopti į Adam’s Peak buvo palaidota
Adomo kalnas yra vienas didžiausių piligrimystės centrų Šri Lankoje: į jį traukia minios maldininkų, kad prisiliestų prie šventosios relikvijos, išpirktų nuodėmes ir apvalytų sielą. Na, aš nors esu velnių priėdusi, tačiau ne dėl nuodėmių norėjau į jį kopti. Norėjau tiesiog pasitikti saulę ir mesti sau iššūkį užkopti laipteliais į šį salos milžiną. O, bet, tačiau…. Būnant ten sužinojome, kad dabar – netinkamas sezonas, kad mažai turistų kopia, yra didelė grėsmė laukinių gyvūnų. Negana to, mano kompanionė buvo tiek pribauginta, kad sunku lipti, kad nors ir buvo pasirašiusi kopti, jos noras išsisklaidė labai greitai. Viena juk nekopsiu. Tai liko tada nuspręsti: jei jau ne Adam‘s Peak, tai gal tada bent jau į Elos uolą kopiame. Nežinau kaip jums, bet man hike‘inti patinka. Nesu ten kažkokia asė ar totaliai nurauta, bet vaikščioti man patinka: net šv. Jokūbo kelią ėjau, kai dar tai nebuvo ant bangos.
Hike’as į Elos uolą
Atsikėlėme, papusryčiavome ir nutipenome link traukinių stoties. Atrodo, kad ji lyg būtų visko traukos centras ir pradžia. Šį kartą ėjome kaip tikri vietiniai. Bent 40 minučių žygiavome bėgiais kartu su vaikais, einančiais iš mokyklos. Pasiekėme Kithalella traukinių stotį, tačiau čia nereikia užsibūti. Vietiniai jau stovi ir bando tau „parduoti“ teisingą ir greitą kelią į uolą. Nereikėtų lengvai jais pasitikėti. Toliau keliaujame ir bandome kairėje pusėje rasti uolą, pažymėta mėlyna strėle. Na, orientyras dar yra tas, kad turi sukti kairėn tarp atstumą žyminčių ženklų 166 ½ ir 166 ¼. Whoohoo. Lengvai radome strėlę, nors ji gan nusitrynusi. Visą laiką buvau atsivertusi vieno blogo įrašą ir skaičiau, kaip reikia eiti, tačiau kaip kokia zaraza, būtent pasukus į kairę ir paėjus, bandau atsidaryti tekstą ir nebeužkrauna, o mes atsidūrėme išsišakojime: vienas veda į kairę, o kitas – į dešinę.
Ratais kvadratais
Tada pasirodo mūsų gelbėtojai – du berniukai, kurie kartu su mumis ėjo iš mokyklos. Klausiame, kur yra Ela uola ir jie mums parodo, kad reikia eiti į dešinę. Eina drauge ir jie, nes čia gyvena. Eidami mums parodo vietines uogas, pavaišina. Įdomu tai, kad nors Šri Lanka buvusi anglų kolonija, tačiau nelabai čia kas jau ir kalba angliškai. Taip, kalba žmonės, bet ne taip, kaip įsivaizdavau, kad senoji karta – tikrai, nes juk buvo tie laikai, kai britai karaliavo, o jaunoji, nes eina koja kojon su pasauliu. Pradedame eiti mažais keliukais, kurie kartais atsitrenkia į namus. Pasimetame, o kur dabar. Berniukai parodo, kad reikia praeiti. Vienas pasieka namus, tad tipename su kitu. Kitas irgi greitai mus palieka, tad tenka pačioms eiti mažais siaurais takeliais. Voila. Aklavietė. Nėra praėjimo, todėl pamatome mergaitę ir klausiame, kur mums eiti. Parodo į vieną pusę. Nueiname, o ten vėl aklavietė. Kita mergaitė rodo, kad reikia eiti į priešingą pusę. Nervas paima. Galiausiai ateina vyresnis vyras ir mus išveda ten, kur reikia. Vėliau sužinome, kad mes padarėme shortcut‘ą, nors ir labai painų.
Beždžionės užpuolimas
Kopiame į uolą, tačiau įdomiausia, kad jokių nuorodų nėra, tačiau dažnai atsitinka taip, kad išsišakoja kelias. Suprask tu kaip nori, į kurią pusę eiti. Nežinau, ar mūsų diena buvo, o gal vis dėl to normaliai aš moku orientuotis, tačiau gan greitai užkopėme. Vaizdas atima žadą. Žiauriai gražūs vaizdai, tad nieko nelaukiame ir puolame įamžinti tai, ką matome. O čia vienas kuriozas nutinka. Pradėkime nuo to, kad aš paniškai bijau beždžionių, na, man atrodo, kad jos laukinės, alkanos, kad šoks ant manęs, norės kažką atimti, veidą pradės su savo mažomis rankutėmis draskyti… Totali man paranoja nuo jų. Indrė sėdi ant skrandžio, aš ten irgi bandau kadrą gerą užfiksuoti. Tašiuką su daiktais palikau toliau prie kitų turistų, kurie užkandžiavo. Tik Indrė mane įspėja: neišsigąsk ir nedaryk staigių judesių. OMG. Pasirodo, iš kažkur atbėgo viena beždžionė, puolė turistus, atėmė jų maistą ir įsitaisė ant akmens pavalgyti. Blogiausia, kad mano daiktai yra šalia jos. Reikėjo pamatyti mano veidą ir greitį, kokiu aš čiupau savo daiktus, kad ji nepaimtų.
Nusileisti nuo uolos, juokingiausia, bet buvo turbūt sudėtingiau nei kopti. Pasirodo, kad mes ėjome kažkokiais nestačiais keliukais, o daugelis kopė stačiomis uolomis – būtent jomis mes ir leidomės. Tiksliau ne leidomės, o bėgome ir tikėjomės, kad kojos nesusipins, nes būtų buvę blogai. Po žygio ir vėl sustojome pasistiprinti savo mėgstamoje rotti kavinėje. Šį kartą į trasą labai gerai suėjo su avokadu ir daržovėmis. Net dabar seilės kaupiasi prisiminus. Mmmm… OK. Į Adam‘s peak nekopsime, tad reikia galvoti, o kas toliau. Nusprendžiame, tiksliau paklausome Indrės, kad reikia varyti į Horton Plains. Ji visą kelionė manė, kad ten yra plantacijos, o ne nacionalinis parkas. Oh yeah, paskui žvengėme ne kartą, kad aš nesupratau jos užsidegimo į tą parką varyti, o ji nesuprato, kodėl aš nenoriu į plantacijas. Blondinės. Nieko nepadarysi. Nežinau, ar esu sakiusi, kad blondinė nėra plaukų spalva, tai – gyvenimo būdas. Aha, todėl daug ką paaiškina tokia tiesa.
Kelionė į Mažąją Angliją
Sužinome iš mūsų viešbučio savininko, kad mums reikia nusigauti iki Nuvara Ilajos (angl. Nuwara Eliya). Miestelis yra kalnuose ir primena Mažąją Angliją. Iš tikro visas Nuvara Ilajos regionas garsėja savo arbatos plantacijomis, tačiau veiksmas, kurį matome atsivertus „National Geography“ vyksta slėniuose, o ne pačiame miestelyje kalnuose. OK. Kelionė iki vieno miestelio tuk tuku, tada sėdame į vietinį autobusą ir leidžiamės į kelią. Autobuse vaikai atsisėdę už manęs vis sveikinasi ir bando atkreipti į save dėmesį. Jiems turistai – kažkas nerealaus. Įdomu dar tai, kad gali būti bele kiek vietų laisvų autobuse, bet vietiniai būtinai nori sėstis šalia. Come on, o mes su kuprinėmis, kurių taip lengvai po kojomis nepakiši, tad tenka laikyti ant kelių. Nepamenu, ar toje ar kitoje kelionėje net ant vieno sušukau, nes Indrė pasidėjo šalia kuprinę, nes kojos pavargo, o aplink vietų n. Ateina vietinis ir tipo kiša savo šikną. Aš tada paleidau tiradą, kad ką, nėra vietų autobuse, ko čia prilipo. Atšoko.
Jau sutemus pasiekiame miestelį. Mūsų viešbutis kažkur kaip ir centre, bet kai teko eiti, supratome, kad nė velnio. Kopėme daug ir dažnai navigacija ratais kvadratais vedė, o jau buvome pavargusios ir išalkusios. Pakeliui sustojome ir nusipirkome vaisių vietiniame turguje, kad būtų vakarienei kažkas. Pagaliau suradome viešbutuką, o tiksliau namą, kuriame šeimininkas nuomoja kelis kambarius. Jis mums ir arbatos pataiso, aprodo namus, pataria, kur eiti valgyti, o galiausiai sutariame, kad norime ryt keliauti anksti į Horton Plains, o jis mums suorganizuoja tuk tuką, kuris mus ryte pasiims. Griūname į lovą negyvos. Iš tikro juokinga, tačiau kambaryje davė ne tik po kaldrą, bet ir dekučius. Gerai, kad davė, nes nors tai yra Šri Lanka ir tau neateitų į galvą, kad gali būti šalta, bet čia tikrai teko užsidėti viską, ką turėjome šilčiausio.
No Comments