Laisvalaikis

Finišo tiesioji Šri Lankoje: tobulo kadro laukimas, pirmas kajano dūmas ir nuostabioji Galle

Trys dienos Mirissoje prabėgo akimirksniu. Vėl susipakavome kuprines ir turėjome pajudėti į sekantį tašką – Unawatuną, vos už 30 kilometrų į Vakarus. Kaip ir jau rašiau, mano naktis buvo praleista apsikabinus klozetą, todėl planas, kad pasiimsime autobusą manęs nei kiek neviliojo. Nusprendžiau, kad geriau mokėsiu aš, bet varysime su tuktuku, nes nežinia, kada vėl gali mane supykinti.

Mažiau nei valanda kelio ir mes atvykome į „Home Unawatuna“, įsikūrusį pagrindiniame kelyje. Iš tikro galiu pripažinti, kad rasti viešbučius Šri Lankoje pagal navigaciją yra iš serijos „mission impossible“. Mūsų vairuotojas kelis kartus pravažiavo šį mažą viešbutuką ir jau buvo apėmusi panika, kad nejaugi čia panaši situacija kartojasi su Ella, kur užsibook‘inome, bet mūsų viešbučio nesugebėjome rasti. Būna ir taip. Šis viešbutukas gan neseniai atidarytas, jam vadovauja dvi vokietės su savo vietiniais širdies draugais. Nors jaučiasi čia šrilankietiška dvasia, bet viskas yra šiek tiek švariau, moderniau ir vakarietiškiau nei iki šiol teko apsistoti. Šiaip tikrai rekomenduoju šią vietą, nes tai, ką gaunate už tokią sumą, yra kosmosas, o pats vibe‘as ten yra nerealus. Grįžusios kelis vakarus sėdėjome lauke ir chill‘inome.

Naujos mados: roti keičia kottu

Vos atvykusios, nusprendžiame, kad reikia pavalgyti. Šį kartą jau esame atsivalgiusios roti, tai persikvalifikuojame į kottu. Kas tai per dalykas? Tai realiai tie patys roti, tik jie yra susmulkinami, sukapojami ir pakepami keptuvėje. Realiai tai yra vietiniai burgeriai arba greitas maistas, kurio gali gauti ant kiekvieno kampo. Susirandame vietą, kurioje, anot rekomendacijų, geriausi kottu visoje Unawatunoje. OMG. Iš tikro galbūt tie, kurie yra dideli estetai, pasibaisėtų, kaip viskas yra ruošiama, jau nekalbu, kad nežinia, kada jie rankas plovė prieš paliesdami maistą, bet skoniai yra nerealūs. Viskas gaminama priešais tavo akis, į mūsų aplankytą kavinukę nuolatos užsuka žmonės, nėra laisvų staliukų, nes jų čia vos trys. Aš vis dėl to nusprendžiu, kad dar savo skrandžio neapkrausiu ir tiesiog išgeriu skrandžio kurmio – colos. Indrė kaifuoja nuo aštrių kottu ir pasižada, kad dar sugrįšime.

Iš tikro nusižengiu savo pasižadėjimui, kad kelionės metu valgysiu tik vietinį maistą. Priverčiu mus nupėdinti gerą puskilometrį iki kavinės, kurioje patiekiami vakarietiški pusryčiai. Užsisakau košės ir kavos. Aleliuja, nes kavos jau buvau pasiilgusi. SkinnyToms‘s Deli – vieta, kur renkasi Unawatunoje atostogaujantys jaunuoliai, vos gali rasti laisvą staliuką, nes čia vietinių nulis, o visi – užsieniečiai. Iš tikro valgau košę ne dėl to, kad pasiilgau namų maisto, o dėl to, kad galvoju apie skrandį. Jis vis dar dodgy po vakarykštės vakarienės. Tą dieną praleidžiame bimbinėdamos: einame į paplūdimį, pasideginame, keliaujame namo, aš einu rašyti, nes reikia darbus kai kuriuos padaryti. Per tą laiką puskė apvaikšto miestelį, kuris yra pagrindinė gatvė, kuria zuja visas eismas, o paskui kita – vedanti prie paplūdimio, kur įsikūrusios įvairios parduotuvėlės, kavinės.

Alkoholis – specialiose parduotuvėse

Vakarienei sukremtame vaisių ir nuplauname viską vietiniu gėrimu, kurį nusipirkome dar prieš kelionę į Pietus. Viename iš viešbučių, kur gyvenome, šeimininkas mus pavaišino – kokosinis „arrack‘as“. Skonis panašus į romo arba viskio. Sumaišome su kažkokiu imbieriniu limonadu ir, še, visai nieko kokteiliukai. Įdomu tai, kad alkoholio gali nusipirkti dideliuose supermaket‘uose arba specialiuose parduotuvėse. Jas iš tolo pamatysi, nes aplink buriuojasi žmonės, pardavėjus nuo klientų skiria grotos: paprašai ir tau paduoda tavo norimo gėrimo. Populiariausi gėrimai: alus, arrack‘as ir vynai (na, bent jau vynų daug buvo ten, kur mes gyvenome. Galbūt orientuotasi į turistus, nes juk ne visis nori tik alaus ar kažko jau labai stipraus). Aišku, yra kitokių gėrimų, bet ten vos viena rūšis degtinės, viskio ar panašiai.

Kolonijinės architektūros perlas

Pajutome skonį pasivažinėjimų, tai kitą dieną nusprendėme vėl sėsti ant plieninio žirgo ir lėkti į trasą. Šį kartą mūsų tikslas – Galle miestelis, kurį būtina pamatyti. Tai yra ketvirtas pagal dydį Šri Lankos miestas, kuris masina turistus senuoju fortu, kurį XIV a. pastatė portugalai. Nusikeli lyg į praeitį, nes tos mažos gatvelės užburia, jose gausu suvenyrų parduotuvėlių, kavinių – tad čia prasisukame pro parduotuves ir apsiperkame suvenyrų bei lauktuvių. Negana to, jautiesi kaip kokioje Europoje, nes pastatai – balti, kolonijinės architektūros palikimas, ne veltui miestas 1988 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Svarbus dar momentas, kad Unawatuna ir Galle 2004 metais buvo nusiaubtos cunamio, tačiau atsigavo ir vėl traukia turistus.

Cunamis ir Šri Lanka: kaip vietiniai laukė atvykstant misterio Cunamio

Kalbant apie cunamį, tai papasakosiu gan kuriozišką situaciją, kaip viskas vyko Šri Lankoje. Bent jau taip mums pasakojo mūsų pirmas viešbučio savininkas. Cunamis buvo sukeltas žemės drebėjimo, kuris buvo kažkur netoli Japonijos. Nežinau, kaip ir kas, bet japonai perdavė signalą vietinėms institucijoms apie galimą cunamio grėsmę. Čia įvyko nesusikalbėjimo klaida, nes šrilankiečiai suprato, kad galbūt kažkoks Misteris Cunamis gali atvykti. Na, OK, atvyks tai atvyks, todėl niekas nekreipė dėmesio į perspėjimą. Prieš cunamį dažniausiai prasideda atoslūgis, todėl paplūdimiuose vandeniui pradėjus trauktis į vandenyną, vietiniai bėgo, smeigė vėliavėles ir kitaip bandė užsižymėti, kad tai jų žemė. Jie naujieji šeimininkai. Niekas net nenutuokia, kas vyksta ir kas jų laukia. O tada gamta smogė visa savo jėga. Realiai, jei būtų buvę pasiruošta, tai galbūt būtų galima buvę išvengti tiek aukų. Na, bent jau vietiniai pasakojo tokias istorijas, tai tenka patikėti.

Paparacės, norėjusios įamžinti žvejus

Grįžtame į Gallę. Miestas tikrai vertas dėmesio, nes vibe‘as yra nerealus, o ir vaizdai masina. Čia užsukame į „Block House“, kur gauname superines vietas – mažame balkonėlyje, todėl stebime pakrantę ir ant žolės kartas nuo karto prabėgančius driežus. Iš Galle patraukiame ieškoti Jungle paplūdimio. Jį randame, tačiau neiname per džiungles iki smėliuko. Nuvarome prie kažkokios šventyklos pakeliui, nes susivedame objektų sąrašą, kurį verta aplankyti. Nardome kelyje kaip žuvys vandenyje, nes šį kartą mūsų motorenkė nestringa, tai ir važiuoti malonumas.

Pakeliui stojame ir norime įamžinti žvejus, tačiau čia yra mission impossible. Kaip ir minėjau, daugelis jau taip nebežvejoja, o tie, kurie tai daro – aktoriai, kurie pozuoja turistams. Nesisuksi negyvensi. Bandome įamžinti iš vienos surfinimo mokyklos pastato deko, bet neprisizoom‘ina tiek, kiek norėtųsi. Beje, surfinti mokintis čia gali ant kiekvieno kampo, vis pakrantė nusėta vietų, kuriuose gali pabandyti pagaudyti bangas, tik noro reikia. OK, sulaukiame tokio vieno bedančio vietinio, kuris net surfinimo mokykloje pradeda sakyti, kad turime mokėti už tai, kad nufotografavome. Vietiniai savininkai sako, kad nekaustytumėme. Toliau bandome įamžinti.

Privažiuojame arčiau, ten bele kiek turistų, jie susimoka ir aktoriai-žvejai papozuoja. Indrė pabando už autobuso pasislėpusi kažką nufotkinti, nors normaliai niekas ir nesigauna, bet išnyra vietinis ir pradeda ją vytis. OMG. Juokas pro ašaras, nes spaudžiame kaip bėgdamos iš nusikaltimo vietos. Ko tik nepadarysi dėl nuotraukos? O mes gi lietuvės, pataupyti nusprendėme, tai gaila mums kelias rupijas duoti.

Populiariausia vieta Šri Lankoje, kurioje visi įsiamžina

Pakeliui sustojame Dalawella paplūdimyje, kur lengvai pasiekiame „Dream Cabana“. Kas tai per vieta? Tai labiausiai fotografuojama vieta Šri Lankoje, jei susivesite, tai „Instagramoje“ bus daugiausiai nuotraukų, kurioje žmonės supasi ant palmės. Taip, atrodo visai elementari ir paprasta pramoga, bet žmonės eina iš proto. Niekas Šri Lankoje nėra for free – už viską čia reikia mokėti. Teks pakloti 500 rupijų. Vietinis vaikinukas pamoko, kur geriau stovėti, kad kadras geresnis gautųsi, kur laikyti kojas, rankas ir panašiai. Mes laukiame, kol pradės leistis saulė, todėl užleidžiame kitus. Atėjus mūsų laikui, papozuojame, pachill‘iname, o vėliau mums leidžia dar ir dar lipti bei suptis. Juokiamės, o kiek reikės mokėti? Sako, jums nemokamai. Dar ir rytoj pakviečia atvaryti pasisupti. Ir vėl mūsų diena kartojasi: vakarienė kažkur paplūdimyje. Skrandis jau dirba pilnu pajėgumu. Keli kokteiliai, tuomet užklumpa mus liūtis, tad tenka pasėdėti bariuke, kol praeis. Vakare dar puskė pajuokauja, kad pas mus čia miestelyje veiksmo nėra, todėl darosi nuobodu. Bet kaip ten yra, kad neperšokus griovio nesakyk „op“.

Vakarėlis su ukrainiečiais

Kitą dieną praleidžiame top‘indamos savo įdegį, nes lieka vos kelios dienos mūsų atostogų. Aš antra diena iš eilės esu „Love Gelato“ lankytoja, nes ledų niekada nebus per daug, o jie čia – dieviško skonio. Pakalbame su savininku italu, kuris ledus gamina iš vietinių vaisių, todėl viskas yra šviežia ir nerealiai skanu. Nusprendžiame, kad reikia kai ko dar nusipirkti Galle, tai sėdame į autobusą ir lekiame kartu su vietiniais. Nusprendžiame, kad motorolerio nuomotis neapsimoka tik kelioms valandoms, nes prašo mokėti už dieną, tai viešasis transportas puikiai tinka. Negana to, kainos, kaip ir teko minėti, juokingos. Vėl palengviname piniginę ir grįžtame į Unawatuną. Paskutinis vakaras, todėl užsikepu, kad noriu pabandyti parūkyti kaljaną. Susirandame vakare vietelę, įsitaisome ir pabandome vietinio kaljano. Summa summarum, susipažįstame su šalia sėdinčiu ukrainiečiu ir čia prasideda linksmybės. Aš rusiškai kalbu labai sunkiai, bet kažkaip susikalbame. Vėliau traukiame į vietinius šokius, kur juokas pro ašaras – turistai aptverti šoka viename paplūdimio barų, tūsinasi, o vietiniai už tvoros žiūri. Na, apsauga nieko nepraleidžia.

Beje, įdomu tai, kad Unawatuna labai daug rusakalbių. Kai kur vietomis ten informacija apie paslaugas yra parašyta rusų kalba, siūlomi masažai ir panašiai. Miestelis tikrai toks tipiškai kurortinis, tačiau jei nesėdi jame visą laiką, tai kažkaip nekliūva tas labai.

Kelionė traukiniu

Atsikėlusios kitą dieną nusprendžiame neskubėti į Galle, iš kurios traukinys juda į Kolombo. Kill‘iname laiką, todėl nuvarome į masažą. O, vaikyti, viskas OK, tik esame tiek nudegusios, kad masažas primena ne malonumą, o kančią. Susipakuojame pagaliau savo mantą, tariame „sudie“ ir judame į Galle. Ten vėl atvarome į stotį likus kelioms valandoms iki išvykimo, nes juk jei nebūsi anksti, gali būti, kad ir bilietų neliks. Negana to, pirmos klasės čia jau nebėra, tai nusipirkus bilietus eini į traukinį ir sėdi, kur randi vietą. Realiai tie, kurie ateina paskutiniai, visą kelią stovi. O stovėti tenka ne vieną ar dvi valandas. Dar greitai nubėgame ir nusiperkame vandens, kažkokių vietinių saldumynų, bananų (dar dabar pamenu skonį tų mažiukų bananiukų). Traukinyje ir vėl vėdinimo sistema – langai ir prie lubų pritaisyti ventiliatoriai. Bele kaip karšta, bet nors tiek gerai, kad sėdime, o ne stovime, tačiau kartas nuo karto koks keleivis taip atkiša savo šikną, kad beveik ant tavęs užgriūna. Ech.

Senasis, gerasis Kolombo…

Sveikas, Kolombo. Pasiilgome tavęs. Tikrai ne. Išlipame ir iš karto pribėga bele kiek vietinių, kurie klausia, kur važiuojame, bando imti kuprines, nešti į savo tuktuką. Esame šį kartą jau pasimokiusios. Galiausiai susiderame su tokiu senuku ir jis mus veža į mūsų viešbutį. Važiuodamos pamatome visai kitokį miestą. Matome vietas, kur gyvena turtingi žmonės, kur viskas yra švaru, kur nėra šiukšlių. Wow, kažkas naujo ir neįprasto, nes per beveik dvi savaites atpratome nuo tokių vaizdų. Mūsų viešbutis – in the middle of nowhere. Jį užsibook‘inome tada, kai nusipirkome bilietus, nes turėjome viziją, kad reikia užsisakyti pirmą ir paskutinį viešbutį, o paskui jau, kaip išeis, pagal nuotaiką ir situaciją keliaujant. Kažkaip nepasižiūrėjome, kad jis visai kitoje miesto pusėje nei oro uostas. Oh well, shit happens. Bet už tai viešbutis yra butikinis, labai fainas ir jaukus. Vakare nueiname pavalgyti indiško maisto, nes aplinkui nieko kito nėra. Dar kartą iš vietinio kioskelio nusiperkame bananų vakarui, nes kaip gi be jų.

Rytą suknisa neatvykęs uber‘is

Ryte keliamės anksti, kad spėti, nes pasirodo, kad kamščiai čia – nežmoniški. Reikia kelias valandas užsimesti. Uber‘is mane paveda, nes buvau suplanavusi kelionę iš anksto, bet ryte kažkaip niekas neatvažiuoja. Prasideda patinka. Vietinis berniukas, kuris ryte sukiojasi nekalba angliškai, tai mūsų galvoje jau chaosas. Kažkaip sugebame parsisiųsti vietinio taksi appsą ir išsikviesti. Aleliuja. Sėdime mažame mašiniuke, kuris primena skardinę ir riedame į oro uostą. Traffic‘as toks so so, tai nuvažiuojame laiku. Mus pasitinka begalės parduotuvėlių, tačiau nusprendžiame, kad praėjus apsaugą apsipirksime dar. Čia buvo didžiulė klaida. Duty free viskas yra kelis kartus brangiau. Net kai kurie dalykai tuose parduotuvėlėse prieš patikrą buvo kelis kartus pigiau. Norisi nagus nusigraužti, bet pardavėjai mums papasakoja, kad nuomos kaina oro uoste didelė, todėl jie ir užsideda tokias kainas. Tai patarimas tiems, kurie galvoja, kad oro uoste lauktuvių nupirks. Jei norite permokėti kelis kartus, tai prašom, jei ne, tai padarykite tą prieš.

Kelionė atgal ten, kur cepelininis dangus…

Šį kartą gauname vietas prie pat televizoriaus, o geriausia tai, kad mes esame tik dviese visoje eilėje. Laisvė papūgoms. Įdomu tai, kad pati sistema mums tokias vietas paskyrė, o šiaip už tas, kur daugiau legroom – reikia mokėti. Sėdi dvi karalaitės ir kaifuoja; kitiems, kurie nori atsisėsti net ir skrydžio metu, neleidžia, išvaro juos. Čia mums šiokia tokia kompensacija už skrydį pirmyn. Kaifuojame, šokoladus valgome (nes merginos pasimokė, kad Ukrainos avialinijos tau maisto neduoda daug, o jis ir nėra labai skanus, tai apsirūpino iš anksto. Parduotuvėje šokoladukų, sausainių ir kitokių skanumynų nusipirkome. Gi reikia palaikyti cukraus kiekį ilgoje kelionėje…). Juokas juokais, bet pirmą kartą per kelionę į rankas normaliai paėmiau knygą, nes vis nebuvo laiko. Per skrydį sugebėjau beveik pusę knygos perbelsti, nes come on, esu totali knygų žiurkė. Gal išsireiškimas nėra labai fainas, bet aš juo didžiuojuosi, nes knygos – kažkas tokio.

Dar kelias valandas tenka nukill‘inti Kijevo oro uoste. Gal nuovargis, o gal kas pramuša, kad sugebu žodžiais susikibti su padavėju viename iš restoranėlių. Mes užsisakome pavalgyti, moku kortele, nėra parašyta, kad yra „charge fee“, o aš smulkių neturiu, kad palikčiau arbatos, tai jis man naglai pareiškia, kad turiu prie kortelės pridėti jam tips‘ų. What? Rimtai? Pati esu buvusi kitoje barikadų pusėje, tačiau reikia suprasti, kad tips‘ų tau niekas neprivalo duoti, tu turi juos užsidirbti maloniu bendravimu, geru aptarnavimu ir akių nedraskymu. Tai va, tiek apie mūsų kelionė. Finitto.

Apibendrinimas

Bandau aiškiai ir trumpai: faina šalis, kur viskas pigu, o oras tikrai nenuvils. Na, jei nevarysite į kalnuotą šalies dalį, kur yra bele kaip šalta, o drėgmė į kaulus skverbiasi. Šri Lankoje manau, kad bet kuris keliautojas ras sau kažką: ar po istorines vietas pavažinėti, ar po įvairius parkus egzotinių gyvūnų pamatyti, tie, kurie mėgsta vaikščioti, tai šalyje apstu tam skirtų vietų, kur ne tik bus iššūkis kūnui, bet ir bus peno akims. Apsišarvuokite kantrybe, nes vietiniai gan įkyrūs. Aišku, man įkyresni pasirodė egiptiečiai, tai… gal nėra taip baisu. Taip pat patobulinkite savo derybų įgūdžius, nes čia jų prireiks: kainas lengvai gali mušti per pus. Maistas – nuostabus, tačiau turėkite omeny, jei būsite pajūryje – galite skrandžius užpildyti šviežiausiomis jūros gėrybėmis, jei esate kažkur toliau nuo kranto – į trasą labai tikėtina, kad eisi roti, kottu ir visi jų kepiniai, nuo kurių kiekio ir pasirinkimo raibsta akys, bet ir talijos linijos plečiasi.

Pabaigai, tai kiek viskas mums kainavo? Bilietai buvo tik 338 eurai.  Pirkomės likus šiek tiek daugiau nei dviem mėnesiams iki kelionės. Keliavome dviese, todėl visas išlaidas dalinomės, dar prisidėjo dovanos, papildomos išlaidos, kas sumoje buvo apie 1000 eurų. Tikrai nebuvo, kad taupėme, nes viešbučių galima rasti ir labai pigių, bet ir nesitaškėme į kairę ir į dešinę. Juokiuosi, kad čia orios atostogos.

You Might Also Like...

No Comments

    Leave a Reply