Kelionės

II diena Jeruzalėje: Uolos kupolas, požemiai ir svarbiausia vieta krikščionims

Atsikėlusi ryte supratau, kad galiu keliauti bet kaip: nėra man bėdos backpackinti, tačiau turiu pripažinti – atsikelti viešbutyje, kur tavęs laukia pusryčiai yra kažkas super. Pusryčiai viršutiniame viešbučio aukšte, gausus stalas ir svarbiausia, kad iš pat ryto mėgaujuosi kava. Paprašau dviejų puodelių iš karto, nes reikia atsigriebti savo rytinės kofeino dozės dalį. Taip prasideda antroji mano diena Jeruzalėje.

Iš karto patraukiu link Uolos kupolo, nes į jį patekti galima tik tam tikromis valandomis, kai nesimeldžia musulmonai. Negana to, yra keliolika įėjimų, jei tiksliai atsimenu, tai viso dvylika, tačiau tik pro vieną jų gali į teritoriją įeiti nemusulmonai. Čia kaip ir visur kitur – didelė patikra. Neleidžiama neštis kompiuterių, todėl tenka palikti savąjį užrašius vardą. Taip pat vaikinukas iš apsaugos duoda papildomai dvi skraistes, nes, anot jo, labai tikėtina, kad viduje neįtiks apsaugai mano balta maikutė ir kelius siekiantis sijonas. Oh well, reikia taikytis.

Trumpai, o tai kodėl būtina apsilankyti Uolos kupole ir kas tai per dalykas? Uolos mečetė trečia pagal svarbą islamo pasaulio mečetė po Mekos ir Medinos. Šventovės širdyje yra Kertinis akmuo, nuo kurio, kaip tikima, pranašas Mahometas pakilo į dangų. Realiai užsieniečiams neleidžiama pamatyti šio akmens, bet tam tikromis valandomis patekti į mečetę galima. Deja, bet į pačią mečetę pateikti nepavyko, tačiau apžiūrėti ją iš šono pavyko. Iš tikro kažkas nerealaus: visos dekoracijos, spalvos ir didingumas. Iš karto man patekus prie kupolo prisistatė apsauga, kuri dar pabrėžė, kad turiu taip užsidėti ant pečių skraistę, kad nesimatytų nei trupučio rankų atidengtų. Taip pat netruko prisistatyti vietiniai gidai, kurie siūlė savo paslaugas. Vienas labai jau įkyriai sekiojo ir siūlė, kad už šimtą man papasakos, pravedžios ir dar gausiu ekskursiją po senąjį miestą. Mano atsakymas visiems: neturiu grynų. Bet čia šitie jau primokyti ar kas, tai pradėjo sakyti, kad OK, ne problema, pavedžiosiu, o paskui nueisime ir tu nusiimsi. O ne! Nepaėjo taip. Prieš tai pasigooglinau, pasiskaičiau, tai ėjau pati ir žiūrėjau. Negana to, prisiplakiau prie vienos britų turistų grupės, tai teko šiek tiek išgirsti daugiau nei skaičiau.

Toliau teko grįžti pasiimti savo kompiuterio, o čia tai juokingiausias dalykas, nes tai padaryti man teko pereiti penkis kartus per apsaugą. Iš dalies labai gerai, kad jie ten taip žiūri, kas ir kaip, tačiau kartais atrodo jau šiek tiek perdėtai. Yra kaip yra. Taigi, nusprendžiau, kad nors vakar buvau prie Raudų sienos, tačiau labai norėčiau pažiūrėti, o kas ten yra tuose išgirtuose Raudų sienos tuneliuose. Iš vakaro kaip tik draugas Alex‘as minėjo, kad žūt būt turiu imti ekskursiją ir eiti. Pasirodo, kad taip paprastai ten nepateksi. Už 40 šekelių gali įsigyti ekskursiją (kalbą galima pasirinkti, bet aš kaip visada, su anglakalbiais, nes rusų man per daug sudėtinga). Bilietų kasoje pasako diedukas, kad kita ekskursija po daugiau nei trejų valandų. Seriously? Na, sakau, pagalvosiu ir užklausiau, ar galima tada bilietus pirkti pieš ją. Pasirodo, kad vos du bilietai yra laisvi šiai dienai į tos valandos ekskursiją ir viskas. OK, paimu bilietus ir turiu tris valandas nukill‘inti laiko.

Pajudu link Šventojo kapo bažnyčios, kuri yra krikščionių must see list viršūnėje. Joje kasmet apsilanko milijonai, nes manoma, kad čia buvo nukryžiuotas Jėzus. Vaizdas užburiantis ir patekus į vidų akys raibsta nuo įvairiausių piešinių, freskų ir kitų dalykų. Vienoje vietoje stovi didelė eilė, todėl pasiduodu bandos jausmui ir atsistoju. Šalia prisikabina bičas, kuris užklausia, o kas čia yra, ko laukiu. Besijuokiant tenka pripažinti, kad nelabai žinau ir googlinu. Taip susipažįstu su Isaac‘u iš Virdžinijos, kuris keliauja čia su draugais. Drauge sulaukiame eilės ir įeiname į mažą kriptą, į kurią įeiti reikia nemažai pasilenkti, kad galvos sau neužsigautumei. Pasižvalgome po bažnyčią, dar išėję paplepame ir išsiskiriame, nes jo ekskursiją į tuos pačius tunelius yra valanda anksčiau nei mano.

Iki mano ekskursijos dar spėju nueiti iki Dovydo bokšto, tuomet pasinaudoju bilietu, kuris galioja dvi dienas, bei apeinu senąjį miestą jau iš šiaurinės dalies. Saulė spigina kaip reikiant, nes ir vėl lepina 30 laipsnių karštis. Danguje – nei vieno debesėlio. Taip eidama siena atsiduriu prie Raudų sienos ir laukiu beveik pusvalandį savo didžiosios ekskursijos. Jei trumpai, tai nors Raudų siena padaro visiems wow įspūdį, tačiau visa jos istorija labiausiai atsiskleidžia, kai nusileidi į tunelius. Mūsų gidė Jenny papasakojo tai, ko man tikrai neteko skaityti niekur mūsų LT puslapiuose. Pasirodo, kad siena, kurią dabar matome, yra maža dalis, tiksliau vieno laikmečio. O po žeme yra keliasdešimt metrų. Įdomu tai, kad kai miestas būdavo užpuolamas, sugriaunamas, niekas nebandydavo atstatinėti, o tiesiog statydavo ant to, ką nugriovė – buvo a la ženklas, kad jūsų nebėra, dabar esame mes, todėl, žinant kiek kartų Jeruzalei teko patirti, siena vis augo ir augo. Taigi beveik 488 metrų ilgio tuneliai suteikia galimybę pažvelgti į Didžiojo Erodo užmojus išplėsti Šventyklų kalną. Labai rekomenduoju šią ekskursiją, nes tada pradeda aiškėti, kodėl ta siena tokia svarbi žydams, kodėl visada jų palinkėjimuose yra minima Jeruzalė ir jos atstatymas.

Kiekvieną dieną be išimties ieškodavau vietos, kur galėčiau prisėsti ir pasidarbuoti: nes išvykau, tačiau darbai nepasibaigė, reikėdavo per dieną po vieną straipsnį parašyti. Todėl juokiausi, kad mano ofisas kiekvieną dieną vis kitas – vis kita kavinė, o kartą tai buvo tiesiog viešbučio kambarys jau ištiesus kojas. Pasistiprinus teko grįžti atgal į Tel Avivą, nes jau kitą dieną laukė kita ekskursija. Ir vėl pasirinkau pėstute pasiekti stotį, nes juk sportas – sveikata, be to einama vis pamatai kažką įdomaus ir kitokio. Kažkaip šį kartą kelionė truko trumpiau nei atvykus, nes pasirinkau tiesiausią kelią. Valanda kelio ir buvau sostinėje. Juokingiausia, kad sugrįžus iš Tel Avivo autobusų stotį pasijutau tikra blondine, nesugebėjau rasti išėjimo. O čia ne juokas. Nes stotis yra kelių aukštų, super didelė (jau apie tai rašiau), tai ėjau ratais kvadratais, kol pagaliau išėjau. Deja vu, nes atsidūriau toje pačioje vietoje, kai atvykus ėjau pirktis SIM kortelės, tik šį kartą pasiekti namus buvo juokų darbas, nes jau per kelias dienas įsimeni kelią. Negana to, nebegąsdina tie vaizdai. Iš dalies džiaugiausi grįžusi, nes Tel Avivas labiau vakarietiškas miestas, jautiesi saugiau ir geriau nei Jeruzalėje, kur daug taisyklių, suvaržymų ir priekabiaujančių, jei jau esi užsidėjusi sijoną ar šortus bei esi užsienietė.

Vakare Gilad‘as kvietė varyti kažkokio gig‘o žiūrėti su draugais, tačiau teko mandagiai atsakyti, nes ryte laukė manęs nuotykis. Reikėjo keltis 1:15, todėl pramogos ar ėjimas kažkur buvo mažiausiai, kas man rūpėjo. Šiaip galiu pasakyti, kad vietiniai yra labai malonūs, paslaugūs ir labai rūpestingi bei svetingi. Bent jau mano host‘as, kuris visada žiūrėdavo, ar man gerai, ar netrūksta, net velnių gaudavau, kad nieko nevalgau iš šaldytuvo.

You Might Also Like...