Laisvalaikis

Twin Peaks’o déjà vu arba kvietimas pasivaikščioti raudonų užuolaidų haliucinacijoje

Nuo to laiko, kai atsikrausčiau gyventi į Vilnių (bandau skaičiuoti, bet vis pametu, kada pamiršau emigranto duoną ir grįžau atgal. Taip, tais metais, kai vyko krepšinio čempionatas, tai paskaičiuokime, broliai kurmiai…), įvairios kavinės tai atsidarydavo, tai žiūrėk po mažiau nei metų užverdavo savo duris. Taip, maitinimo įstaigos sostinėje dygsta kaip grybai po lietaus, todėl kiekvieną kartą, kai duris atveria kažkas naujo ir neįprasto, suklustame. Pripažinkime, kad esame išlepę, todėl visada norime kažko wow.

Būtent tokia kavinė patraukė mano dėmesį. Užmačiau pranešimą spaudai, kad duris Vilniuje atvėrė kavinė, nukelsianti laiko mašina į Twin Peaks‘ą. Pradėkime nuo to, kad tuo metu, kai rodydavo šį kultinį ir ne vieną kino apdovanojimą pelniusį Lynch‘o serialą, man jau būdavo laikas miegoti. Į atmintį įstrigo tik įžanginė melodija, kurios nesumaišysiu su niekuo. Tiek ir tekdavo pamatyti. OK, gal kažkada kažkiek daugiau mačiau. Nepamenu, nes buvo seniai, tačiau to serialo nežiūrėjau. Kažkaip net ir paaugusi jo nežiūrėjau, nes galbūt viršų ėmė nauji serialai. Na, dabar bus proga gal pasižiūrėti, ką praleidau kaip vaikas.

Bet mes čia ne tik apie serialą, bet ir kavinę „Black Lodge Cafe Speakeasy“, įsikūrusią Užupyje. Pradėkime nuo to, kad vieta – iš ties unikali, nes joje viso labo vienas staliukas. Taip, perskaitėte teisingai. Vienas staliukas, kurie gali talpinti max tris žmones. Kiekvienai kompanijai, kuri rezervuojasi staliuką, skiriama 50 minučių t. y. reikia tilpti į valandą, kad būtų pasiruošta kitai atvykusiai kompanijai. Natūralu, kad kai tiek „daug“ gali priimti vienu metu, tai eilė rezervacijai nutįsta net mėnesiui į priekį. Taip, viską galima rezervuoti internetu, tačiau teks apsišarvuoti kantrybe, nes surasti tinkamą laisvą laiką – iššūkis. Mums pavyko rasti laisvą popietę vidury darbo savaitės po dviejų savaičių. Whoohoo.

Tai kas tai per kavinė ir kodėl kilo toks sąmyšis dėl jos? Pradėkime nuo to, kad tai pirmoji tokio tipo kavinė sostinėje. Pionieriumi būti visada pasiteisina, na, bent jau daugeliu atveju. Speakeasy konceptas, anot informacijos pranešime, įprastai naudojamas barams ar naktiniams klubams, atėjo iš JAV, kai 1920-1933 metais ten galiojo sausais įstatymas, draudžiantis prekybą alkoholiniais gėrimais. Tuo metu JAV veikdavo nelegalūs barai, neturintys jokių iškabų ar nuorodų, o kad patektum į tokią užeigą, turėdavai tiksliai žinoti, kur ji yra, bet niekada apie tai nekalbėti garsiai. Na, tai pažodžiui išvertus ir reiškia  speakeasy. Elementaru, Watson‘ai.

Trečiadienio popietę pajudame į „Pronto pizza“. Ten dirbanti mergina paima iš mūsų po 7 eurus ir duoda raktą. Rakto pakabukas indikuoja, kad vieta, kuriai priklauso raktas – Vašingtono valstija. Būtent joje ir vyko serialo veiksmas. Esame pakviečiamos nusileisti į rūsį, pasikabinti paltus ir raktu atsirakinti ten esančias duris. Kaip liepta, taip ir padarome. Nusileidžiame į rūsį, o ten – dvivėrės durys, atsirakiname ir patenki į šiokią tokią aklavietę, kurią gaubia raudonos užuolaidos. Ieškome išėjimo, kaip jas įveikti. Bingo. Įeiname į patalpą, kurioje trys foteliai, staliukas, skulptūra ir šviestuvas. Pamiršau dar puodelį kavos, kuris padėtas ant kito šalia fotelio esančio staliuko. Atmosfera išties įdomi, nes raudona spalva kažkaip veikia. Net nežinau į kokią pusę.

Aišku, pirma reikia įsiamžinti, kaip viskas atrodo. Fone groja muzika, kuri beje visos viešnagės metus nesikeičia: leidžiama viena ir ta pati daina. Labiausiai įsimena juoko fragmentas pabaigoje, nes susidaro įspūdis, kad tave kažkas stebi. Freaky. Tai kuo ši kavinė susisieja su kultiniu serialu? Aš ta, kuri nemačiusi, tai galų nesugebėjau suvesti, tad teko google‘inti. Pasirodo, kad kavinės interjeras atkartoja mistiškiausios šio serialo vietos – Juodosios ložės raudonąjį laukimo kambarį. Už sumokėtus 7 eurus neteks likti tuščiu pilvu, mat teks pasmaguriauti vyšnių pyragu ir juoda kava. Juokingiausia, kad mes užėjome, atsifotkinome, prisėdome kalbėti ir paskui dingt į galvą, o čia tikrai atneš kažką ar ne.

Po beveik pusvalandžio ta pati miela mergina iš picerijos mums įstumia staliuką ant kurio minėto meniu vieninteliai patiekalai. Pasirodo, kad ir jie yra įkvėpti serialo: specialusis FTB agentas Dale‘as Cooper‘is Twin Peaks‘o miestelyje nuolat mėgavosi jais. Net kava čia ruošiama tokiu pat būdu, kaip 1990-aisiais – a la gauni americano puodelį. Nesiskundžiu, bet tie, kurie mane žino, tai supranta, kad tokia kava – per silpna man. Negana to, vyšnios – uogos, kurios man patinka tik natūralios, o tai, kas yra iš jų daroma t. y. uogienės, įvairūs saldumynai vyšnių skonio – ne mano daržas. Būtent dėl to paskutiniu kąsneliu pyrago dalinausi su pussesere. Sharing is caring.

Kokios emocijos? Realiai, kai ateini į patalpą ir lauki, kol atneš kavą bei pyragą, tai jautiesi šiek tiek akward. Man momentais atrodo, kad kažkas stebi ir žiūri, bet tikrai taip nėra. Tiesiog jausmas toks. Truputį nežinai, ką daryti su laiku, kai nufotkini patalpą. Bet gal ir gerai, turi laiko pasėdėti, pakalbėti ir tiesiog neskubėti. Pachill‘inti. Bent kartą tikrai vertą užsukti ir pabandyti! O spėju tiems, kas augo su serialu, tai iš viso kosmosas pasinerti bent mažomis detalėmis į jo vingius.

p. s. juokingiausia, kad rašant apie serialą teko praversti kelis albumus, kur buvo filmuojamas serialas. Pasirodo, kad kai kuriuose vietose teko ir man pabuvoti. Ir net nenutuokiau. Mačiau, kad seriale yra įamžintas viešbutis/restoranas prie krioklio Vašingtono valstijoje. Prie jo lankėmės ir ten foto tarp savo nuotraukų radau. Geras!

 

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą