Per savo gan trumpą gyvenimą (na, jau daugiau nei ketvirtis amžiaus įveikta. Check) teko dalyvauti ne vieneriose vestuvėse, tačiau juokas juokais, tačiau šį savaitgalį pirmą kartą dalyvavau mergvakaryje.
Galiu pasakyti, kad suorganizuoti mergvakarį nėra jau toks lengvas darbas kaip gali atrodyti. Ir nebandau čia aš nei inkšti, nei skųstis – tiesiog vienoje krūvoje atsiranda daug moterų, kurių norai, ką reikėtų veikti, skiriasi drastiškai. Taip jau nutiko, kad daugelis merginų viena kitos nelabai pažinojo ar bent jau buvo mačiusios. Viskas vyko virtualiai, todėl „Facebook“ notifications man popindavo kas kelias minutes, nes 8 moterys turi ką pasakyti.
Dabar jau viskas praėjo, todėl norisi palikti visus ginčus, nesusipratimą ir kartėlį praeityje, todėl papasakosiu, ką galima veikti per mergvakarį. Žinojome, kad mūsų būsima nuotaka (ją ištardė jos sužadėtinis ir raportavo mums) nenori jokių vulgarybių, striptizo šokėjo ar įvairiausių užduočių mieste – a la duok lituką, aš tau duosiu butuką. Ir ačiū, Agnei, kad nenorėjo tokios šventės.
Tad sekmadienį brunchą pradėjome Trakuose – kapitonas Aleksandras mus pasitiko prieplaukoje, kaip tikras džentelmenas padėjo mantą susinešti ir atskleidė nuostabius vaizdus. Kalbos liejosi laisvai kaip ir šampanas, netrūko juokelių, patarimų apie vyrus, santykius ir panašiai. O kaip pasiplaukiojimas be įsiamžinimo, tai visos turėjome progą nusifotografuoti su nuotaka ir pasimaivyti prieš foto objektyvą. Valanda prabėgo akimirksniu, gal čia ir geras oras buvo kaltas, šalia vykstantis plaukimo renginys, kurio metu vyrai skrodė vandenį šalia, ar tas šampanas…
Toliau mūsų kelionės tikslas buvo vandens pramogos (I know, thats‘s so me). Na, iš tikro aš ir siūliau jas šalia kitų pramogų, bet merginos nubalsavo už wake‘ą. Iš gausios delegacijos mūsų paplaukiančių liko tik trys. Pirma, kaip ir reikia tikėtis, į vandenį lipo šventės kaltininkė. O čia buvo ir juoko, ir 5 trenerių nurodymų nuo kranto, ir vieno finalinio grand kritimo. Anot būsimos nuotakos, net akys iš orbitų išlėkė. Po 40 minučių į vandenį lipo kita, o man, kaip paskutinei, laiko nebeliko, bet už tai pasėdėjau ant kranto su hidriaku, kai lauke apie 25 laipsnių (jausmas – tikrai ne kažką).
Po plaukimo laukė kibinai ir kelionė atgal į Vilnių. O ten priesaikos, palinkėjimai, dar daugiau patarimų iš ištekėjusių dalyvių. „Sky“ bare dar keletas kokteilių, puiki panorama, noras įsiamžinti – taip mes užbaigėme dienos linksmybes, nes ryte visoms – į darbus.
Moralas? Tai buvo mano pirmas mergvakaris, kuriame teko dalyvauti, o dar laukia antras šiais metais. Labai tikiuosi, kad organizaciniai reikalai kitame bus paprastesni, nes beveik visos turime tą pačią viziją. Dabar žinau, kad jei kažkada kažkas organizuos man šventę, joms lenksiu žemai galvą, nes žinau, kad tai nėra lengva – viena yra suorganizuoti savo šventę, kai tik vieno žmogaus norų reikia paisyti, o čia – ne vienos, o bent kelių moterų. Peace out!
P.s. Ačiū Kristinai už nuotraukas ir moralinį palaikymą!
No Comments