Kai grįžti namo, o tavo šypsena vis dar iki ausų… Šešerius metus skrodžiau žydrąją padangę salone, kuriame tekdavo suvaldyti 189 keleivius. Būta visko: teko išgyventi dramą, kuomet moteriai nubėgo vandenys, gauti 50 eurų tips‘ų už šypseną, telefono numerių su kvietimais eiti out… Su šypsena visada prisimenu apsilankymus flightdeck‘e. OMG, teko dirbti su nerealiais pilotais, su kuriais iš nuobodulio ir dainas esame dainavę, apie gyvenimą išsikalbėję, o labiausiai patikdavo, kai pagal aviacijos taisykles, kuomet vienam iš pilotų reikėdavo eiti į WC, tekdavo užimti jo vietą. Turiu prisipažinti, kad yra buvę keletas kartų, kuomet kapitonas leido atsisėsti į FO (first officer‘io – pilotas, sėdintis dešinėje) vietą ir ore pavaldyti lėktuvą. Tiksliau suvesti tam tikrus skaičius, paspausti vieną ar kitą mygtuką, kad pradėtumėme descend‘inti. Ech. Nostalgija.
Šiandien turėjau nerealią progą apsilankyti BAA Training academy. Joje jau teko lankytis prieš beveik metus, kai ieškojausi darbo. Deja, jo negavau… Gyvenimas tęsiasi. Taip jau išėjo, kad sesės vyras užklausė, ar būtų įdomu išbandyti pakelti ir nutupdyti lėktuvą simuliatoriuje. Nusprendėme, kad geriau rinktis Boeing, o ne Airbus, nes pastarasis yra manevringesnis, o dienos pabaigoje, juk Boeing 737-800 buvo mano namai ne vienerius metus. Taip sekmadienį mes atsidūrėme akademijoje, kurioje iš pradžių pasižvalgėme: užsukome į klasę, kurioje buvo mokomasi Cessna prototipu pakilti. Instruktorius paaiškino, kaip vyksta procesas, ko mokomasi, koks turi būti aukštis ir panašiai.
Vėliau apsilankėme „Fire Fighting“ kambaryje. Aviacijoje turi praeiti ne vienerius mokymus. Pavyzdžiui, jei nori būti stiuardese, turi ne tik gerai išmokti teorinę dalį, bet ir mokėti elgtis gaisro, avariniu atveju. Mokymosi metu tenka lankytis simuliatoriuose, kuriuose turi realias, pavyzdžiui, gaisro situacijas, kurių metu turi žinoti, kaip naudotis lėktuve esančia amunicija, kur ji randasi, kokie yra veiksmai, kurių privalai imtis. Negana to, vyksta ir kitokie mokymai, kuomet yra realiai parodoma, kaip išsiskleidžia prie durų pritvirtinta slide (nežinau, kaip lietuviškai reikėtų išversti tą žodį). Reikia tinkamai ja nučiuožti: yra papildomų sąlygų, kaip tai padaryti, ką privalai nusiimti, kur laikyti rankas ir panašiai… Tas pats galioja ir su mokymu vandenyje. Stiuardai turi mokėti plaukti tam tikrą metrų kiekį, tačiau visada mokymosi metu būna vienas praktinis užsiėmimas baseine, kuomet reikia visiems sudaryti ratą, plūduriuoti, nes būtent taip turi būti daroma, kad palaikyti šilumą, neeikvoti energijos, kuomet laukiama pagalbos. Nostalgija apėmė užėjus į tą „Fire Fighting“ simuliatorių, nes matai išdėstytą amuniciją, galvoje prisimeni ten net PDI‘s (pre-departure inspection – prieš kiekvieną skrydį turi patikrinti įrangą ir prie kiekvienos dažniausiai yra keli punktai, kuriuos būtina yra aplikti). Suprantu, kad tai yra techniniai dalykai ir daugelis jūsų galvoja, WTF čia ta moteris tauškia, bet… Supratau, kad žiauriai pasiilgau skraidyti!
Vėliau sekė mūsų pažintis su 10 tonų sveriančiu ir 8 mln. eurų kainuojančiu Boeing 737-300. Piloto kabina yra vienas prie vieno kaip ir realiame lėktuve. Na, tiesiog šiek tiek daugiau joje vietos, nes už pilotų yra pastatytos papildomos trys kėdės smalsuoliams. Man teko garbė pirmai sėsti į FO vietą. Na, tiksliau neatsirado drąsuolių, tai o ką darysi, tenka eiti pirmai, juk tai mano pasaulis! Šiek tiek paaiškina, kas ir kaip, į ką atkreipti dėmesį, kaip valdomas yra lėktuvas, kur reikia žiūrėti, kaip reikia stabilizuoti, į kokį ekraną žiūrėti ir panašiai. Kylame iš Salzburgo oro uosto. Juokingiausia, kad jausmas yra vienas prie vieno kaip tikrame lėktuve: tas pats jausmas, kai tave prispaudžia prie kėdės, tas pats jausmas, kaip būtumei lėktuve. Pavyksta gan OK. Instruktorius sako, ką daryti, kur sukti, ar traukti vairalazde į save, ar atleisti. Smooth operator! Šiek tiek paskirdus, praneša, kad reikės jau leistis, priešais akis stūkso tas pats oro uostas, iš kurio ką tik pakilau. Vėl tenka mažinti aukštį, tiesinti lėktuvą… pagaliau touch down. Mano buvę kolegos pasijuoktų iš tokio leidimosi, nes nebuvo jis itin smooth, o galiausiai pasimečiau, kuomet vairavimas prasidėjo su kojomis ant pedalų. O Mama Mia! Šiek tiek nuriedėjome nuo tako. Būna ir taip.
Tuomet keitėmės: prie šturvalo sėdo sesės vyras, kuris išbandė jau skrydį nakties metu. Instruktorius dar paklausė, ar bijome kritimo, kai visi atsakėme, kad ne, tuomet teko nosimi į žemę smegti. Boom. Tėškėmės, bet jausmas buvo unreal. Pasirodo, kad Paulius turi vis dėl to kritimo baimę. Vėliau pilote tapo ir mano sesuo, kuriai buvo nustatytas vienas sunkiausių Europos oro uostų. Negana to, buvo pridėta šiek tiek turbulencijos, kad pakilimas būtų įdomesnis. Whoohoo. Esu keista tuo klausimu, nes dievinu turbulenciją! Tai yra geriau nei linksmieji kalneliai. Mantas, mūsų ketvirtas kompanionas ir šios pramogos organizatorius, kuriame sakau AČIŪ, sėsti į piloto vietą nenorėjo, nes yra jau išbandęs, tai ketvirtajam skrydžiui vadovavo kapitonas Paulius ir jo dešinioji ranka – FO Simona. Leidomės vėl viename sudėtingesnių oro uostų, kurį aplink supa kalnai. Kaip pasakojo instruktorius, tai prieš skrendant į ši oro uostą, pilotai turi pasitreniruoti simuliatoriuje, nes nutupdyti ne vieną toną sveriantį lėktuvą įvairiomis oro sąlygomis nėra taip paprasta.
Mano darbas – ištiesinti lėktuvą ir padaryti touch down. Artėjant prie nusileidimo tako, šiek tiek pradeda mėtyti, rankos pradeda ne vietoje ir ne laiku prakaituoti, nes šį kartą jau klaidų niekas netaiso, viską darai pati, tau tik sako šalia. Voila! Pavyksta. Tuomet estafetę perima Paulius ir pedalais sudirba tai, kas man iš pirmo karto nelabai pavyko. Visi sveiki ir gyvi – landed in on piece. Nerealu! Čia tas jausmas, kai atsisuki į kitus ir vėl pradedi, chebra, nerealiai buvo. Paeini kelis metrus ir vėl: nerealiai.
Po skrydžio dar šiek tiek aprodė, kaip atrodė patalpa, kurioje yra visi įrenginiai, atsakingi už simuliatorių amortizaciją. Vėliau užsukome ten, kur sustatytos abiejų simuliatorių smegenys. Įdomu tai, kad patalpa turi būti tam tikros temperatūros, kad esantys įrenginiai nesukaistų. Taip pat negalima, kad šalia būtų magnetinių dalykų, kurie gali išreguliuoti ar kitaip pakenkti. Nuotraukų pasidarėme ne vieną ir ne dvi, taip pat užfiksavome skrydžius, kurie sulaukdavo jau ir plojimų nusileidus: totaliai lietuviškas dalykas. Na, OK, dar slavai ploja ir kartais italai.
Buvo įdomu sužinoti ir apie pačią BAA akademiją, tai kam įdomu, tai ten daugiausiai mokosi užsieniečiai, nes būti pilotu kerta per kišenę, o žinant mūsų ekonominę situaciją, tai nedažnas gali sau leisti. Programų yra įvairių, nes priklauso, ko nori būsimi pilotai ir kiek patirties jie turi. Taip pat akademijoje yra ruošiame stiuardai. Kas dar įdomaus? Jei yra noras, tai BAA rengia skrydžius simuliatoriu ir visiems norintiems, tačiau pramoga nėra iš pigiųjų. Daugiau informacijos galima rasti jų puslapyje, tik išduosiu, kad kainos prasideda nuo 340 EUR, tačiau procese gali dalyvauti ne vienas, o net keturi žmonės. Aišku, tik skrydžio laikas jau kiekvienam bus trumpesnis tuomet. Ar rekomenduočiau? Tikrai taip. Net nereikia klausti, nes pasikrauni emocijų, kad išėjus vis skraidžioji padebesiais. Freakin‘ awesome.
No Comments