Jau daugiau nei mėnuo, kai grįžau, todėl rašyti įspūdžius iš Havajų visada pakelia nuotaiką ir priverčia nusišypsoti. Liko visai ne daug. Trečioji mūsų aplankyta Havajų salyno sala – Didžioji arba tiesiog Big Island. Man net sunku nupasakoti, kaip kiekviena iš tų salų skiriasi viena nuo kitos, tačiau man asmeniškai, ši sala gamtos atžvilgiu buvo pati mieliausia. Galbūt pridėjo tai, kad gyvenome pas nerealią moterį, apie kurią papasakosiu vėliau.
Beveik valanda skrydžio iš Honolulu ir mes leidžiamės Konoje. Jau teko šiek tiek papasakoti apie įvairius salos oro uostus, tačiau pastarasis nustebino labiausiai. Čia išlipi iš lėktuvo ir realiai nėra jokio normalaus pastato: vien medinės pašiūrės su nendriniais ar į jas panašiais stogais. Laukiamoji salė yra tiesiog atvira erdvė, kurioje gali degintis. Kosmosas. Savo lagaminą gali pasiimti atsiėmimo vietoje, kuri realiai yra: belt‘as po stogu, o visur atvira erdvė.
Nuvykus į automobilio nuomos punktą tenka palaukti, nes prasideda pats pikas. Nors buvome užsisakiusios džipą, tačiau mums iš karto siūlo upgrade‘ą, kad imti keturiais varomą džipą su nusiimamu stogu. Manau, kad suprantate apie kokį aš kalbu. Vėliau supranti, kodėl siūlo būtent tokius, nes salos reljefas keičiasi nuolat, o norint įvažiuoti į kai kurias viršūnes, su paprastu automobiliu nepavyks. Net neleidžia. Gauname savo juodą JEEP‘ą. Beje, galiu paburbėti, kad tai buvo lėviausia mašina, nes jausmas, kad važiuotumei sėdėdamas ant taburetės, netraukia, o ką jau kalbėti, kad nėra visokių pribumbasų, kas daro vairavimą lengvesniu. Anyways.
Pasiimame automobilį ir nusprendžiame, kad reikia nuvažiuoti į vieną paplūdimį, kuriame turėtų būti vėžlių. Be to, pasižiūrėjome į oro prognozes, kad mūsų salos dalyje, kurioje įsikursime, nusimato lietūs, todėl reikėjo truputį įdegį patop‘inti. Viešas paplūdimys yra Four seasons Resort teritorijoje, todėl norint pakliūti, reikia pravažiuoti apsaugos punktą, gauti specialų lapelį, kad vyksti į paplūdimį. Tikrai verta nuvykti, nes paplūdimys, nors ir gan mažas, tačiau visur baltas smėliukas, gan neakmenuotas vandenyno dugnas, jei nuspęsi pasimaudyti. O galiausiai, tie vėžliai, kurių čia sutiksi ant kranto ne vieną ar du, tiesiog užburia. Visur Havajuose yra prašoma neliesti gyvūnų, tačiau gali pamatyti, kad kiti turistai neatsispiria pagundai ir glosto vėžlius….
Pakeliui link mūsų Ohana Home, kuris randasi kitoje salos pusėje, Hilo miestelyje, nusprendžiame sustoti pavalgyti vietoje, kurią užmatėme žurnale lėktuve. Pasirodo vieta tokia populiari, kad jau iki pietų užsidaro, nes vadovaujasi principu: veikia, kol yra maisto. Jei kam įdomu, tai Da Poke Shack yra būtent ta vieta, kurioje įdomu paragauti kažką vietinio, nes prieš keletą metų YELP sudarytame sąraše ji užėmė pirmąją vietą. Na, daugiau nei valanda kelio ir mes pasiekiame savo gyvenamąją vietą. Įdomu pastebėti tai, kad būtent Big Island važiuojant gali pamatyti visko: nuo stepių iki kalnų, nuo vulkaninių dykumų iki tokios žalumos, kad primena pusiaujo džiungles. Jei esi gamtos mylėtojas, tai ši sala yra būtent tau. Be to, joje yra daugiausiai vietinių gyventojų lyginant su kitomis salomis, todėl ir vibe‘as yra lėtesnis, nėra to tokio užsukto turizmo.
Prieš nuvystant į Ohana Home dar spėjame užsukti į indiško maisto restoraną, kurį vos ne vos surandame, nes įėjimas yra užslėptas totaliai. Po geros tikka masala įsikuriame kambaryje, kuris beveik savaitę bus mūsų namais. Gauname kambarį antrame aukšte, vonia tenka dalintis su kitu kambariu, bet mums atvykus jame niekas negyvena, todėl turime laisvę. Taip pat iš mūsų kambario galime išeiti į nerealią terasą, iš kurios atsiveria puikus vaizdas į miestelį. Negana to, apačioje yra virtuvė, kuria galime naudotis, antrame aukšte – sitting area. Kitos dienos rytą susipažįstame su šeimininke Diana, kuri, sorry, bet yra totaliai mano žmogus. Kiek buvo pakalbėta, kiek patarimų gauta, ką pamatyti, kur nueiti, ką pavalgyti… Žinote, kai yra žmogus ne tik savininkas, bet ir tas, kuris nori užtikrinti, kad tavo viešnagė būtų nepakartojama. Sakau jai didelį ačiū ir jei kas būsite Big Island, būtinai pasistokite ten. Negana to, pusryčiai ten yra nerealūs. Nors darant rezervaciją nieko nebuvo apie tai parašyta, tačiau kiekvieną rytą mūsų laukė jau pagaminta kava, stalas nudėtas vaisiais, apie kuriuos sužinojome pirmą kartą. Taip pat teko paragauti ir jos dukros keptos duonos, nes anot jos, sharing is caring: kas yra šaldytuve, valgome visi.
Ką teko pamatyti Big Island? Važiavome iki 129 m aukščio Akaka krioklio, esančio Akaka parke. Kiek pamenu, įėjimas kainuoja vos vieną USD ir jei parkin‘iesi šalia esančioje aikštelėje, dar kažkiek reikės pridėti. Juokingiausia, kad galvojome, kad teks hike‘inti, todėl užsidėjome kedus ir teko nusivilti, nes tenka paėjėti vos dešimt ar mažiau minučių. Visas ėjimas yra takeliais ir negalima eiti žemiau. Tiesiog pasidarai nuotrauką krioklio ir viskas. Tada nusprendėme, kad judame atgalios link Hilo ir apžiūrėsime Rainbow krioklį. Vėliau užsukome į Tina‘s Garden Cafe. Nesumeluosiu sakydama, kad tai yra geriausias mano kada nors valgytas tailandietiškas maistas. Kažkoks kosmosas. Kiekvienas kąsnis yra tobulas. Pasirodo, kad Tina yra kavinės savininkė, kuri pati ir sukasi virtuvėje nuo kavinės atidarymo. Porcijos yra didelės, o skonis wow. Suvalgiau vietinės sriubos su kokoso pienu ir tuno suktinukus. BŪTINAI čia reikia užsukti.
Vakare patraukėme į Havajų vulkanų nacionalinį parką – 1348 km² ploto geologinį parką Mauna Loa ir Kilauea ugnikalnių teritorijose. Teko nemažai skaityti, kad reikia vykti ten pasitikti saulėlydžio, todėl apie šešias buvome vietoje. Nuo paskutinio punkto, kur gali palikti automobilį, iki vietos, kur stebimas lavos įsiveržimas į vandenyną, yra šiek tiek daugiau nei keturios mylios. Dauguma nuomojasi dviračius, nes su jais užtrunki vos pusvalandį nusigauti, tačiau mes pasirinkome pasikliauti savo kojomis. Jausmas įdomus, nes kur tik eini ir žiūri, vien tik lava, visur juoda, jokios augmenijos. Yra keletas namelių, pastatytų ant lavos. Vėliau mums Diana pasakojo, kad prieš įsiveržiant ugnikalniui ten būta kaimelio, o po to atsirado nemažai smart ass, teigiančių, kad vienoje ar kitoje vietoje būta jų žemės. Jie pareikalavo jiems ją atiduoti. Na, valstybė taip ir padarė. Pastarieji pasistatė mažus namelius, kuriais vilioja turistus apsistoti unikalioje vietoje. Kiek teko pamatyti, tai visuose tenka gyventi tikrai laukinėmis sąlygomis, nes visi komunaliniai dalykai nėra privesti, todėl elektrą gamina saulės kolektoriai, vanduo – iš rezervuarų ir panašiai. Negana to, tik kelias iki view point yra valstybinis, todėl einant tenka sulaukti įvairių pasiūlymų pavėžėti, jis yra atidarytas tik tam tikromis valandomis visuomenei, bet jei ten gyveni, tai gali juo naudotis bet kada, būtent iš to taip pat pelnosi ten žemę turintys havajiečiai.
Pamatyti, kaip lava įsilieja į vandenyną, yra kažkas wow. Protu nesuvokiama, kad tai vyksta nuolatos. Gal šiek tiek gaila, kad apžvalgos aikštelė yra gan toli nuo pačios vietos, nes amerikiečiams juk labai svarbus yra saugumas. Aišku, galima pasiimti įvairias ekskursijas po lavos dykumas, jei taip būtų galima jas pavadinti, nes pačiam vienam eiti ir rizikuoti tikrai nepatartina.
Ir vėl mano bandymas sutalpinti pasakojimą apie Big Island į vieną post‘ą eina velniop. Pabaigai papasakosiu šiek tiek įdomių dalykų apie vietinių gyvenimą. Pasirodo, kad saloje yra ne viena rūšis avokadų, tai teko pamatyti tokių, kurie atrodo kaip melionai. Net nesuvokiama protu, nes pas mus parduotuvėse yra tokie mažiukai… Negana to, teko pirmą kartą paragauti breadfruit. Pasirodo, kad tai kažkas panašaus į bulvę, tik kad auga ant medžio. Šį vaisių galima naudoti visur, kur tik įmanoma: pyragus kepant, galbūt į košę arba tiesiog valgyti vieną. Būtent tą mes ir padarėme: Diana išvirė jį garuose ir apibarstė cinamonu. Skonis tikrai įdomus. Ir dar toks faktas, kad vienas toks medis gali išmaitinti visą kaimą, nes labai greitai auga ir gausiai. 
Kiekvieną dieną galėdavome valgyti starfruit vaisius, kurių skonis skiriasi nuo to, ką žinome mes. Teko paragauti ir vaisiaus, kuris yra mandarino ir apelsino hibridas. Oi, dar vienas mėgstamiausias pusryčių dalykas – passion fruit. Net rašant dabar kaupiasi seilės burnoje ir prisimenu tą kvapą… Sužinojome, kad tai, kas yra ne tavo kieme jau yra valstybės t.y. visų, todėl kiti labai lengvai gali prisirinkti vaisių pusryčiams ir ne tik praeidami gatves.
Taip pat mums papasakojo, kad havajiečiai net snowboardin‘a. Tikrai taip. Kaip ir minėjau, salos reljefas labai įvairus, tai šalia yra ir gan aukštos kalvos. Jose būna sniego, tai vietiniai važiuoja pačiuožinėti pasiėmę foam boards ir čiuožia sniegu kaip ir vandeniu. Big Island kaip niekur kitur teko sutikti gyvūniukų, kalbu apie driežiukus. Keli ryškiai žalios spalvos gyventojai mus gąsdino virtuvėje, o kartą net mūsų kambaryje. Buvo juoko, kai bandėme paimti ir išmesti. Gerai, kad mus išgelbėjo Diana.
No Comments