Kartais gerai, kai yra aplink draugų, kurie netyli ir duoda patarimų. Esu dėkinga Alex‘ui, kuris man ūžė galvą dėl Jeruzalės, nes nuvykau ir įsimylėjau tą miestą. Bet viskas nuo pradžių, kaip jame atsiradau.
Atsikėlus susiradau google maps, kur yra centrinė autobusų stotis. Pasirodo, kad ji vos už dešimties minučių nuo namų. Negana to, tai yra pati didžiausia pasaulyje autobusų stotis, nes jos plotas yra 230000 m2. Beje, turiu prisipažinti, kad grįžus net pasiklydau, nes niekaip nesuradau išėjimo, ne jų yra n, aukštų taip pat, o rasti ten, kur man reikia, kai visi ženklai hebrajų rašmenimis – beveik mission impossible.
Taigi, bilietas kainavo vos šešiolika šekelių. Primenu, kad santykis valiutų yra 1:4, tai bilietas kainavo vos 4 eurus, o važiuoti teko beveik valandą. Potyriai naudotis vietiniu transportu visada žavi, nes aplinkiniams esi egzotika. Beje, kol nepamiršau, tai autobusai į Jeruzalę kursuoja kas dvidešimt minučių, todėl, jei į vieną nesuspėjai, gali nesukti sau galvos. Autobuse veikia WIFI, bet mane labiau traukė žvalgytis pro langą, juk pirmą kartą išvykau už Tel Avivo ribų. Kokie vaizdai? Labai kalnuota, vien uolos kažkokios, visur vyrauja smėlio spalva ir jų tie namukai sustatyti tokiais kvartalais.
Apie vidurdienį pasiekiau Jeruzalę ir išlipus iš autobuso vėl teko susidurti su šiokiu tokiu kultūriniu šoku. Kodėl? Nes tai visai kitoks miestas nei Tel Avivas. Kas jame skiriasi? Viskas. Žmonės, pastatai, oras… Tą dieną, kaip tyčia, toliau plieskė saulė, o aš, kaip blondinė, kažkaip užmiršau įsidėti kažką ant galvos. Teko sukti į kažkokią vintage shop‘ą, bet nieko neradau, kas tiktų ir patiktų. Rizikavau, o dabar jau lupasi kakta. Šaunuole, Liaudanskyte. Įdomiausia, kad į šią kelionę važiavau nepadariusi jokių namų darbų t.y. pasiskaičiusi, ką pamatyti, kur nuvykti. Todėl ir vėl gelbėja google visagalis. Ieškausi TOP vietų, kurias būtina pamatyti Jeruzalėje. Sąrašas tikrai ne mažas. Tada jau susivedu į google maps ir pajudu link savo tikslo – pirma stotelė turėjo būti pagrindinis t.y. naujasis įėjimas į Old city aka Senąjį miestą. Šalia yra Davido bokštas ir turistų informacijos centras.
Suskaičiavo, kad iki mano tikslo yra beveik penki kilometrai ir išpėdinau per patį karštį. Einu, taksi stoja, klausia, ar nereikia pavežti. Vienas tiek pristojo, kad sako, pavešiu tave nemokamai. Juokiuosi, kad tikrai neduosiu nei vieno šekelio. Taip jis mane penkias minutes paveža ir papasakoja, kad jo mergina iš Lietuvos, nors come on, kam kokie virš 60 metų. Sako, kad labai patinku, kad nori man miestą aprodyti ir panašiai. Sutariame, kad jis man duoda telefoną ir jei norėsiu, susisieksiu. Taip gaunu Joseph telefono numerį. O gal prireiks.
Dar toks pastebėjimas, kad pirmą kartą per kelionę užsidėjau suknelę. Nors ji nebuvo kažkas tokio, kas būtų nepriimtino: tiesiog raudona, iki kelių, su rankovėmis, tačiau, kaip minėjau, Jeruzalė yra kažkas kitokio nei Tel Avivas. Ten būčiau ėjusi ir niekam neužkliuvusi, o čia sulaukiau iš švilpimų, ir bandymų kalbinti – kartais net šiek tiek įkyriai ir priminė man Maroką. Yuks. Taigi, pasiekiau savo tikslą Senąjį miestą ir iš karto už 18 šekelių nusiperku bilietą eiti gynybine siena aplink miestą. Bilietas galioja dvi dienas, nes yra pietinė ir šiaurinė sienos dalis. Pirmai dienai nusprendžiu, kad įveiksiu pietinę dalį. Pakeliui pasiekiu Jaffa Gates, kurie yra į must see list įtraukti. Mane šiame mieste išmuša iš vėžių vėl labai daug kareivių, tačiau čia jie jau su įvairiomis uniformomis. Na, nežinau, kaip ir kas, tačiau Jeruzalė yra šventas miestas net trims religijoms: žydams, krikščionims ir musulmonams. Tradiciškai Old City skirstomas į keturis kvartalus: žydų, krikščionių, musulmonų ir armėnų. Tie kvartalai labai aiškiai matosi ir kitur negalima įkelti kojos po tam tikro laiko bei pažiūrėti ten esančius paminklus, pavyzdžiui, kaip musulmonų kvartalas, kur negali neuiti ir pažiūrėti Rock Dome. Apie jį bus kitame įraše, nes patekti ten yra kaip kokia agento 007 operacija su daug apribojimų.
Tą pačią dieną sugebu nueiti iki Alyvų kalno, kur Jėzus meldėsi nukryžiavimo išvakarėse. Čia pat stovi visų tautų ar kažkaip toks būtų LT vertimas bažnyčia. Taip pat šalia yra žydų kapinės, o užlipus į vieną kalno pusę galima rasti bažnyčią, kurioje pūpso akmuo neva Jėzaus pėda yra atspausta akmenyje, kuri gali pamatyti už penkis šekelius. Nors kepino saulė ir kojyčių jau nelabai jutau, bet pasiryžau pamatyti kuo daugiau, nes planavau iš pradžių likti vos dieną. Nuėjau link Raudų sienos. Visų pirma, norint prieiti prie kažkokių svarbesnių objektų, laukia patikra, eini per apsaugą, jie tikrina tavo kuprinę.
Prie Raudų sienos ir Vakarinės sienos taip pat laukia patikros punktas. Praėjus sulaukiu prašymo užsidėti kažką, kad nebūtų apnuogintos kojos. Nieko realiai su savimi neturiu, tačiau šaunu, kad yra net keli punktai, kur tau nemokamai duoda mėlynas skraistes. Jas vėliau turi atiduoti ir įmesti į drop off dėžę. Prie raudų sienos yra atskirtos vietos vyrams ir moterims. Yra staliukas, kur gali pasiimti popieriaus ir pasiskolinti tušinuką užrašyti savo norą, palinkėjimą ir palikti sienoje. Kaip vėliau sužinojau vienos ekskursijos metu, nei vienas lapelis nėra išmetamas. Jie visi yra surenkami ir laupiami metus ar pusantrų. Tada sudeginami, o pelenai nėra niekur išmetami, o palaidojami Alyvų kalne. Tai yra tradicija, kuri tęsiasi ne vienus metus. Vieta tikrai užburia, nors galbūt turiu pripažinti, kad įsivaizdavau ją šiek tiek didesnę, įspūdingesnę dydžiu.
Patraukiau tuomet ieškoti vietos, kur galiu atsisėsti ir atlikti savo darbus. Pusvalandį pasibasčius sugrįžau ten, kur pradėjau savo dienos ekskursiją. Pagaliau buvo vieta, kur yra AC ir galima kažką užkrimsti. Negana to, nusprendžiau, kad Jeruzalės net nago juodimu nepažinau, tai reikia likti. Užsisakiau šalia esantį viešbutį. Pastarasis buvo netoli Jaffa Gates ir musulmoniškame rajone. Iš karto nutipenau iki viešbučio, nes reikėjo palysti po dušu, norėjosi ištiesti kojas. Tą dieną sugebėjau išlaužti 30k žingsnių., todėl kojos jau lindo į šikną, pardon už žodyną, bet taip buvo, nes labai jau buvau kominė.
Beje, noriu atkreipti dėmesį, kad apgyvendinimas yra super brangus Izraelyje. Ypač Tel Avive. Net daug vietų nėra pasirinkti iš. Jeruzalėje – situacija geresnės, vietų yra, bet kainos nėra draugiškos. Europoje galėtumei rasti kažką iki 50 eurų ir būtų gan decent budget, tačiau ne čia. Radau, kad buvo vienas deal‘as, kad nuo 100 iki 60 eurų sumažinta. Pagaliau teko miegoti ne ant čiužinio, o normalioje lovoje. Vakare dar išėjau trumpai praeiti mieste, bet pasigailėjau, nes ieškojau parduotuvės, norėjau nusipirkti kažką skanaus vakarui, tačiau vienoje gatvėje sulaukiau tiek švilpavimų ir komentarų, kad ėjau drebėdama, kad nieko nebūtų. Sakoma, kad mintys materializuojasi, bet ėjau ir galvojau, kad nieko nenutiks, tačiau… vienas vaikiukas, nežinau, net kiek metų, bet išgąsdino ant tiek, kad ėjau paskui ir rankos drebėjo, ką jis padarė? O gi pribėgo ir griebė už šiknos. WTF iš tikro. Bet turiu pripažinti, kad vos neapsiverkiau, nes niekada dar nesu buvusi nei vienoje valstybėje, kur tiek būtų peržengtos ribos. Žinau, kad kažkas pasakys, no big deal, bet kai eini viena, jausmas – ne koks.
p.s. nors aprašytas įvykis šiek tiek supurtė, bet šiaip neatmušė noro toliau pažinti senąjį miestą su istorija, kuri manau, kad net nebūnant krikščioniu yra įdomi.
No Comments