Po beveik savaitės nuostabiojoje Maui saloje, pakėlėme sparnus į Oahu. Tai trečia pagal dydį ir tankiausiai apgyvendinta Havajų sala. Nenuostabu, juk joje būtent yra garsusis Honolulu miestas, kuris yra valstijos sostinė.
Kelionė į Honolulu
Kasdien iš Maui į Oahu „kursuoja“ lėktuvai kaip kokie autobusai: skrydžius skiria vienas nuo kito skiria vos valanda. Įdomu tai, kad yra net kelios avialinijos, kurios vykdo skrydžius tarp salų. Iš Kahului į Honolulu bei iš Honolulu į Kona pasirinkome „Island air“ – šie skrydžiai piniginę patuštino 140 USD. Reikėtų atkreipti dėmesį tų, kurie keliauja, kad prieš pirkdami bilietus, užsiregistruokite avialinijų puslapiuose ir tapkite jų nariais. Kodėl? Pirma, tai nieko nekainuoja, o antra, kuomet skrendate, sutaupote keliasdešimt USD, jei ketinate įregistruoti bagažą. O tai tikrai darysite, nes juk nesitrenksite į Havajus su rankiniu bagažu.
Maži propeleriniai lėktuvėliai iš taško A į tašką B nuskraidina itin greitai – skrydžiai trunka apie pusvalandį. Skrydžio metu yra siūloma vandens, kavos/arbatos ar sulčių. Iš tikro nėra laiko nieko nuveikti, tiesiog paskaitai žurnalą, pasižiūri pro langą, nes vaizdas tikrai yra vertas dėmesio. Galiu pastebėti, kad Honolulu oro uostas man oš pradžių pasirodė gan painus, nes išlipus pasimeti, kur eiti, kur autobusas iki car rental. Na, bet kai moki kalba, nėra sunku paklausti ir gauti nuorodas.
Pearl Harbor’as
Taigi, ketvirtadienį atvykome į Honolulu. Tiesiu taikiniu patraukiame į Pearl Harbor‘ą. Na, istoriją visi mokėmės, o jei ne, tai prisimenate už širdies griebiantį filmą su Ben‘u Afflecku ir Josh‘u Hartnett‘u (beje, jis daugelį metų buvo mano celebrity crush‘as). Turiu pripažinti, kad Pearl Harbor‘as turi tam tikrą aurą, net sunku žodžiai nupasakoti atmosferą, kuri ten lyg ir sklando ore. Yra labai daug memorial muziejų, į kuriuos įėjimas kainuoja. Jei nori patekti į visus, gali pasiimti deal‘ą ir mokėti beveik 60 USD. Mes likome ties nemokamomis pramogomis: yra keletas ekspozicijų ir gali plaukti iki Arizonos laivo liekanų. Kasoje paprašai bilieto, gali tekti šiek tiek palaukti, nes prieš tai yra parodomas beveik pusvalandžio trukmės dokumentinis filmas apie tai, kas čia vyko. Vėliau visis susodinami į laivą ir plaukiama Arizonos laivo link. Jei trumpai, tai šis laivas, kuomet iš oro užpuolė japonai, bandė išplaukti į atvirus vandenis (įdomu tai, kad JAV kariniai laivai turėjo valstijų pavadinimus). Deja. Nepavyko ir laivas nuskendo. Buvo nuspręsta netraukti jo liekanų ir jas palikti – dabar iš vandens pūpso du buvę laivo kaminai. Tarp jų yra padarytas specialus memorial museum. Mes jame tą dieną išlipti negalėjome, nes buvo per daug vėjuota. Būtent Arizona yra kaip kapavietė tiems, kurie liko joje.
Jei kažkas itin domisi istorija, tai ši vieta tikrai verta dėmesio. Manau, kad einant į visus muziejus tikrai reikėtų visos dienos. Galima dar imti free shuttle ir jis dar kažkur veža, į kažkokį memorial, kuris yra toliau nuo uosto. Paradoksas, tačiau šioje istorinėje vietoje itin daug japonų turistų. Dar svarbus momentas, kad prie įėjimo laukia griežta kontrolė – negalima neštis jokių rankinių. Galima nebent piniginę, telefoną ir fotoaparatą. Kitus daiktus reikia palikti. Geriausia yra palikti automobilyje, nes kitaip teks mokėti už daiktų saugojimą.
Kita stotelė – Apple store‘as. OK, aš nesu obuolio gerbėja, bet važiavome dėl Ingos, nes ji užsisakė naujausią telefoną ir reikėjo ten atsiimti. Šiek tiek pasivaikščiojome, pavalgėme, nes centre park‘uotis automobilį nėra labai pigu. Greitai nubėgome iki Waikiki paplūdimio. Kuo jis toks įspūdingas? Tai tiesiog garsiausias paplūdimys paplūdimys pietinėje Oahu pakrantėje. Čia vienas prie kito stūkso žymiausių brand‘ų viešbučiai, daug turistų, o pasirodo, kad siekiant pagausinti smėlio kiekį, 1920-30 metais čia buvo baržomis plukdomas Kalifornijos paplūdimių smėlis. Mane sužavėjo praėjimas link šio paplūdimio, nes vienos gatvelės abi pusės buvo nuramstytos surf‘o lentomis: jos prirakintos ir padėtos kaip kokie dviračiai.
Toliau keliavome į savo namus t.y. pirmą kartą išbandėme Airbnb paslaugą. Jaučiuosi totaliai old school‘as, nes iki tol niekada neteko, todėl buvo dar vienas pirmas kartas. Turėjome savo kambarį name, kuriame taip pat gyveno vienas vyrukas ir jo mama. Mums draugiją palaikė trys šunys, tad liūdna nebuvo: vis primindavo, ko pasiilgome namie. Juokingiausias tik dalykas, kad mums teko dalintis WC ir dušu su tuo vaikinu: buvo du įėjimai, todėl visada reikėdavo pabelsti įeinant ir užrakinti kitas duris, kad nesulauktumei nepageidaujamo svečio.
Japonija Havajuose
Pakeliui link mūsų hike’inimo vietos, užsukome į Šventyklų slėnį. Šis slėnis rytinėje Oahu dalyje, prie Kaneohe miestelio, kuriame XX a. septintajame dešimtmetyje įkurtos kapinės, pastatytos budistų ir krikščionių šventyklos. Teko paskambinti didelį varpą, mat tai turi atnešti sėkmę, uždegti smilkalų prie Budos statulos, o galiausiai dėmesį prikaustė spalvotojų karpių gausa. Mano tėvai kelis turi savo baseinėlyje ir vis bando auginti, tačiau jie tokie mažučiai palyginus su tais, kuriuos teko pamatyti. Negana to, jų ten tiek daug, kad įmetus kažką valgomo, vanduo lyg ir pradeda burbuliuoti nuo jų.
Laiptai į dangų
Važiuodama į kelionę planavau, kad daug vaikščiosiu, o būtent Oahu tai pavyko įgyvendinti. Labai norėjau užlipti Haiku laiptais arba geriau dar žinomais kaip Stairway to Heaven. 3922 laiptelių iššūkis iš nuotraukų internete buvo užvaldęs mano mintis, tačiau… pasirodo, kad lipti tais laiptais yra draudžiama. Tai yra nusikalstama veika, o jei tave pagaus policija, tai teks mokėti apvalią sumą. Nors yra grasinama baudomis, tačiau žmonės jau n metų tai daro – keliasi trečia nakties, važiuoja, nešasi žibintuvėlį, kopia ir saulę pasitinka jau viršūnėje. Nulipus jų dažniausiai laukia apsauga bei policija. Teko skaityti įvairių atsiliepimų, kaip tai baigiasi. Iš tikro pabūgau kažkokių nemalonumų kelionės metu, todėl pasirinkome lengvesnį variantą – Koko Crater stairs t.y. 1048 laipteliai buvusiais traukinių bėgiais. Ką galiu pasakyti? Kopimas vertas dėmesio, tačiau reikalaujantis ir šiek tiek jėgų – ne vienas lašelis prakaito nubėgs, bet kaifas paima, kai užlipi į viršų, kai atveria nuostabūs vaizdai, o vėjas toks stiprus, kad vos laikaisi ant kojų. Šiam kopimui patarčiau skirti kokias geras dvi valandas t.y. užlipimui ir nulipimui.
Toliau skyrėme laiko hike‘inimui ir ėjome itin „žaliu“ keliu iki krioklio. Juokėmės, kad medžiai primena „Avataro“ filmą. Iš tikro dar niekada neteko matyti panašių augalų kaip Havajuose: medžiai iš tikro priminė fantastinį filmą, todėl kartais juokdavomės, kad Cameron‘as atvyko čia, parūkė šiek tiek ir paskui sukūrė filmą. Tą pačią dieną dar teko kojytes pamiklinti, nes ėjome link švyturio. Deja, bet iki pat jo nueiti nepavyko, nes varteliai, vedantys prie pat, buvo užrakinti. Teko tiesiog padaryti keletą panoraminių nuotraukų. Vakarą baigėme viename iš miestelio, kuriame gyvenome, užeigų. Įdomu tai, kad Havajuose itin gausu tailandietiško, meksikietiško ir indiško maisto kavinių ar restoranų. Jei šis maistas tau tinka ir patinka, tai ši vieta – rojus.
Ir vėl maniau, kad apie Oahu pavyks viską suguldyti į vieną tekstą, bet… įspūdžių tiek daug, detalių, kuriomis nori pasidalinti, tūkstančiai, todėl tenka skelti į du tekstus, nors šioje saloje praleidome vos tris dienas. Kitame post‘e papasakosiu apie plaukimą su rykliais, gėjų paradą ir lipimą į Deimantų viršūnę. Stay tuned.
No Comments