Ryte kylame prieš šešias – kažkaip pirmąją savaitę tai tapo lyg normaliu laiku pradėti dieną. Mūsų jau laukia tuktukas, kurį iš vakaro suderinome su mūsų viešbučio savininku. Jis mus turi nuvežti į Hortons Plain nacionalinį parką. Šiek tiek daugiau nei dviejų kilometrų aukštyje įsikūręs parkas kaip magnetas traukia turistus, mat čia gali pamatyti nemažai vietinių gyvūnų, čia išteka trys pagrindinės šalies upės. Daugiausiai dėmesio ir įamžinimo telefonu sulaukia World‘s End ir Baker‘io kriokliai.
Šalčiausia salos vieta
Tačiau dar šiek tiek priešistorės. Mano kelionės kompanionė buvo žiauriai užsikepusi, kad mums būtinai reikia varyti į Hortons Plain, nes ji šventei tikėjo, kad ten yra visos tos arbatos plantacijos, kurias dažniausiai visi matome paveikslėliuose apie Šri Lanką – su bobutėmis, apsikarčiusiomis krepšiais, į kuriuos deda nuskintus arbatos lapelius. Nė velnio. Taip, čia yra plantacijų, tačiau taip pat čia yra viena šalčiausių salos vietų, todėl teko rengtis viską, kas papuola po ranka. Aš net termo drabužius dėjausi, nes buvo bele kaip šalta.Pasivaikščiojimas po Nacionalinį parką
Taigi, valanda kelio iki Nacionalinio parko. Oras tikrai nesvetingas, nes lyg ir lynoja, šaltokas vėjas košia pro kur tik įmanoma. Riedama tuktuku, o kartais net suabejojame, ar pavyks užvažiuoti į kalną, nes darosi vis stačiau ir stačiau. Buvau prisiskaičiusi, kad reikia atvykti kuo anksčiau, nes World‘s End – unikali vieta, kur atsiveria beveik kilometro aukščio bedugnė. Jei diena yra nedebesuota, tai galima net Indijos vandenyną užmatyti, plytintį už 80 kilometrų. Tai kodėl reikia taip anksti čia belstis? Nes iki pietų vaizdas dar džiugina, o vėliau, nes čia yra gan aukštai, užslenka debesys, todėl gali likti it musę kandęs – atvyksi, o vaizdų pamatysi nulį, nes viską gaubs debesų siena. Įvažiavimas į parko teritoriją – abiem atsiėjo 7800 rupijų (apie 38 euriukai), nes moki ne tik už asmenis, bet ir transporto priemonę.
Tenka dar pavažiuoti kelis kilometrus iki taško X, kur esame išleidžiamos ir tenka pėdinti iki vietų, kurias norime įamžinti. Realiai viskas trunka porą valandų. Nueiname prie mažojo skardžio, tada – prie didžiojo, aplankome krioklius ir tiek veiklos. Įdomu tai, kad gamta – labai permaininga: gali momentais pasijusti, kad esi kažkokiose stepėse, vėliau vaizdą keičia margi keliukai, nes gruntas primena tikrų tikriausią meno kurinį, vėliau – atsiranda šiek tiek žalumos, nes artėjame prie World‘s End. Vaizdas tikrai atima žadą. Supranti, koks esi mažas ir kokia faina, didinga yra gamta. Sunku net perteikti per nuotraukas, kaip viskas atrodo.Nerealiausias maistas kartu su vietiniais
Grįžtame pasivaikščiojusios pas savo tuktuko vairuotoją ir paprašome, kad sustotų kur nors, nes mes jau nebegalime nustoti galvoti apie maistą. Žarna žarną jau ryja, nes beveik pusiaudienis. Kaip ir esu minėjusi, kartais anglų kalba kiša koja, nors atrodo, kad jie kaip ir moka, kaip ir supranta, o, bet, tačiau… Paprašome, kad nuvežtų ten, kur galima būtų gauti vietinio maisto. Sustoja pakelėje ir mums pasiūlo nueiti pavalgyti kažko, kas dažniausiai siūloma turistams. Nope. Nenorime. Tada pasako, kad nuveš mus į centrą, kur prie pagrindinio turgaus yra pašiūrė – ten valgo vietiniai. OMG. Tai vieta, į kurią ėjome ne kartą. Maistas nerealus, nes viskas gaminama vietoje, o kainos – juokingai mažos. Na, jau jos ir taip mažos, bet čia totaliai mus nustebino. Vos už dešimt rupijų gali pasiimti kokoso blynų, paragauti įvairių patiekalų, kuriuos matai pirmą kartą. Sėdame kartu su vietiniais prie plastikinių stalų ir mėgaujamės. Beje, esame vienintelės turistės, aplink – tik vietiniai, todėl visi šypsosi, klausia, ar skanu, o kaip jau įprasta, sulaukiame daug vaikų dėmesio, nes jie negali atplėšti akių, kad esame kitokios spalvos. O jei dar pakalbini, tai susirandi beveik BFF.Tikslas – pietinė pakrantė
Šiek tiek pasivaikščiojame po miestelį, kuris dvelkte dvelkia britiška dvasia. Apsilankome pašte, aš išsiunčiu namiškiams atvirutes ir tiek žinių. Galvojame, ką veikti, nes bele kaip šalta, nėra vietų, kurias verta pamatyti – aplink tik gamtos objektai. Sugalvojome, kad kita mūsų stotelė – pajūris, o tiksliau – pietinė šalies dalis. Sužinome, kad kitas autobusas – tik kitą dieną, bet yra vienas naktinis. Važiuoti teks šešias ar septynias valandas. Surizikuojame. Turime beveik penkias valandas nukill‘inti, tai paskambiname savo tuktuko vairuotojui, nes paleisdamas mus sakė, kad jei norime, gali už papildomą mokestį po apylinkes pavežioti. Bingo. Bent jau dvi valandas kažką veiksime ir nereikės sėdėti, nes lauke oras tikrai nedžiugina, jausmas, kad šaltis smelkiasi iki pat kaulų.Laiko kill‘inimas ir akistata su beždžionėmis
Nuvažiuojame prie krioklio, užsukame į arbatos gamyklą, kurioje vėl pasivaikščiojame, išgeriame arbatos puodelį. Vairuotojas vis sustoja, kai kažkas gražaus mūsų kelią pastoja. Vienoje vietoje užlipame ant parduotuvės stogo, kad įamžintumėme panoramą. Čia buvo didelė klaida, nes iš kažkur pasirodo beždžionės. OMG. Jos nuo vieno stulpo ant kito eina laidais. Visa šeima keliauja taip, o kai kurios nušoka nuo laidų ir pasileidžia link mūsų. Reikėjo matyti mano veido išraiškas. Vėliau juokiausi, kad pamanė, kad Indrė, kuri buvo pasivilkusi geltoną striukę, yra didelis bananas, todėl mus ir užpuolė. Kaip sakė vietiniai, šiaip jos nėra labai pavojingos, kartais nebent gali į kontaktą su žmogumi ateiti, jei pamato maisto.
Kelionė tuktuku baigiasi, vėl sugrįžtame į pašiūrę prie turgaus, kur vėl kažką naujo išbandome. Lieka kelios valandos iki autobuso, tad realiai kill‘iname laiką, o tai daryti su didelėmis kurpinėmis nėra toks fainas dalykas. Pagrindinėje gatvėje prisiperkame užkandžių, kad kelias neprailgtų ir į stotį atvarome likus gal valandai. Voila, autobusas jau stovi.Naktinė kelionė valstybiniu autobusu
Važiuosime raudonu autobusu, o tai reiškia, kad tai valstybinis autobusas, todėl patogumų nesitikėk. Pradėkime nuo to, kad pasidėti bagažui vietos nėra. Tenka pasidėti šalia prie savęs, tačiau jau netrukus šalia šikną kiša kažkoks vietinis, nes autobusas sausakimšas. Sėdžiu prie lango kaip kokia silkė, kojos susuktos, nes ant žemės – mano kuprinė. Indrė įvaldo taktiką: pasideda kuprinę šalia ir apsimeta, kad miega. Visai paeina jai korta su tuo, bet vienu metu konduktorius pradeda mums knisti protą, kad už bagažui vietą nemokėjome, todėl turime laikyti ant kojų. Bet man net realiai neina pasidėti ant kelių arba po kėde.
Visą kelią skamba vietinė muzika: radijas paleistas pilnu garsu, todėl apie miegojimą tikrai nėra jokios kalbos. Kaip ne keista, bet autobusas yra sausakimšas, o reikėtų priminti, kad jau po vidurnakčio. Kratomės mažais keliukais, sustoja gan dažnai, o konduktorius vis marširuoja iš priekio į galą, nes įlipti galima ne tik pro priekines duris, bet ir galines. Žiauriausias momentas. Indrė sėdi ir tik girdi, kad kažkas atbėga. Už jos prasidaręs vietinis pradeda vemti pro langą. Na, čia normalu pas juos. Tai tokia kelionė vietiniu autobuse. Beveik kažkas panašaus kaip važiuoti traukiniu, tik aišku, šį kartą turime vietą.
Sveiki atvykę į Mirissą
Apie tris išlipame Mirissoje. Visas striukes, bluzonus tenka kišti gilyn į kuprinę, nes čia pagaliau tas oras, kurio laukėme. Susistabdome tuktuką, nes tingime eiti iki viešbučio. Atsigauname į vietą ir šiek tiek pasimetame, nes vartai uždaryti. Kaip prisiskambinti, kad įleistų? Kažkaip ten mums viskas išsisprendžia, parodo mums mūsų kambarį. Super. Pagaliau lova ir šiluma.
Kažkaip dabar rašydama prisiminiau, kad jei įdomu, tai už naktinę kelionę autobusu sumokėjome tik 590 rupijų, o tai yra vos trys eurai už abiejų bilietus. Kosmosas.