Pas mane namuose – du duonos kepaliukai (na, kalbu apie kūno formas), kurie atsirado iš prieglaudos. Dėl jų keliamės ryte, kad išvesti, vežame į šunų SPA, jei kažkas blogai, nevalgo, sunegaluoja, tuojau skambini ir transportuoji pas VET. Net nėra minties, kad galėtų būti kitaip, nes gi jie tokie patys šeimos nariai. Ne kartą teko matyti socialiniuose tinkluose skelbimų, kad atiduodamas augintinis, nes, neva, gimė vaikas: atsiranda atmazai dėl alergijų, charakterio, nesutarimų ir panašiai.
Taip, tikiu, kad gali būti alergija nuo šuns, tačiau tai galima spręsti. Yra vaistai, įvairios priemonės, o atidavimas – pati blogiausia, kraštutiniausia ir paskutinė priemonė problemai išspręsti. Taip pat yra n būdų išspręsti augintinio problemas ir nereikia iš karto nuleisti rankų ir atiduoti. Man tai – silpnumo ir nebrandumo ženklas.
Negana to, mes ruošiame savo pirmagimius, jei tokie yra, kad šeimoje bus mažas broliukas ar sesutė, nuolatos duodame jiems paglostyti mamytės pilvelį, kalbame su vaikais, nes toks yra procesas. Nenorime, kad vaikai patirtų šoką, jaustų kažkokias nuoskaudas ar psichologines pasekmes, kad jų gyvenimas pasikeičia iš pagrindų – šeimoje būna nebe jie vieni. Manau, kad tas pats galioja su augintiniais: kartais ir jie pasijaučia karaliukais, išmandrėja, bet ir vėl – tai dresūros klausimas, kiek tu jiems leisi. Tad kur suku? Labai norėjau pasikalbėti su specialistu, kad žinočiau, kad namie paruošti Knopkę ir Rudolfą, nes šiek tiek daugiau nei mėnesio namie turėtų krykštauti naujas gyventojas. Taip, baimės yra, nors žinau, kad mopsų veislė nėra iš tų, kuri nemėgtų vaikų. Yra baimė, kad mano Rudolfas, kuris jau nėra mažas šuniukas, galvoja įsivaizduoja, kad yra drugelis – gležnutis, lengvutis ir grakštutis, nors iš šono to nepasakysi. Jis kartais nejaučia savo gabaritų, todėl baisu, kad vėliau, kai beibaną (Edvino naujadaras, kai kalbame apie būsimą leliuką) padėsi ant lavinamojo kilimėlio, paguldžius ant žemės, Rudolfas jo neužgautų. Nežinau kodėl, bet manau, kad Knopkė mus tikra mamacita, nes ji tokia rami, tad stebės, šalia sėdės ar gulės, bet bijos prieiti arčiau.
Tad kaip supažindinti augintinius su pokyčiais namuose? Kokių veiksmų imtis prieš išvykstant į gimdymo namus, o kokių grįžus? Ko žūtbūt negalima daryti? Į mano klausimus atsako veislyno „Sibiro auksas“ savininkė Kristina Anikajeva.
p.s. beje, išsilydžiau nuo visų tų mažylių veislyne. Labai norėtųsi, kad žmonės atsakingiau rinktųsi keturkojus šeimos narius, kad įsivertintų veislę, savo galimybes ir nepasiduotų vien tai emocijai, kad „oi, kaip faina, kol mažas“, nes šuo, kaip neretai juokauju, yra pusė vaiko.
