Moterų laimės paieška: jos neradau, o geresne moterimi nepatapau

Pirmą kartą… (čia iš prisiminimų serijos, nes į kursus ėjau dar tada, kai už lango buvo minus kažkiek, o sniego buvo iki kelių) dalyvau savęs tobulino paskaitoje, jei taip būtų galima tai įvardyti. Tiksliau, tai pasidaviau vienos bičiulės pasiūlymui ir užsirašiau į paskaitas „Moterų laimės“. Teko aukoti savaitgalį ir likti Vilniuje, kad galėčiau užsukti į dviejų su puse valandos trukmės paskaitą Pranciškonų rūmuose.

Prisipažinsiu, kad nesitikėjau, kad tokios paskaitos gali sulaukti tokio moterų susidomėjimo, tačiau atvykus likus kelioms minutėms iki pradžios, teko glaustis kampuke beveik salės priekyje, mat auditorija buvo užpildyta. Ar šiuolaikinė moteris, kuriai atrodo yra jūra iki kelių, nežino savo galių ir nemoka jų panaudoti, ar ji nežino, kur skyli jos moteriškumas, o galiausiai užduoda klausimą: „Kaip rasti laimę ir kaip ją išlaikyti?“

Susitikimo metu lektorė Rūta su mumis (kurių neperdėsiu, bet gal buvo virš 50 įvairaus amžiaus, ištekėjusių, išsiskyrusių ar vienišų) dalijosi įvairia statistika, pasakojo įvairias teorijas ir davė pavyzdžių iš savo gyvenimo. Pasižymėjau kelis faktus, kurių negaliu nepasidalinti. Laimės jie nepadės surasti, tačiau galbūt privers suklusti, padaryti kažkokias išvadas, o galbūt numoti ranka ir pasakyti, kad čia visiškos nesąmonės.

Pasirodo, kad 52 procentai šiuolaikinių santuokų baigiasi skyrybomis. Nereikia žengti prie altoriaus, kad pajustumėte santuokos galią, nes metai santykiuose prilygsta jai. Paskaitoje pabrėžiama moteriška prigimtis, o tai mane šiek tiek privertė suklusti. Visos mes norime būti stiprios, nepriklausomos, kažko pasiekti, būti karjeros moterimis ir tuo pačiu derinti tai su šeima, vaikais. Rūta paprašė prisiminti, kaip vaikystėje žaidėme namais, kaip maudydavome lėles, jas sūpuodavome, valgydinome, šukuodavome, o juk mamos mūsų to nemokino: mums tai buvo savaime suprantama ir tiesiog įgimta. Moteriška prigimtis yra šeima, namų jaukumo kūrimas ir pasirodo, kad jos 80 procentų gyvenimo pilnatvės būtent yra pasiekiama ten, o likusieji 20 procentai – ateina iš veiklos, kuri yra už namų durų, pavyzdžiui, darbo ar kažkokių veiklų. Vyrams šis santykis yra atvirkštinis.

Iš tikro buvo pasakyta labai daug įdomių minčių, kurios nugulė į mano užrašų knygelę, nors pagalvoju, kad galbūt jos ir neatsiversiu, tačiau… kitam kartui gavome namų darbų. Pirmiausia moteriškumas ateina per aprangą: reikia puoštis, jį pabrėžti ir rodyti. Nors kelnės itin patogus išradimas karo metais, kuomet vyrams teko eiti ir kariauti fronte, o moterims dirbti fabrikuose, o tuomet ir atsirado patogiosios kelnės, tačiau vėliau Coco Chanel jas užkėlė ant pjedestalo, o dabar nei viena iš mūsų neįsivaizduoja savo gyvenimo be jų. Taigi, pirmadienį (mėnulio dieną) ir penktadienį (Veneros dieną) mes privalome dėvėti sijonus, aišku, ne diržus primenančius, tačiau šiek tiek subtilesnius – iki kelių. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad dėvėdamos kelnes, mes tapome nuolatos skubančiomis, todėl užsisegus sijoną reikia sulėtinti tempą, eiti grakščiai, pasitempus ir moteriškai bei išmesti iš galvos: „niekas kitas taip gerai nepadarys, todėl turiu verstis per galvą ir lėkti“.

Taip pat savaitę esame skatinamos nedaryti vyriškų darbų, puoštis dėl savo vyrų (jei tokių nėra, tai dėl kolegų, dėl aplinkinių ir tų vyrų, kuriuos galbūt sutiksime). Reikia bent 30 minučių skirti sau. Taip pat akcentuojama, kad reikia pradėti gerbti vyrą, nes kaip santykiai rutuliosis, jei mes negerbiame priešingos lyties. Nereikia nusispjauti ir į pasimatymus – eikite į juos: kuo dažniau, tuo geriau, nes išsiruošusios mes pasitempiame, pasipuošiame ir tai pakelia mūsų savęs vertinimą.

Dar vienas namų darbas, kurį privalome padaryti, tai taikyti silpnumą santykiuose. Kalbama ne apie tai, kad reikia tapti bejėgia būtybe, kuri negali savimi pasirūpinti ir visiškai būti priklausomai nuo vyrų. Nė velnio. Tiesiog kalba eina apie tai, kad kartais reikia pabūti moteriškai ir nebijoti paprašyti pagalbos, kad ir, pavyzdžiui, degalinėje. Nors beveik visos iš mūsų žino, kur reikia pilti langų skystį automobilyje, tačiau šį kartą teks apsimesti šiek tiek blondine (sorry, čia ne apie plaukų spalvą, o apie gyvenimo būdą kalbama) ir paprašyti to padaryti vyro.

Na, žiūrėsime kaip čia seksis su tais namų darbais. Bus update‘as, jei kažkas įdomaus nutiks, bet esu pasirengusi šiems mokymams duoti „a go just for fun“, juk kiekviena patirtis, išgirstas pasakojimas kažką išmoko.

p.s. kursų neišlankaiu iki galo, nes pritrūko gal ir kantrybės, bet ir laiko, nes vis pagailėdavau savo penktadienių. Shame on me. Geresnė moterimi netapau.