Kelionės

Saulės pasitikimas dykumoje ir plūduriavimas Negyvojoje jūroje

Jau antra savaitė, kai grįžau iš kelionės, bet vis dar neprisėdau iki galo papasakoti, o ką aš ten veikiau. Liko dar keli pasakojimai, kuriais žūt būt noriu pasidalinti, nes gal padės kažkam, kas kels sparnus atostogauti į Izraelį. Jau teko apžvelgti Tel Avivą ir mane įsimylėti privertusią Jeruzalę. Tačiau grįžus iš jos laukė ne ką įspūdingesnė diena pasitinkant saulę dykumoje ir plūduriuojant Negyvojoje jūroje, kuomet Vilnius plaukė nuo liūčių.

Taigi, kas jei ne GOOGLE ar FB gali ateiti į pagalbą, kai ieškai inspiracijos, o ką gi daryti vienoje ar kitoje šalyje. Radau, kad viena turizmo agentūra organizuoja dienos išvykas į dykumą ir prie Negyvosios jūros. Keli paspaudimai, atsiskaitymas kortele – 65 US doleriai, ir užsibook‘inau sau pramogą. 2:30 turėjau būti prie viešbučio, kuris buvo beveik valandą kelio pėsčiomis nuo ten, kur buvau apsistojusi. Internete susiradau autobusų grafikus, tačiau nesiryžau rizikuoti imtis viešąjį transportą naktį, kad nenugrybaučiau, kur nereikia. Išsigelbėjimas – Uberis. Beje, Izraelyje visi labiau naudoja GETT apps‘ą. Nežinau, kaip ten nutiko, bet išsikviečiau UBERĮ ir jis atvarė super greitai, o aš laksčiau namie ir kroviausi daiktus kaip pamišusi, išbėgau iš buto įsispyrusi į kedus, net nespėjau apsiauti.

Buvo parašyta, kad gali būti vėsu kopti, todėl patarta pasiimti kažką užsimesti. Taip pat prieš kelionę el. laiške buvo patarta pasiimti maudomą, nes jo prireiks plaukiojant. Taigi, dėl to greitai atvykusio Uberio vairuotojo prie viešbučio buvau daugiau nei pusvalandį per anksti. Tiesiog užėjau į lobby viešbučio ir kill‘inau laiką naudodamasi jų WIFI. Lygiai sutartu laiku atvyko mini autobusas, į kurį sugužėjo labai įvairi fauna: buvo prancūzų porelė, bet dauguma – amerikiečių, keliaujančių arba grupelėmis, arba poromis. Ai, buvo dar vienas meksikietis, kurį viename sustojime netyčia palikome. Būna pasirodo ir taip. Pastebėjome tik nuvažiavę kokius dvidešimt kilometrų, kai jis pasiskambino vairuotojui, kad nemato bus‘iuko.

Pirma stotelė – Jeruzalė, net įlipa dar keli žmonės ir mūsų sąstatas jau pilnas. Judame link dykumos. Naktis – pro langą nieko nematyti, tačiau vairuotojas važiuoja kaip F-1 dalyvautų. Gerai, kad yra diržai, nes ant posūkių ir vingiuotais keliukais vos išsėdi savo vietoje. Sustojame kartą negalinėje, kad būtų galima nusipirkti vandens, nes laukia kopimas, o ten jau jokių parduotuvių nėra. Prieš šešias atvykstame prie kalno papėdės, kurio viršuje stūkso Maasada. Tai viena iš lankomiausių istorinių vietų Izraelyje. Prie pat Negyvosios jūros iškilusi ir į Judėjos dykumą žvelgianti legendinė tvirtovė traukte traukia savo didybe ir pasakiškais iš čia matomais saulėtekiais, kuriuos Masadoje pasitinka atvykėliai iš viso pasaulio – tarp jų ir aš.

Tai kas ta Masada? Tvirtovė, kurioje, anot iš kartos į kartą perduodamo pasakojimo, per 900 šimtus žydų ryžosi verčiau nusižudyti, nei tapti romėnų vergais. Anot pasakojimų, už Masados tvirtovės sienų gyveno 967 vyrai, moterys ir vaikai, turėję sukaupę daugybę maisto ir vandens atsargų. Tačiau kai po kelių metų pasipriešinimo žydai galiausiai suvokė nebesugebėsiantys įveikti romėnų, grėsmingai judėjusių tvirtovės link, nuspręsta geriau žūti, nei gyviems pakliūti į romėnų rankas. Todėl buvo sudegintos visos maisto atsargos, padegti gyvenamieji namai, taip siekiant, kad ugnis pasiglemžtų visus vertingus daiktus, kad šie neatitektų priešams. Vėliau burtų keliu iš visų Masados gyventojų buvo išrinkta dešimt vyrų, išžudžiusių visus tvirtovės gyventojus. Atlikus tai, iš šių dešimties vyrų burtų kelių išrinktas vienas, nužudęs gyvus likusius devynis vyrus ir galiausiai nusižudęs pats.

Į Masadą įsiveržę romėnai gyvas rado tik dvi moteris ir penkis vaikus, kurie išgyveno, nes buvo pasislėpę. Ši masinė savižudybė žymi žydų buvimo istorinėje Palestinos teritorijoje, pabaigą.

Įėjimas į šią vietą kainuoja, jei tiksliai pamenu, apie 26 šekelių. O tada jau tavęs laukia kopimas į kalną, kuris, patikėkite manimi, reikalauja daug jėgų. Pats kopimas truko beveik valandą ir ėjau tikrai sparčiu žingsniu: vietomis reikia tiesiog eiti keliuku, tačiau kitur tavęs laukia statūs laiptai, padaryti iš akmenų. Įdomu tai, kad labai daug eina mokyklos ekskursijų, nes žydams tai yra svarbi vieta ir nesvarbu, mažas tu ar didelis, visi nori pamatyti tvirtovę ir saulėtekį. Aišku, yra funikulierius ir galima pasinaudoti juo, kad pasikeltumei, tačiau jis veikia tik dienos metu.

Iš tikro sunku apsakyti jausmą ir vaizdą, kai iš po uolų dykumoje kyla saulė. Kažkas nerealaus, kas užima kvapą. Stovi ir tylomis stebi vos kelias minutes trunkantį reginį. Turėjome daugiau nei pusantros valandos pasivaikščioti po miesto liekanas ir buvo nurodyta, kad apačioje susimatome devinta valandą. Nusileisti truko beveik keturiasdešimt minučių, o oras jau pradėjo šilti, darėsi karšta, nes ir dykumoje tas dienas temperatūra šokdavo aukščiau 30 laipsnių padalos. Kita stotelė – Dovydo krioklys. Jame yra Ein Gedi nacionalinis parkas, kuriame gyvūnai vaikšto neaptverti. Teko pamatyti kažką panašaus į gazeles, įdomius graužikus, kurie yra kažkas panašaus į mūsų bebrus. Uolose aukštai matėsi kalnų ožiai.

Iš čia patraukėme prie Negyvosios jūros, kur laukė purvo procedūros ir pasiplaukiojimas. Beje, visos papildomos pramogos t.y. įėjimai į vienas ar kitas vietas nėra įskaičiuoti į turą, todėl realiai kelionei teko pakloti apie 90 eurų. Prie Negyvosios jūros yra mažas kurortas, kuriame vietiniai teikia paslaugas: yra baras, galima užkrimsti, o apačioje – įrengtas mini paplūdimys, kuriame besimaudančius stebi gelbėtojai. Koks jausmas plaukti tokiame sūriame vandenyje? Nuostabus. Nereikia nieko daryti, o tu plūduriuoja. Negana to, buvau nudegusi gan skaudžiai, tai mano oda pradėjo reaguoti ir dar labiau raudonuoti. Kaip vėliau pasakojo parduotuvėje sutikta moteris, sūrus vanduo pagreitina kraują apytaka, todėl ir paraudonavo. Šiaip oda po nusimaudymo ir pasitepimo purvu tapo labai įdomi: sunku net nupasakoti, nes ji ir švelni, ir glotni, bet kartu ir pasidengusi kažkuo, nors po maudymosi jūroje eini į dušą.

Kelios valandos atgal ir apie pietus aš vėl Tel Avive. Nusprendžiau, kad šį kartą nuo viešbučio, kuriame paleido, iki namų pėdinsiu pėsčia. Vienu metu vos neprasikeikiau, nes oras žudė, žiauriai karšta, o tu eini palei paplūdimį ir kepi. Jauti kaip svyla rankos, todėl vienu metu ten užsidengiau, nes nebegalėjau jau pakęsti skausmo.

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą