Kaip mano namuose atsirado Knopkė ir į „šuniukų rojų“ iškeliavo Kenny

Penktadienį klykiau iš laimės ir norėjau su visais pasidžiaugti savo laime. Kas mane pažįsta, tai žino, kad esu užkietėjusi mopsistė. Net nežinau, dėl ko ja tapau, tiesiog man tie šunys labai mieli, draugiški, galbūt labiausiai yra panašūs į mane (gal ne tiek išoriškai, kiek vidumi…). Pirmą kartą iš prieglaudos pasiėmiau gyvūną – mopsytę Knopkę.

Šiek tiek priešistorės. Turėjau (taip, naudoju jau būtąjį laiką, nes deja, įvyko nelaimė, bet apie ją šiek tiek vėliau) superinį mopsą Kenny. Žinau, kas visiems savo auginintis yra pats pačiausias, bet Kenny buvo kažkas nerealaus: užsispyręs, mokėjo mane apie pirštą apvynioti, buvo tikras manipuliatorius, mėgo pomidorus, maudytis duše, turėjo ten savo žaidimą prie vandens (nereikėjo su juo užsiimti, jis tiesiog bėgiodavo pakrante ir gaudydavo vandens purslus), mėgo vairuoti, bet pastaruoju metu buvo šiek tiek apnaglėjęs. Jam buvo vos pusantrų metų, todėl paskutiniu metu viską žymėjo, mane jau tai buvo pradėję vesti iš kantrybės, nes nespėdavau plauti visko, o namai jau pradėjo smirdėti, nes tie, kurie turi šunis, žino apie ką aš.

Taigi, nusprendžiau, kad gal jis žymi viską iš dalies dėl to, kad ilgisi manęs, kai esu išėjusi į darbą. Taip man gimė mintis, kad namuose galėtų atsirasti antras mopsas: na, juk vedžioti koks skirtumas, ar vieną, ar du. Dėl maisto, juk šuo nesuvalgo daug, tai čia tik keletas papildomų eurų per mėnesį… O dar visur „Facebook“ matydavau, kad daugelis mopsus augina ne po vieną, o po kelis. Negana to, buvau palike‘inusi  VŠĮ „Dogspotas“ paskyrą. Ši organizacija išgelbėja plokščiasnukius iš daugyklų ar šiaip priglaudžia, tada ieško jiems mylinčių namų.

Trečiadienį parašiau jiems ir nežinau, ar čia sutapimas, ar kažkas kito, bet man atrašė vos po kelių minučių. Kaip tik yra trys mopsai, kurie išgelbėti iš daugyklos ir dabar yra vežami pas veterinarą. Savo laiške nurodžiau, kad priglausčiau ne seną šuniuką, o kažką panašaus į Kenny amžiaus, nes daug vaikštome, norisi, kad ir pasiusti drauge norėtų. Negana to, pati paniškai bijau kitų šunų, čia kažkokia nepaaiškinama baimė, todėl ieškojau neagresyvaus šuns, kuris taip pat sutartų su kitais gyvūnais. Taigi, man pranešė, kad mano „norus“ atitinka kalytė Knopkė.

Taip penktadienį po darbų aš riedėjau už Vilniaus jos pasiimti. Po to sekė kelionė į Šiaulius, nes šeštadienio rytą Kenny laukė kastracijos operacija. Visi drauge lėkėme su vėjeliu: Knopkė tai man ant kelių, tai ant sėdynės, taip ir vyko rotacija tarp jos ir Kenny. Knopkė – 2-3 metų kalytė, kuri daugykloje buvo įdarbinta kaip šuniukų fabrikėlis. Jos kojytes „puošia“ randai, kurie tik verčia spėlioti, kaip atsirado. Jos galvytė yra pakreipta, nes, anot prieglaudos darbuotojos, ją buvo ištikęs insultas. Ji sunkiai girdi, pabandžius ją paglostyti, ji traukiasi į kamuoliuką ir bijo lyg kažkas ją tuoj norėtų mušti. Visada vaikšto pabrukusi uodegytę… Gaila žiūrėti į ją. Negana to, ji buvo laikoma lauko sąlygomis, kažkur tvarte, todėl reikalus daro, kur papuola.

Kenny elgėsi kaip vyresnis brolis, dūko, rodė dėmesį. Vakare visi kartu bandėme miegoti drauge. Jausmas nerealus: vienas šuo guli iš vienos pusės, kitas – susiraitęs iš kitos. Ryte drauge ėjome į lauką ir susirengėme važiuoti pas veterinarą. Kenny kaip koks ožiukas bijojo eiti į klinikos patalpas, teko vilkte įvilkti. Knopkė irgi atrodė išsigandusi, bet tai buvo jos antra diena su manimi, todėl natūralu, kad ji visko dar bijo…

Palikau savo mažių operacijai ir pasakė, kad man paskambins, kai baigs. Paskambinti vėlavo, o kai paskambino pranešė, kad įvyko nelaimė. Mano strakalas makalas po operacijos nebenubudo. Tiksliau, kaip sakė veterinaras, jis pakėlė galvytę, apsižvalgė ir vėl padėjo, tik tada jau visam. Dar man protu nėra suvokiama, kodėl taip įvyko, kodėl toks pyplius, kuris buvo tikras dinamitas, niekada negalėdavo vietoje nusėdėti, nusprendė, kad jam gana, kad pavedė jį jo širdelė.

Visą dieną verkiau, nes tie, kurie turi šunis, supras mane. Kai įsigyji šunį, įsigyji ir draugą, šeimos narį, tu prie jo prisiriši, o jei jis išeina iš tavo gyvenimo – būna žiauriai skaudu, norisi sienomis lipti. Sekmadienį su Knopke grįžome į Vilnių. Sunku praverti buto duris ir matyti Kenny žaislus, guoliuką… Dar iš tikro nesuvokiu, kas įvyko, vis atrodo, kad tai sapnas, kad Kenny yra pas tėvus, kad tuoj pasimatysiu…

Šiandien yra ketvirta diena, kuomet mano namuose atsirado Knopkė. Ji turėjo būti draugė mano Kenny, kartu jie turėjo leisti dienas, būti lepinami. Kvaila, bet šiek tiek pykstu ant Kenny, kad išėjo, kad mus paliko… Bet dabar tiesiog turiu žiūrėti į priekį, turiu rūpintis Knopke, kuri jau jaučiasi drąsiau, pati užšoka ant sofos, daug miega, o manęs nepaleidžia nei per žingsnį. Net jei sukuosi virtuvėje, ji negali būti keletas metrų nuo manęs, reikia gulėti prie kojų. Grįžus namo, ji bėgioja aplinkui, džiaugiasi, šoka bučiuotis… Tai štai, mano pirmas kartas, kai mano namuose atsirado gyvūnas iš prieglaudos. Nesigailiu nei minutei, kad ją pasiėmiau. Vienintelio tik gailiuosi, kad tuo negali džiaugtis ir Kenny. RIP, mažiau.