Laisvalaikis

Baidarių žygis žiemą arba intensyvi treniruotė, nešant baidarę

Prieš savaitę iš Manto sulaukiau žinutės: „Ką veiksi sausio 7 dieną?“ Hm. Lyg ir nieko nesuplanuota, todėl pradedu kamantinėti, kur čia šuo pakastas. „Baidarės. Atstumas – nedidelis, kokie 4-6 kilometrai. Dažniausiai tiek būna, plaukiant su juo (organizatoriumi Kastyčiu). Manau, kad priklausys ir nuo oro (šypsiukas). Dėl maudymosi, tai kol kas nieko nesakysiu, nes nežinau trasos, bet pas mus upeliai yra su kliūtimis: jei nedarysi klaidų – liksi sausa“, – gaunu paaiškinimą į avantiūrą Ukmergės rajone.

Tiems, kas nežino, tai mano plaukimas baidarėmis – du plaukimai: vienas su draugės Agnės darbu, kuomet viduryje Neries keitėmės ekipažais, nes dvi merginos vis sukosi ratu su baidare, o kitas – su tuo pačiu Mantu bandant nuplaukti nuo Labanoro girios iki Vilniaus. Apie tai esu rašiusi, nes tai buvo vienas iš tų experience, po kurių keiksnojausi ir sakiau, kad jau niekada į baidarę nelipsiu. Kaip ten yra sakoma: nespjauk į šulinį, iš kurio gali tekti gerti. Taip sekmadienio rytą pajudėjome į Ukmergę.

9:30 laukė startas ant Ukmergės piliakalnio, kurio nepabūdo 19 dalyvių. Turiu pripažinti, kad važiuojant į Ukmergę, man Mantas pareiškia, kad čia daugiau bus plaukimo, o ne ėjimo, kaip iš pradžių aš supratau iš susirašinėjimo. Nes man buvo sakoma, kad teks eiti, tranzuoti, galbūt naudotis viešuoju transportu ir panašiai, todėl ir apsirengiau atsitinkamai – kaip eičiau į žygį, tik neperšlampamą striukę užsidėjau ir savo visko mačiusius žygio batus (kurie yra pabuvę ir Jokūbo kelyje, ir Nidos žygyje, ir šiaip visko yra matę, todėl spalva jau neprimena mėlynos…). Oh well, shit happens. Gelbėdamas padėtį dar pasiūlo, kad jei noriu, galiu neiti, arba gali paskolinti man savo papildomas neperšlampamas kelnes.

Tokia „linksma“ gaida prasideda sekmadienis ir traukiame link greitkelio. Nespėjus jo pasiekti, mus surenka ir keturiolika žmonių (taip, aš nejuokauju, taip talpiai susėdome) pajudame link upės. Kuo daugiau, tuo linksmiau.

Mūsų plaukimas prasidėjo Paštakos upe, kurios nuolydis 2.2m/km. Realiai, jei manęs paklaustumėte, ką tai reiškia tie skaičiai, tai I have no idea.  Na, nereikia jau minėti, kad vanduo toks šaltokas, ypač, kai tenka du kartus sušlapinti savo dešinę ranką iki alkūnės. Negana to, kelionės metu net du kartus baidarė tapo jacuzzi, tik vanduo nei iš tolo nebuvo šiltas… Taigi, upėje mūsų laukė daug medžių išvartų, daug posūkių… Realiai paplaukdavome dešimt ar dvidešimt metrų ir reikėdavo persinešti baidarę. Iš pradžių buvo juokinga, tačiau su kiekvienu persinešimu jau darėsi nebelinksma. Juokiausi, kad čia ne žiemos plaukimas, o baidarių nešimo žygis, kuris būtų puikus teambuilding’o užsiėmimas. Vienu metu nusprendėme, kad aš eisiu palei upę, o Mantas plauks, nes su vienu žmogumi yra lengviau pralysti pro tam tikras šakas ar kliūtis. O ir aš jau kaip kokia princesė dariausi irzli, kad atsibodo lipti ir išlipti…Realiai ėjau kokius porą kilometrų. Jau ir juokdavosi kiti ekipažai, ar aš plaukiu, ar einu.

Viskas pasikeitė, kai upė įtekėjo į Siesartį. Tuomet jau buvo galima sėsti į baidarę ir šiek tiek paplaukti, nes nors ir buvo kliūčių, tačiau jas buvo galima įveikti, o jei buvo posūkių, tai tik malonių. Taip prieš penkias mes pasiekėme užtvanką. Oi, reikia paminėti, kad pakeliui sustojome Antatilčių piliakalnyje, ten pasistiprinome, įsiamžinome ir toliau tempėmės baidares. Paskutinius metrus vanduo ant baidarės jau buvo pradėjęs ledyti, todėl laukti, kol mūsų atvažiuos pasiimti organizatoriai buvo totalus kosmosas, nes atsarginiai drabužiai palikti automobilyje, o tavo visa šikna ir ranka – šlapi ir ledija. Juokingiausias momentas, kai vienu metu savo kairės rankos pirštinę dėjausi ant dešinės. Ko nepadarysi, kai šalta, o turi dvi sausas kairės rankos ir dvi šlapias dešinės rankos pirštines. Galiausiai, kai pradėjo tiek šalti pirštai, kad ir skaudėti pradėjo, buvo ištrauktos vilnonės kojinės (nepanaudotos, jei ką) ir buvo dedamasi ant rankų kaip pirštinės. Ką aš galiu pasakyti, kai prispaudžia reikalas, išmoksti būti kūrybinga ir suktis iš padėties.

Taip Baltoji fėja (gavau pravardę, nes vilkėjau baltą striukę, kuri kėlė klausimų visiems: „Ar nebijau išsitepti?“) įveikė plaukimą ir besirengiant prie mašinos, kai lauke jau spaudė minusiukas sakė: „Daugiau niekada nepasirašysiu tokiems dalykams“. Po plaukimo galėjau pretenduoti į titulą Murzė2018, nes balta striukė nei iš tolo nepriminė tokios… Ech.  Juokas juokais, bet visą kelią iki Vilniaus nepavyko atšilti, o grįžusi namo teko ne vieną dešimtį minučių stovėti po karštu dušu, kad pradėtų normaliai kraujas cirkuliuoti.

Ir vėl nenoriu prisikalbėti, kad daugiau niekada nevarysiu su baidarėmis, bet šį kartą manau, kad palauksiu vasaros. Kas nori išbandyti pramogą šią, tai panašus plaukimas numatomas vasario 17-18 dienomis. Tikrai rekomenduoju tiems, kurie nori išeiti iš komforto zonos, galbūt yra užkietėję baidarių entuziastai, tai čia būtų pats tas – plaukimas kitomis sąlygomis. Juk nežinai, gal ir sniego bus tuo metu ir gūdi žiema… #nuotykiuturizmas

p.s. Ačiū Kastyčiui už įamžintą žygį ir porelei, kuri mestelėjo mus iki piliakalnio, nes man jau buvo koma nuo šalčio.

You Might Also Like...

2 Comments

  • Reply
    baidares
    2019 10 birželio at 9:44

    Žiauriai įdomus straipsnis! baidarės puikus laisvalaikio praleidimas.

    • Reply
      simonos@pirmikartai
      2019 24 birželio at 17:29

      Dėkui už mielą įvertinimą 🙂

Leave a Reply