Laisvalaikis

Easy peasy: 25 kilometrai, bandant aplenkti briedį

Prireikė šiek tiek laiko, kad susigulėtų savaitgalio potyriai ir nugultų ant lapo, tiksliau į kompiuterį. Apie ką aš? O gi apie Neringos žygį, kur teko įveikti nei daug, nei mažai, o visus 25 kilometrus. Žinau, jau žinau, nėra jau tas atstumas toks didelis, tačiau tokią trasą rinkomės vien dėl to, kad norėjome mėgautis vaizdais ir nekankinti savęs. Aišku, po kelių dienų man tas ėjimas apie save priminė, bet ačiū, Lenai, kuri savo stebuklingomis rankomis pasidarbavo, kad tos „prakeiktos“ pieno rūgštys greičiau prasivaikščiotų.

Tai koks čia tas ėjimas? Tiesiog prieš daugiau nei mėnesį teko FB užmatyti event‘ą apie Neringos žygį. Galėjai pasirinkti įvairias distancijas: lengvą 10 kilometrų pasivaikščiojimą,  šiek tiek challenge‘inti save ir rinktis 25-kių, o jei nori labiau padirbėti ant kojyčių ir savo ryžto – 50 ir net 75 kilometrų distancijas. Mes t.y. BOB‘os (na, keturios iš jų, jei skaitote mano raštliavą, tai žinote kas jos ir su „kuo valgomos“) rinkomės saugiausią variantą. Negana to, kas gali atsispirti žygiui Kuršių nerijoje – man vien persikėlus jau patenki į kitą pasaulį, kuris nuteikia itin gerai… Ech, Nida, myliu aš tave iki negalėjimo…

Kad savęs nevarginti, išvykome iš vakaro – geriau nuvykti iš anksto ir pailsėti prieš startą nei keltis anksti ryte ir keturias valandas kankinti save automobilyje. Rytas Nidoje man beveik visada prasideda „Kuršyje“ – tai kažkokia užburta vieta, tiesiog visi keliai veda ten: ar tu grįši anksti ryte po kokio tūso, ar po „Nojaus laivo“ – vis vien varysi ten savo skrandį užkišti valgykliniu maistu (sorry, no offence, bet man valgyklos maistas patinka, ypač, kai yra pagirios). Kavos puodelis, košytė bei proteinais prisotintas desertas ir mes jau registruojamės ėjimui. Kas blogiausia, kad šiek tiek nuvylė organizavimas šio renginio. Kodėl? Nes užsiregistravome, sumokėjome, tačiau jokio patvirtinimo, kad esame sąrašuose negavome. Negana to, parašiau organizatoriams, kad man patvirtintų, kad tikrai esu. Atrašė ir užtikrino, kad tikrai taip. Atvykus, pasirodė, kad nei aš, nei dvi kitos merginos iš mūsų kompanijos nebuvo įtrauktos į sąrašus.

Už 11 eurų gavome START‘o setuką, kuriame buvo buteliukas vandens, apyrankė, ženkliukas, knygelė, rinkti atspaudus stotelėse bei nuolaidų kuponas. Taigi, startavusios šiek tiek po vienuolikos pajudėjome nuo uosto link Parnidžio kopos, tada grįžome atgal į Nidą, prie švyturio, vėliau pasukome link pajūrio, teko atkarpą paeiti Baltijos krantu, aplankyti Vecekrugo kopą, nuo kurios atsiveria labai gražus vaizdas, užsukti į Preilą ir nuo jos grįžti atgal į Nidą, neaplenkiant oro uosto. Iš viso buvo keturios stotelės, kuriose galėjai pasipildyti vandens atsargas, atsižymėti, gauti kažkokių snack‘sų.

Nors realiai buvo rašoma, kad tai 25 kilometrai, bet mes nutepenome visus 27. Labai pasisekė su oru, nes važiuojant pylė kaip iš kibiro, o žygio dieną oras labiau priminė vasarą ir gailėjomės, kad šortų nepasiėmėme. Kas ir vėl nuliūdino? Kas grįžus prie finišo reikėjo laukti itin ilgą eilę atsiimti medalių ir diplomų. Na, man teko eiti tik vieną žygį t.y. 50 kilometrų, bet parėjus tikrai nereikėjo stovėti daugiau nei pusvalandį, kad atsiimtumei visą.

Mano potyriai? Na, galvojau imtis šunis ir džiaugiuosi, kad palikau saugoti apartamentų, nes būčiau nešusi Knopkę, o Rudolfo trumpos kojytės irgi kažin, ar būtų atlaikiusios. Kitas labai svarbus momentas, jei jau ketinate eiti į žygį – avalynė. Galbūt atrodys, kad čia elementarūs dalykai, bet daugelis mačiau, kad ėjo su laisvalaikio batais. Come on, nenoriu būti bitch, bet reikia skirti, kokia avalynė kur tinkama. Juk į sporto klubą neinate su laisvalaikio batais, taip ir čia. Juk kojoms yra apkrova ir reikėtų patausoti, įvertinti įvairius niuansus ir rinktis atitinkamą avalynę. Aš aviausi savo old school‘inius žygio batus, kuriuos kažkada pirkausi, kai leidausi į Šv. Jokūbo kelią. Nuėjus į parduotuvę buvo atliekami įvairūs testai, apsiauta ne viena pora batų, kad būtų išrinkta ta, kuri labiausiai tinka mano, o ne kieno kito pėdai.

Kitas svarbus dalykas – nepamiršti nuolatos gerti. Žinau, kad ir vėl, tai vienas iš tų obvious dalykų, bet… Taip pat imti kuo mažesnį svorį su savimi, neprisidėti nereikalingų daiktų, o dar blogiau, pasiimti nepatogią kuprinę. Dar svarbu įsidėti maisto, tačiau ne bet kokio. Einant reikia energijos. Todėl tiks įvairūs riešutai, galbūt kokie proteininiai batonėliai, aišku, daug kas imasi kažką saldaus, bet nereikia piktnaudžiauti, nes žinome, kaip yra su cukrumi ir jo trumpalaikiu energijos pliūpsniu. Aš pati buvau susipakavusi kelis sumuštinius, kad nestokočiau angliavandenių. Ar reikia kažkokio specialaus pasiruošimo? Tikrai ne, svarbu nusiteikti gerai, neforsuoti, nes su kiekviena valanda greitis krenta, geriau yra save patausoti. Nesiūlyčiau pirmą kartą bandyti pasirodyti cool kid from the block ir imti didelę distanciją, geriau pradėti nuo mažesnių.

p.s. dažnai einant į žygius patariama nepamiršti pasiimti pleistrų, jei nutrintų kojas, taip pat vaistinėlę. Na, maža ką. Taip pat nepamirškite įsimesti porą kojinių, nes nutinka taip, kad tos, su kuriomis esate suprakaituoja, todėl pradeda trinti. Geriau visada turėti kažką extra, o juk ir pora kojinių nesveria kilogramą.

You Might Also Like...

No Comments

    Leave a Reply