*Marshrut – Indrės kelionės naujadaras, kuris angl. reiškia maršrutą. Kelias dienas žvengėme iš jo, todėl negaliu nepanaudoti.
Neretai būna, kad svetimoje vietoje miegi nelabai jau gerai. Na, juk ne savo lova, įvairūs garsai… Kaip ir rašiau, mane visą naktį ant blakstienų buvo pastatęs garsas, sklidęs nuo stogo. Paryčiais nutilo ir aš pagaliau užmigau, bet voila, žadintuvas. OMG, vos akis praplėšiu, o Indrė pilna entuziazmo ir energijos, nes miegojo kaip užmušta ir nieko negirdėjo. Oh well, shit happens.
Čempionų pusryčiai šrilankietiškai
Greitas dušas ir mes jau savo tree house laukiame pusryčių. Vaikyti, o čia tai buvo iššūkis skrandžiui. Iš pradžių atneša saldžių bulvių ir kažkokio dalyko, kuris atsiduoda česnaku. Na, dezinfekcija skrandžiui nuo pat ryto. Tada kaip kokiame filme ateina pas mus tai Gayashan, tai jo žmona ir neša mums saldžius blynelius su kokoso įdaru (beje, čia jie buvo patys skaniausi, kiek vėliau teko ragauti, niekas neprilygo šitiems homemade), vaisių lėkštės, kepti kiaušiniai, dar įvairiausių vietinių užkandžių… Aišku, kavos atneša, bet ji nė iš tolo neprimena mano mėgstamiausio gėrimo, be kurio neįsivaizduoju nei vieno ryto. Taip, o ko tikėtis, juk Šri Lanka – arbatos kraštas, todėl apie normalų espresso gali tik pasvajoti (bet mano svajonė vėliau išsipildė vienoje kavinukėje Mirissoje). Juokiamės, kad nesuprantame, kaip vietiniai tiek ryte valgo, bet yra tokie liauni. Pasirodo, kad čia tik turistams tokia maisto puota yra padaroma.
Realiai atvažiuojant neturėjome jokio realaus plano, kur ir kada judėsime. Tiesiog turėjome sąrašą vietų, kurias norime pamatyti, jas pasižymėjome atspausdintame žemėlapyje ir tiek žinių. Žinojome, kad netoli tos vietos, kur apsistojome yra garsioji dramblių prieglauda – Pinaveloje, kuri yra ant Kegalės upės žiočių. Man rodos, kad visi, kas važiuoja į Šri Lanką, neaplenkia šios vietos. Mes su tarėme su viešbučio savininku, kuris tapo mūsų draugeliu, kad jis su savo mašiniuku mus vežios į vietas, kur norime, už papildomą mokestį. Juokingiausia, kad už nakvynę pas jį, maistus, vežiojimą dvi dienas ir tai, kad mus pasiėmė iš traukinių stoties pirmą dieną sumokėjome 17k. Tai čia reikėtų prisiminti, kiek mes sumokėjome pirmą dieną už mūsų „auksinę“ tuktuko ekskursiją po Kolombo. Net iki šiol juokas ima, kaip blondinės susifeilino.
Dramblių prieglauda
Valanda kelio ir mes atvykstame į dramblių prieglaudą, vienintelę pasaulyje turinčią tokią didelę nelaisvėje laikomų dramblių bandą. Dar iki atvykimo buvau pažadėjusi sesei, kad neride‘insiu drambliais ir neišnaudosiu jų, todėl susimokame tik už bilietus patekti prie vandens, kad galėtumėme nuspausti kelis kadrus. Taip, viskas čia yra mokama. Šri Lankoje pragyvenimas, maistas ir viskas kitas yra bele kiek pigu, tačiau, kai kalba pakrypsta apie įvairias lankytinas vietas, teks atverti piniginę ir palikti ten ne vieną tūkstantį. Kiekviena sumokame po 2500 rupijų, kad prieitumėme prie upės, kur tuo metu per pietus maudomi drambliai.
Įdomumo dėlei, vietiniams įėjimas kainuoja vos šimtą rupijų. Indrė man vėliau pasakojo, kad įsivaizdavo, kad jų ten bus daugiau, todėl vaizdas, nors ir buvo labai fainas, šaunu pamatyti tokius gyvūnus iš arti (na, mus skyrė gal kokie penki metrai ar daugiau, o jei pradėdavo jie artėti prie kranto, tai prižiūrėtojai juos tuoj vydavo atgal į vandenį), tačiau labai wow kažko nepadarė. Išeidami užsukome į vieną krautuvę, kur mums nemokamai pravedė ekskursiją apie tai, kaip iš dramblių mėšlo yra gaminamas popierius – Pachyderm. Čia vietoje galima įsigyti įvairių suvenyrų iš to popieriaus ir taip paremti prieglaudą. Nusprendžiame, kad mūsų kuprinės ir taip prigrūstos, kad visus suvenyrus pirksime tik kelionės pabaigoje. Dar reikia paminėti, kad už papildomą mokesti gali ryte pašerti dramblius, per pietus juos pamaitinti vaisiais, bet ir vėl – viskas on top.
Dar daugiau Budų
Judame link Sigirijos ir pakeliui sustojame keliose vietose. Viena iš jų – auksinė Dambulos šventykla. Šį kartą mūsų gidas ir naujasis draugas pasilieka apačioje, nes yra šiek tiek pavargęs, tai išnaudoja kelias minutes miegui. Tik pradėjus lipti atbėga Gayashan ir praneša, kad turime užsidengti kojas, nes kitaip užlipus mus neįleis niekas, teks lipti atgal ir vėl iš naujo. Iš tikro gerai, kad jis visada mums pasakydavo, kas ir kaip, nes taip sutaupydavome laiko. Iš kuprinės traukiame skaras, susimokame 1500 rupijų, kad pamatytumėme 151 Budos skulptūrų, įtrauktų į Unesco paveldo sąrašą. Kaip ir reikia tikėtis, viršuje vietiniai ir vėl suka verslą – padedi batus, o jie tau už papildomą mokestį juos pasaugo. Smart. Nesisuksi, negyvensi. Iš pradžių, kai atvykome į Šri Lanką, tai fotkindavome visas Budos skulptūras, bet vėliau jau viskas darėsi kažkur matyta, todėl tiesiog eidavome, mėgaudavomės ir fiksuodavome sau kažką, kas labai patikdavo, todėl nelabai ką turiu parodyti iš ten.
Pakeliui dar užsukome į vieną „spice garden“, apie kurį man pasakojo vienas draugas (ačiū, Mariui, už nuorodas). Man pasakojo, kad visos lietuviškos grupės nepraleidžia šios vietos, nes ten galima įsigyti visokių tinktūrų, kremų, viralų ir kitų dalykų, kurie padeda sveikatintis. Pradžioje mums padaro mini ekskursiją, o su Gayashan jau esame susitarę, kad jei jis matys, kad mus bando apmulkinti, kad per didelę kainą sakys, duos mums ženklą. Čia viskas praeina OK. Prisiperkame visokių dalykų nuo skausmų, nuo spuogų, dar keletą maišelių ar buteliukų prieskonių gaminimui. Juokiamės, kad čia vienas lietuvis atrado kažkokį nuovirą, kuris plaukus ataugino, tai mes tikėjomės čia rasti meilės eleksyro. Ech, gaila, bet tokio nebuvo.
Pažintis su vietiniu maistu tęsiasi
Važiuojant dar sustojome vienoje iš šalikelės parduotuvėlių, kurioje prekiaujama kepiniais. Pabandėme vietines simosas su įvairiais įdarais ir, aišku, negalėjome susilaikyti saldumynams – pasiėmėme kelis pabandyti. OMG, širdis apsalo, nes visi desertai yra gan saldūs, bet tikrai verta išbandyti. Vėliau klausiau, kaip Gayashan nusprendžia, kur stoti ir pirkti, juk pakelėje daug įvairių kepyklėlių, parduotuvėlių, kur žinoti, kad čia tikrai geri ir skanūs? Anot jo, visada pasižiūri į rajoną, kur yra, pasižiūri, ar tvarkinga, ar stiklas nuvalytas, ar aplinkui švaru. Vėliau vieną vakarą jis ten prasitarė, kad kai kuriuose tokiose kepyklėlėse nežinai, kas gali būti įmaišyta į mėsą. Buvo net toks skandalas, kai buvo naudojama žmogiena. Oh yeah baby, po to pasakojimo pas mane pyragėliai buvo vien su daržovėmis, blogiausiu atveju – su tunu. Beje, visi šie kepiniai kainuoja vos keliasdešimt rupijų ir yra labai populiarus užkandis tarp vietinių.
Žinios apie arbatą
Dar teko sustoti vienoje iš seniausių šalies arbatos gamyklų. Joje ir vėl turėjome ekskursiją (ji buvo nemokama, tačiau visada yra catch‘as tokiuose dalykuose). Apsilankėme cechuose, pamatėme, kaip vyksta procesas, nes čia vis dar viskas yra daroma rankomis, daugelis mechanizmų yra likę nuo to laiko, kai buvo atidaryta ši gamykla. Aš visada galvojau, kad juoda ir žalia arbata auga ant skirtingų augalų. Pasirodo, kad ne. Viskas yra iš to paties augalo, tik procesas apdirbimo skiriasi. Negana to, teko sužinoti apie auksinę ir sidabrinę arbatas. Auksinės net nupirkau lauktuvėms, nes nelabai kažkur pas mus esu mačiusi. Po ekskursijos laukia degustacija, teko paskanauti arbatos su cukranendrių cukraus gabalėliu, kuris primena irisą. Tiesiog atsikandi jo ir užsigeri arbata. Yummy. Iš čia išėjome ne tuščiomis, nes įsigijome šiek tiek suvenyrų, ką būtų galima parvežti. Vėliau teks apsilankyti dar keliose tokiuose gamyklose, tačiau ši paliko didžiausią įspūdį, nes viskas buvo totaliai old school‘as, o ir ten dirbančios moterys visos buvo su nacionaliniais kostiumais.
Butikinis viešbutukas in the middle of nowhere
Vakare pasiekiame šalia Sigirijos esantį viešbutį, kuriame nusprendžiame praleisti naktį. Gayashan jį parekomenduoja, nes tai yra jo draugo viešbutis. Jis kaip diena ir naktis skiriasi nuo pirmojo, nes yra modernus, fainas, jame ir dušas normaliai veikia. Yuppy, galima po karštu vandeniu normaliai nusiprausti. Nusprendžiame, kad vakarienei nenorime nieko stipraus, todėl pakelėje sustojame vaisių: prisiperkame bananų, mango, ananaso. Taip pat sustojame nusipirkti alkoholio, nes jis yra parduodamas tik specializuotose parduotuvėse. Nei vienos moters net nepamatysi, tai iš karto sulaukiame daug dėmesio, kai ateiname kažko nusipirkti. Pasiimame vietinio alaus. Na, aš alaus negeriu, bet ten kažkoks alus su sultimis. Sueis. Taip vakare terasoje prapliurpiame beveik kelias valandas apie vietinius, apie šalį, apie tai, ką būtina pamatyti. Sužinome, kad Gayashan yra baigęs mokslus, bandė dirbti sostinėje, tačiau net ir normalų darbą turintys žmonės čia uždirba apie 10k per mėnesį. Kosmosas. Būtent dėl to jis pastatė kelis kambarius prie tėvų namų ir pradėjo turizmo verslą – priimti turistus, juos vežioti, nes realiai per kelias dienas jis gali uždirbti tiek, kiek uždirbdavo per mėnesį. Apie vidurnaktį nueiname miegoti, nes ryte laukia kopimas į Sigirijos uolą. Buvau prisiskaičiusi, kad geriausiai tai daryti iš ryto, vos tik atsidaro parkas, nes nėra tuomet daug žmonių, o ir karštis nevargina…
p.s. važiuojant link viešbutuko, kuris ir vėl beje yra in the middle of nowhere, matome išverstas tvoras. Lyg niekur nieko mums pasako, kad čia drambliai viską nušlavė einami. Pasirodo, kad žmogus vis labiau veržiasi į džiungles, vis mažiau vietos lieka drambliams, jie badauja, tada ieško maisto ir pradeda judėti link vietų, kur gyvena žmonės. Būtent taip kartais jie tiesiog sutrypia viską, kas jiems pasitaiko po kojomis.
Dar vienas dalykas pabaigai, Šri Lankoje gausu parduotuvėlių – jų tiesiog apstu, ant kiekvieno kampo, viena šalia kitos. Kodėl jų tiek daug? Pasirodo, kad labai retai moterys dirba kažką, todėl likusios namuose nenori būti veltėdėmis ir nieko nedaryti. Bando bent kažkaip prisidėti prie šeimos biudžeto. Taip atsidaro prekystalius prie namų, pardavinėja tuos pačius bananus, kurių gali rasti ant kiekvieno kampo, pardavinėja kokoso gėrimus ir panašiai.
p.s.s. jei kam aktualu, tai Gayashan viešbutis yra šis (žiauriai rekomenduoju, jei norite šiek tiek išlipti iš rėmų ir pabandyti kažką naujo), o jo draugo čia (irgi superinė vieta, kuri yra puikus pasirinkimas, jei norite iš ryto kopti į Sigirijos uolą, nes viskas yra gan arti).
