Pagaliau prisėdau pasidalinti savo įspūdžiais apie Šri Lanką. Turiu prisipažinti, kad ilgai rinkausi, kur šiais metais važiuoti. Buvo pasirinkimas tarp Tailando, Pietų Amerikos arba kažkokios salos, esančios Atlanto vandenyne. Kažkaip taip sukrito kortos, kad gavome bele kiek pigius bilietus į Šri Lanką. Visi stebėjosi, kaip tokius sugebėjau rasti. Turbūt tiesiog pasisekė.
Liaudanskyčių tandemas nusitaikė į Aziją
Jau rašiau, kad mūsų skrydis buvo per Kijevą. Jame nenorėjome likti oro uoste visas septynias valandas, nes dar laukė devynių valandų skrydis, tad nudardėjome į centrą – į slaptą restoraną. Galite daugiau paskaityti čia. O dabar apie tai, kaip toliau tęsėsi atostogos. Šį kartą mano kompanionė – Indrė, mano pusseserė. Prieš kelionę žvengėme, kad išvaro dvi Liaudanskytės, tai lauk bėdos. O ir namiškiai per dantį traukė, ar tik nesugrįšime susipykusios, nes ilgiausiai esame variusios tūsintis į Nidą. Na, grįžome tuo pačiu lėktuvu, dar tebesikalbame, tai manau, kad nebuvo taip blogai (Indre, jei momentais buvo kažkas, sorry). Pradėkime nuo to, kad nesu labai išlepinta, bet Ukrainos avialinijos. OMG. Vertos jaučiu net atskiro post‘o, bet stengsiuosi neišsiplėsti. Taip, kai sumoki mažai ir gauni šūduką ant pagaliuko. Kitaip išsireikšti ir negaliu.
Atgal į praeitį
Pirma, kas užkliuvo vos įlipus, kad nėra ekranų ant kėdžių atlošų. Raminu, kad nesąmonė, tikrai bus, nes gi ilgas skrydis, ką tu veiksi per jį. Gal čia senesnis lėktuvas, nebuvo dar pritaikyta, tai turbūt išdalins kokias planšetes. Naivuolė. Pamenate, kai mokyklos laikais turėjome ekskursijas, kai autobuse būdavo keli šilelio dydžio ekranai, pamėtyti kas kelias eiles. Tai va, būtent tokie buvo ir mūsų lėktuve: vienas didelis ekranas priekyje, o paskui du mažutyčiai, kad net akiniai nepadės, jei bandysi kažką žiūrėti. Bandėme žiūrėti, nors nelabai pavadinsi tai žiūrėjimu – labiau gal klausymu. Kitas dalykas – maistas. Turbūt nesu valgiusi šlykštesnio maisto lėktuve. Prieš kelionę sesės vyras juokavo, kad duos barščių, degtinės ir ukrainietiškų pietų. To nesitikėjome, bet ir mažo indelio paprastai išvirtų makaronų, kurių viršuje pomidorų padažo, dviejų kubelių fetos sūrio ir alyvuogių, pagardų – taip pat. Negana to, tik vanduo, kava/arbata ir apelsinų sultys yra nemokamos, jei nori kažko daugiau, pavyzdžiui, colos, tai turi mokėti. Juokas pro ašaras. Suprantu, kad „economy“ nereikia tikėtis, kad tau pils alkoholį, kiek norėsi, bet visus gazuotus vaisvandenius…
Paryčiais leidžiamės Kolombo – Šri Lankos sostinėje. Kažkaip per skubėjimą net nepersirengiame, o tik nusimetame bliuzonus, pasiimame savo bagažą ir bėgame iš oro uosto. Vienas juokingas dalykas, kas iš pat pradžių prikausto dėmesį, tai „duty free“ atvykus. Tai nėra paprastos parduotuvės, kurias pamatysite paprastai. Primena labiau mažą turgų, kur yra pardavinėjama buitinė technika. Taip. Skalbimo mašinos, džiovyklės, viryklės, šaldytuvai, šaldikliai – viskas eksponuojama ir primena gūdžius Gariūnų laikus.
Iš pradžių galvojome, kad apsieisime be interneto. Išsijungėme roaming‘ą, kad vėliau negautumėme įspūdingos sąskaitos ir bandome gauti WIFI. Nieko. Išėjus iš karto apspinta mus vietiniai, siūlydami taksi. Klausia, kur važiuojame, bet mes tiesiog ignoruojame. Galiausiai nusprendžiame, kad be interneto nei iš vietos, nes reikės žiūrėti žemėlapius, ieškotis viešbučių ir panašiai, tai nusiperkame vietinę SIM kortelę. 6 USD ir gauname 5GB interneto ir pusvalandį vietinių pokalbių. Beje, aš per porą savaičių tuos visus GB sugebėjau labai lengvai išnaudoti, tai paskutinėmis dienomis tik viešbučiuose buvau prilipusi prie telefono. Kam dar įdomu, tai vietiniai pinigai – rupijos, mes paskaičiavo, kad panašiai 1000 rupijų yra 5 eurai. Juokinga buvo gauti keliasdešimt tūkstančių keitykloje ir pirmomis dienomis sunkiai mums sekėsi konvertuoti, nes tie šimtai ir tūkstančiai už kažką labai jau daug skambėjo.
Auksinė ekskursija po Kolombo
Prieš atvykstant nusprendėme, kad reikia užsibook‘inti pirmą ir paskutinį viešbutį, o paskui kitus jau žiūrėsime vietoje – viskas priklausys nuo nuotaikos ir kitų dalykų. Pirmasis viešbutis buvo in the middle of nowhere. Nusprendėme, kad varome į sostinę, iš ten imamės traukinį. OK. Traukinių stotis už kelių kilometrų, tai vienintelė viltis pasiekti miestą – autobusas arba taksi. Norime šiek tiek susilieti su vietiniais ir paragauti vietinio vibe‘o. Iš tikro kainos yra juokingos. Sumokame 150 rupijų už bilietus kiekviena ir įsitaisau šalia vietinio, kuris visą kelią nulūžinėja. Geras pusvalandukas ir mes atsiduriame pačioje Kolombo širdyje. Tai ne pirma mano kelionė į Aziją, todėl manęs kažkaip niekas nešokiruoja: vieni vaikšto basi, karšta, įvairūs kvapai kutena nosį. Kai kurie jie ir nelabai kažką, bet tam turiu triuką – kvėpuoju pro burną. Juokas juokais, bet labai erzinantys kvapai mane labai lengvai galima suvimdyti. Per metus prisitikai ir išmoksti triukų. Aplink baisi netvarka, ore jaučiasi smogas, autobusai ir tuk-tukai visur pypina. Primena kokio indiško filmo sceną.
Vos išlipame, pradeda vėl mus atakuoti vietiniai: siūlo tuk-tuko paslaugas, padėti, nuvesti, palydėti, klausia, kur norime eiti… Košmaras. Mūsų tikslas – traukinių stotis. Buvau pasiskaičiusi, kad į mums reikiamą vietą jie važiuoja kas valandą. Įsijungiame GPS, kad nuvestų mus į stotį, kuri beje yra kitoje gatvės pusėje šiek tiek paėjus. GPS nugrybauja ir veda mus ratais kvadratais – susimokė su vietiniais. Pėdiname su kuprinėmis, rankose dar tempiuosi laptop‘ą, nes juk freelancer‘iai dirba iš bet kur… Bele kaip karšta, tvanku. Nors paimk ir priimk pasiūlymą, kad tuk-tuku nuvežtų, bet mergos užsispyrusios, nueis pačios, nes gi prašo kelių šimtų. O tie šimtai mus gąsdina. Taip eidamos sutinkame „draugą“, kuris pasišauna mums padėti. Jis gi toks geras vietinis, kad mūsų nei centro neprašys. Negana to, jis pareiškia, kad traukinys tik po pietų, apie tris pajudės iš stoties, todėl turime daug laiko. Indrė kartu su juo pėdina priekyje, o aš velkuosi ir bumbu, kad pavargau. Jis nusprendžia, kad ką mes sėdėsime stotyje, jis mums parodys Kolombo. Taip prasidėjo mūsų „auksinis“ turas.
Būtina išjungti „blondinių“ rėžimą
Einame ratais kvadratais. Aš jam kartais net mesteliu, kad ar kartais mes čia nepraėjome. Mūsų gidas giria, kad esu labai pastabi. Jis užsimoja, kad mums reikia parodyti žymiausias miesto šventyklas. Mirsiu, kaip karšta, o po devynių valandų skrydžio, kai nebeik neišėjo pamiegoti, mane apleidžia jėgos. Eurika. Mūsų gidas sustabdo tuk-tuką, kuris palengvins mūsų kančias, aišku, su juo atsiskaityti jau teks, nes jis ne toks svetingas. Blondinės nesusivokia, kad reikėjo kainos klausti prieš sėdint. Na, galva nedirba totaliai. Iš visos ekskursijos tik prisimenu: „Madam, photo, madam, photo here“. Jaučiausi kaip paparaci, nes pyškinau į kairę, į dešinę – spėk tik spausti mygtuką. Net telefonas beveik išsikrovė. Valanda prabėgo, o mano draugiškumas ir kantrybė baigė išsekti. Paprašau, kad vežtų mus į stotį. Apstulbau, kad stotis buvo šalia autobusų, o GPS vedė per aplinkui, o mūsų „naujasis draugas“ irgi neparodė tiesiausio kelio… Iš pradžių jis dar bando sakyti, kad palikite daiktus, eikite nupirkti bilietus ir sugrįšite. Juokauji? Blondinės, bet ne ant tiek. Pasakau, kad man skauda kojas ir vaikščioti aš nesu nusiteikusi, todėl kai jau išlipsiu, viskas, daugiau nebegrįšiu. Kiek kainavo tokia kelionė? 10 tūkst. rupijų. Taip. Dėl to ir vadiname šitą ekskursiją auksine. Buvo gera pamoka, kad kainą derinti reikia lipant, o ne atvažiavus į tašką B. totalus feil‘as, tačiau iš jų būtent mokomės.
Trys valandos kelionės traukiniu
Ateiname į stotį. Pasirodo, kad tiesa buvo mano – traukinys važiuoja kas valandą. Mūsų gidas, apmulkindamas mus, užsidirbo mėnesio algą ir tiek. Laukiame traukinio. Atvyksta. Totalus sujudimas, bėgame ir mes. Įlipame, o ten vietų sėdėjimui nėra. Viskas užimta. Vos turime vietos atsistoti prie durų, ant praėjimo, netoli tualeto. Visi matė „Lūšnynų milijonierių“. Taip įsivaizduokite, kad vaizdas panašus, tik niekas nevažiuoja užsilipęs ant stogo. Vagono durų kaip tokių nėra, visi stovi, kiti sėdi ant laiptelių… Kartais įlipa pardavėjai ir siūlo maisto: gali kukurūzo burbuolę suvalgyti, riešutukų… Apie oro kondicionierių nėra nei kalbos, nes važiuojame trečia klase. Jau atrodo, kad su kiekviena stotele turėtų mažėti žmonių, tačiau jų vis prilipa ir prilipa. Mus varsto žvilgsniais, nes nebegalima laikyti kuprinių ant pečių ir padedame ant žemės – gi mes užimame papildomos vietos, kažkas ten galėtų atsistoti. Važiuoji ir nežinai kur, nes niekas nesako, kokia stotelė. Tiesiog stebi ir skaitai. Taip važiavome beveik tris valandas.
Susirašėme su viešbučio savininku, kad atvažiuojame traukiniu. Jis pasiūlė už papildomą, bet mažesnį mokestį nei kiti, atvažiuoti ir mus paimti nuo stoties. Deal, nes jau stogas važiuoja nuo karščio ir nuovargio. Pagaliau mūsų sustojimas. Beje, jei kam įdomu, tai traukinys kainavo 180 rupijų kiekvienai.
Kambarys – drėbtas iš molio ir su palmių lapų stogu
Susipažįstame su Gayashan – mūsų šeimininku. Šiek tiek apie jį papasakosiu vėliau, kad suprastumėte, kiek žmonės ten uždirba. Jo mažu „Nissan“ riedame dar gerą pusvalandį, kol mažais keliukais pasiekiame rezidenciją – jaukius namus, kuriuose gyvena jo tėvai, jis su žmona, o turistams yra skirti du kambariai. Namo dalis, kurioje gyvename, yra pastatyta iš molio. Stogas dengtas palmių lapais – totalus kosmosas, bet viduje yra visi patogumai: nuo dušo su karštu vandeniu, kurio beje mes nemokėjome pasijungti, tai maudėmės po šaltu, iki oro kondicionieriaus. Vakare dar atnešė tinklelį nuo uodų, nes ten jie kažkokie super special pavojingi, todėl visur, kur tik apsistodavome, visos lovos buvo su tinkleliu. Paprašome valgyti, nes po lėktuvo maisto dar nieko burnoje neturėjome. Šeimininkas pasiūlo išbandyti vietinę virtuvę ir taip mes vakare įsitaisome tree house, kur mums pateikiami ryžiai su įvairiais kariais, pagardais ir kitais dalykais, kuriuos valgo vietiniai. Maistą gamina Gayashan mama ir žmona, todėl tikrai žinome, kad jis toks, ką valgo jie, o ne pritaikytas tik turistams. Man iš tikro juokinga, kai žmonės važiuoja į kitas šalis, o nuvažiavę eina į kavines ar restoranus, o ten užsisako burgerius ar picas. Come on. Atvarei kažkur, tai bandyk kažką naujo, paragauk, nes juk namie daugiau tokio dalyko neteks ragauti. Tokia filosofija mes irgi vadovavomės. Na, tik kartą teko paminti principus, bet apie tai vėliau.
Iki vakarienės dar šiek tiek pramankštiname kojas, nes spėjome susisukti greitai: išsimaudyti, persirengti… Einame pasivaikščioti po vienintelę gatvelę, kuri yra šalia mūsų „viešbučio“. Į akis krenta tai, kad aplink labai daug šunų. Žmonės mums moja, šypsosi. Rodos, kad čia retai užsuka turistai, o tuo labiau kitokios odos spalvos, todėl mes esame jiems egzotika. Na, mano ūgis nėra pats mažiausias, bet ten pasijutau milžinė. Šrilankiečiai labai žemi, kartais net atrodo kaip vaikai su suaugusio žmogaus veidu. Namai gan skurdūs, o visi važinėja arba mažais automobiliais, arba tuk-tukais. Vienas svarbus momentas, kad posūkiai ten neegzistuoja, jei vairuoji ir nori atlikti kažkokį manevrą, tai visada pypini. Ramybės kelyje niekada nesitikėk, o tik lauk, kada tave išgąsdins iš kokio nors kampo.
Naktinės linksmybės džiunglėse
Prisivalgome, o tiksliau persivalgome ir kaip kokios pensininkės jau apie 22:00 vietos laiku griūname į lovą. Beje, laikas nuo lietuviško skiriasi vos 3,5 valandomis, todėl kovoti su baisiuoju jetlag‘u mums netenka. Indrė lūžta akimirksniu ir deda į akį iki pat ryto, o aš prasikankinu. Naktį išgirstu, kai kažkas pradeda vaikščioti ant stogo. OMG. Kelnės pilnos baimės. Mano vaizduotė labai nedėkinga tokiais momentais, nes prisigalvoju, kad ten kokie pacai, kad šoks man ant veido, pradės graužti…. Tokios mintys nė velnio man neleidžia užmigti ir aš pusę nakties prablūdiju. Prieš rytą užmiegu ir vos akis praplėšiu, kai suskamba žadintuvas.
p. s. ryte mums pasako, kad todėl, kad mes esame netoli džiunglių, tai būna, kad įvairūs gyvūnai atklysta. Galėjo ant stogo būti beždžionė ar kažkas tokio. Good to know, nes aš jau įvairius graužikus įsivaizdavau.