Maistas

Atgal į praeitį: senamiestyje viduramžių dvasia alsuojantis Rygos restoranas

Nesu aš kokia maisto kritikė ir neketinu būti, tačiau valgyti man patinka. Patinka valgyti skaniai, gražioje aplinkoje ir mėgautis vaizdu to, kas yra pateikiama lėkštėje. Ypač mane veža įdomios vietos, kuriose tenka pasmaguriauti. Apie šią vietą realiai žinojau jau prieš kelis metus. Net kartą bandėme užsukti, bet buvo pilna… Turbūt tas faktas jau kalba pats už save.

Pradėkime nuo to, kad Ryga nuo Šiaulių – ranka pasiekiama, todėl dažnai, kai augau, aš daugiau laiko praleidusi ir aplankiusi esu Latvijos sostinės nei savo šalies. Aišku, viskas pasikeitė, kai atsikėliau į Vilnių, tačiau Ryga man visada patiko ir esu ne kartą deklaravusi, kad tai – fainiausia ir mano širdžiai artimiausia Baltijos šalių sostinių. Taip, ant kryžiaus mane už tokius žodžius. Anyways. Mano tėvai patraukia į Rygą bent kelis kartus per mėnesį, todėl natūralu, kad suranda vis naujų vietelių, kur galima pavalgyti.

Prieš beveik penkerius metus jie atsitiktinai klaidžiodami po senamiestį surado šią vietą. Lauke žiemos metu stovėjęs vyriokas kvietė užsukti ir išbandyti restorano meniu. Akį traukė išskirtinė jo apranga – apsirengęs kaip iš Viduramžių. Ilgai nereikėjo įkalbinėti, nes lauke spaudė šaltukas. Nusileidus į požemius atsivėręs vaizdas menės atėmė žadą. Po kelių metų bandėme ten užsukti, bet, kaip ir minėjau, buvo pilna ir būtų reikėję laukti… Tuo metu laukė skrydis, todėl negalėjau sau leisti tokio malonumo jį pražiopsoti.

Šį kartą sekmadienį išsiruošėme su tikslu – papietauti „Rozengrals“ restorane, įsikūrusiame Rozenos gatvėje. Pačioje Rygos senamiesčio širdyje. Norėjosi pamaloninti skrandį skaniais senoviniais patiekalais, kuriuos valgė mūsų protėviai. Ir vėl prie durų pasitinka ir užsukti kviečia jaunuolis, apsirėdęs viduramžių laikus menančiais drabužiais. Nusileidžiame į patalpas, kurios pasirodo, kad buvo paminėtos 1293 metais kaip senovės vyno rūsys, kuriame lankėsi tuometinės miesto tarybos nariai.

Iš pradžių tenka priprasti prie šiek tiek kitokio apšvietimo – visur dega žvakės, todėl prireikia keleto minučių, kol įgunda akys. Vos nusileidus – didelė salė, tačiau vietų – nėra. Traukiame siaurais ir paslaptingais koridoriais iki kitos salės. Beje, didžiojoje salėje arkos siekia 4 metrus, tačiau koridoriukai, kurie yra apšviesti tik žvakėmis – gan siauri ir žemi. Tenka prisiminti, kad vis dėlto mano ūgis 181.

Viduramžių laikmetį perteikiantys barmenai ir padavėjai, interjero detalės, indai bei nepriekaištingas meniu pagal senovinius receptus – traukia akį. Meniu tikrai nerasite picos ar makaronų. Čia viskas labai autentiška ir su cinkeliu. Negana to, patiekimas – vertas milijono. Visi užsisakome skirtingus patiekalus, kad paragauti ir pamatyti, kaip ir kas yra patiekiama. Didžiausią įspūdį palieka kiaulės koja, tačiau vyšnia ant deserto – ledų pateikimas. Reikia pamatyti vaizdą, kai atneša didelį ledo luitą, o ten įsitaisę stūkso naminių ledų kaušeliai. Yummy.

Tie, kurie skuba, geriau aplenkite šį restoraną, nes jame visada gausu tiek vietinių, tiek turistų, todėl užsisakytų patiekalų teks palaukti apie pusvalandį. Per tą laiką galima pasivaikščioti, o akis paganyti yra kur. Einant vis jautiesi, kad lyg laiko mašina persikėlei į praeitį. Dar vienas svarbus dalykas – vieta tikrai nėra pigi, tačiau kartas nuo karto galima save palepinti. Maisto kokybė? Skanu, bet neįspūdinga, nes, pavyzdžiui, su visais karštais patiekalais, o jų pas mus buvo ir antis, ir vištiena, ir žuvis – visi garnyrai beveik identiški. Beje, pamirškite bulves, nes prie patiekalų yra pateikiami lęšiai ir perlinės kruopos. Kam įdomu, čia nuoroda į jų meniu. Tikrai verta apsilankyti ir papietauti šiek tiek kitaip nei esame įpratę. Tikrai viena iš galimų vietų, kur galima nuvežti atvykusius svečius.

p.s. dar vienas toks fainas dalykas. Duoną atneša įrištą į tokį maišelį. Labai cute atrodo ir duona labai skani.

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą