Laisvalaikis

Daryti gerus darbus – nekainuoja

Nežinau, kaip veikia dabartinė švietimo sistema, tačiau, kai aš buvau 11-12 klasėse, mums buvo privaloma atlikti 100 socialiniams tikslams skirtų valandų t.y. savanoriauti senelių namuose, galbūt kažkokioje gyvūnų prieglaudoje ar kūdikių namuose. Pasirinkau pastarąjį variantą – eidavau į Šiaulių kūdikių namus.

Mokslus jau seniai baigiau, tačiau nuo pat mažų dienų kartojau mamai, kad užaugusi įsivaikinsiu ar priglausiu vieną ar kelis vaikus, kad suteiksiu jiems meilę, šilumą ir šeimą… Na, įsivaikinti dar nespėjau, bet idėjos ateičiai neatsisakau. Nors oficialiai jo vadinti pirmu irgi negaliu, tačiau šiek tiek apie mano savanoriavimą kūdikių namuose. Tiesiog laikas tiksi, man kažkaip viduje prisikaupė tos meilės, motiniški instinktai gal prabudo, o galvoje vis šmėžavo mintis, kad noriu vėl eiti savanoriauti. Įdomiausia tai, kad vienų kursų metu (apie juos dar priminsiu ir papasakosiu kitame post‘e) vieni iš namų darbų buvo padaryti kažką nesavanaudiško: duoti kažką ir už tai nesitikėti kažko, o aš jau tuo metu rengiau visus reikiamus dokumentus, kad galėčiau pradėti savanoriauti. Nušoviau vienu šūviu du zuikius – namų darbus atlikau ir pradėjau pagaliau savanoriauti.

Pirmiausia turiu prisipažinti, kad šiek tiek baugino mintis, kad savanoriausiu Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Nesupraskite manęs neteisingai, tačiau visos tos ligos, sutrikimai man dar labiau suspaudžia širdį, bijojau tiesiog, kad bus emociškai nepakeliama. Tačiau kitų kūdikių namuose Vilniuje neradau, tai susisiekiau su šiais.

Nuo ko viską pradėti? Tiesiog įsitikinkite, kad tikrai rasite laiko, pažiūrėkite atidžiai į savo dienotvarkę, kuri diena ir laikas jums tinkamas. Tada reikia kreiptis pas savo šeimos gydytoją, kad patikrintų sveikatą ir išduotų sveikatos pažymą 046A formos. Taip pat reikėjo gauti pažymą, kad nesergu psichinėmis ligomis, kad nesu narkologinio duomenų bazėje. Reikėjo taip pat gauti pažymą, kad nesu teista. Su visais dokumentais reikia nuvykti į kūdikių namus, reikia nepamiršti dar dviejų dokumentinių nuotraukų, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Ten pasirašoma sutartis, paskiriamas laikas, grupė, į kurią eisite – ir tu ready!

Aš pasirinkau 7-9 mėnesių beibių grupę. Kodėl? Nes jie dar nevaikšto, todėl nereikia bėgioti paskui juos, taip pat galbūt mano pasirinkimą lėmė ir faktorius, kad dar nelabai vizualiai matosi vaikučių negalios. Mano grupėje, į kurią einu, yra 3 vaikučiai su Dauno sindromu, visi kiti – sveiki: paimti iš šeimų, kiti palikti gyvybės langelyje. Kiekvienas iš jų turi savo istorija, kuri kiekvieną kartą mane priverčia kvestionuoti, kodėl mama ryžosi palikti šį stebuklą. Na, ne man teisti, nes kiekviena istorija yra skirtinga, motyvai irgi įvairūs.

Kiekvieną pirmadienį praleidžiu ten 3 valandas: nešioju, gugenu, maitinu, žaidžiu – tiesiog rodau jiems dėmesį. Kodėl verta eiti? Galbūt nuskambės naiviai, bet manau, kad turime sutikti, kad daugelis vaikų, kurie užauga globos namuose, negali pasigirti puikiais pasiekimais, dažnai pasuka klystkeliais – aišku, yra ir išimčių, tačiau jos nėra tokios dažnos kaip norėtųsi. Naiviai tikiu, kad šiek tiek dėmesio, motiniškos meilės, gerų žodžių, laiko kažkaip juos paveiks, juk vaikas formuojasi nuolatos. Tikiu, kad maža dalele galiu prisidėti prie mažų stebuklų, juk daryti gerą nieko nekainuoja.

Jei ką sudomino, savanoriai visada yra laukiami. Rašykite sa************@ku**********.lt arba nuvykite į įstaigą (Žolyno g. 47, Vilnius) darbo dienomis nuo 9 iki 15 val. ir ieškokite vyriausiosios specialistės Simonos.

You Might Also Like...

No Comments

    Leave a Reply