Prieš kažkur tris savaites sulaukiau žinutes iš draugės Gintarės su užklausa, ar penktadienį liksiu Vilniuje. Jei taip, turi man staigmeną. Daugiau informacijos nedavė. Tik pasakė, kad 17:00 turėsiu būti prie „Lietuvos ryto“ redakcijos. Dar pabrėžė, kad turiu atvykti anksčiau ir nevėluoti. Oh well, čia jau gali būti problema.
Taip sulaukiau penktadienio ir susidėliojau darbus, kad baigčiau iki 16:30. Bet žinote, gyvenime taip nutinka, kad tu planuojiesi, o kažkas ten viršuje juokiasi. Taip nutiko, kad būtent penktadienį buvo besibaigianti mano pirmoji darbo savaitė naujose pareigose. Negana to, skambučiai su JAV buvo šiek tiek pavėlinti, todėl paskutinis pokalbis su vienu auditoriumi buvo numatytas 16:00. O tie, kas mane žino, man tik duok pakalbėti, pasirodo, kad tokia pati taisyklė galiojo ir kito laido gale. Likus kelioms minutėms iki valandos, kai turėčiau būti jau mieste, prasideda panika. Skambinu Gintarei, kad nespėju. Duoda man numerį, kuriuo turiu pasiskambinti. Sutariame, kad 17:20 yra vėliausias laikas, kada privalau žūtbūt atvažiuoti.
Spaudžiu ir nardau tarp automobilių nuo „Technopolio“ iki Gedo prospekto. Jaučiuosi panašiai kaip F-1 vairuotoja. Aišku, čia nereikėtų girtis, kad per dešimt minučių atlėkiau. Pasitinka mane ir nuveda į „House of Puglu“. Kaip sesė vėliau juokėsi, tai turbūt vieta, skirta pug lu‘veriams, o juk tai kategorijai aš priklausau. Pasidedu daiktus, telefoną, nes paprašo, jog palikčiau jį ir nesineščiau. OK. Toliau esu pasimetusi, nes niekas nieko nesako, kas čia bus. Negana to, važiuojant Gintarė kažką parašo, kad „pasimėgauk savo šokiu“. Galvoje iš karto mintys sukasi: WTF? Koks šokis? Aš gi dvi kaires kojas turiu…
Duoda man sulankstomą kėdę ir nukreipia sekti rodyklėmis, kurios yra nupaišytos ant žemės. Darosi įdomu, bet kartu ir nejauku. Žinote tą jausmą, kai supranti, kad nekontroliuoji situacijos, kad nieko nežinai ir esi bejėgis… Būtent taip ir jaučiausi. Taip pat pasakoma, kad daryk su kėde, ką nori. OK. Nešuosi ją ir seku rodyklėmis. Patenku į patalpą, kurioje ant sienos rodoma projekcija, skamba muzika, viduryje kažkokia krūva lyg ir žemių, lyg ir akmenų. Nelabai suprasi kas ten. Pasistatau kėdę prie sienos ir įsitaisau. Galvoje sukasi mintys: „OK, tai čia turbūt tas šokis. Dabar kokią valandą pasėdėti su savimi pabūdant, pasiklausant muzikos“. Sėdžiu ir laukiu. Ai, vienu metu prieinu prie tokių pagalbinių durų, nes bandau pažiūrėti prie akutę, kad gal kažkas stebi ir mane čia fiksuoja. Nė velnio. Ten nieko nėra.
Tuomet pasikeičia vaizdai ir į patalpą įeina vyrukas. Jis naudoja savo švarką kaip matadoras naudoja raudonos spalvos skiautę, įerzinti bulių. OK. Sėdžiu ir žiūriu. Truputį akward, nes nežinau, kas čia vyksta. Iš tikro pagalvoju, kad turbūt jauno menininko performancas. Sėdžiu ir žiūriu, kaip jis pasakoja istoriją. Juokingiausias dalykas nutinka pradžioje, kai jis pasakodamas naudoja personažui mano vardą. Vos nesusijuokiu, bet įdėmiau stebiu, kas bus toliau. Keičiasi vaizdas, muzika, pasakojamos istorijos tonas. Pradedama kalbėti apie mirtį, apie tai, ką mes po savęs paliksime. Vienu metu vaikinas pasakoja apie Sizifą, tuomet man jau pradeda kauptis ašaros. Pramuša. Sėdi ir įsijauti, nes esi tik vienas patalpoje, aktorius nuolatos prisėda šalia, pasakoja viską tau…
Tada nutinka daug dalykų, kurių nenoriu išduoti, tačiau suintriguosiu, kad suteikiama tau galimybė atsidurti savo paties laidotuvėse. Jei turi drąsos, gali net atsigulti į dėžę ir pajusti, ką reiškia, kai taip įvyks… Arba gali pasirinkti saugų variantą kaip aš, nes bijau šiek tiek visų uždarų erdvių, stebėti viską iš šono. 75 minutės neprailgo. Tai buvo tarsi kelionė kažkieno pasakojimu į save, į tai, kaip jautiesi, kokios mintys kankina, ko iš tikro nori šiame gyvenime, ko galbūt bijai… Prisipažinsiu, kad pabaigoje jau verkiu su pasikūkčiojimu. Nežinau. Negaliu pasakyti, kas ten tokio mane palietė, tiesiog.
Tai va, taip man teko pirmą kartą apsilankyti mono spektaklyje „alberai, WRU?“. Paulius Markevičius yra kažkas nerealaus. Pasirodo, kad aktorius pats režisavo šį spektaklį ir jame vaidina. Po viso to klausiau, ar daugeliui žmonių „pramuša“? Sakė, kad taip, kad kartais pačiam sunku tvardyti emocijas, kai matai kito. Negana to, apie 80 proc. apsilankiusiųjų ryžtasi gultis į karstą primenančią dėžę, nes vieni bijo uždarų erdvių, kitiems neleidžia įsitikinimai. Tačiau, anot jo, kiekviena patirtis yra skirtinga.
Ar rekomenduočiau? Tikrai taip! Vienas aktorius – vienas žiūrovas yra itin intymus formatas, bet manau, kad būtent jo dėka ir emocijos prasiveržia visai kitokios nei būtų įprastai nuėjus į kokį spektaklį. Spektakliai vyksta keturi, vienas po kito, tačiau dėl datų reikėtų patikrinti „House of Puglu“ puslapį.
p.s. todėl, kad telefonas buvo paliktas rankinėje, jokių nuotraukų neturiu, kuriomis galėčiau pailiustruoti. Turiu tik momentinę, kurią padarė spektaklio metu…Tačiau kartais kažką iliustruoti nereikia, o reikia pamatyti ir pajusti.
