Kelionės

Batumis rudenį: vaizdas iš 300 metrų aukščio, dienos ekskursija ir vyno skonio ledai

Apie mane sužavėjusią Gruziją jau teko paskaityti, tačiau mano keliai ir vėl mane nuvedė atgal: šį kartą po vasaros darbų atsigauti savaitei. Metų pradžioje oras mus nelepino, todėl šį kartą 28 laipsnių šiluma – pats tas, kai Lietuvoje termometro stulpelis grėsmingai artėjo prie nulio. Aleliuja.

Nepasakosiu apie tai, kaip mane pakerėjo gruziniškas maistas, nes jis – totalus blogis tiems, kurie bando kažkaip kontroliuoti kūno linijas. Jis tikras žudikas! Nesumeluosiu, kad sugrįžau tikrai su kelių kilogramų bagažu, bet kitaip ir būti negali: aš – visokių bulkų mėgėja, o ten – tikrų tikriausias rojus. Šį kartą trumpai papasakosiu apie tai, ką galima nuveikti Batumyje ir aplink jį, nes per atostogas teko ir kelis pirmus kartus apturėti.

Verslas ir Batumyje verslas

Pradėkime nuo to, kad pagaliau pavyko išbandyti Juodosios jūros vandenį: pirmą kartą pasirodė gan vėsokas, tačiau žymiai šiltesnis už Baltiją. Kitą kartą – tikrų tikriausias malonumas mirkti, tačiau vienas blogumas: čia nerasite tobulo smėliuko prie kurio esame įpratę. Teks apsišarvuoti kantrybe ir pasimėgauti pėdų masažu, mat papl9dymyje vien akmenys. Na, vietiniai visada siūlo įsigyti patogios avalynės, kuri gelbėja, jei per daug bado kojas. Vos keli lariai ir voila: gali mėgautis be jokio skausmo, tik baisu nepamesti vandenyje. Įdomu tai, kad vos keli metrai nuo kranto ir tu jau nesieki dugno. Spėju, kad tie, kurie turi vaikų, mėgstančių statyti smėlio pilis ir braidžioti – čia ne pats geriausias variantas. Atostogautojai, nors yra galimybė išsinuomoti gultą (2,5 lariai = 1 euras dienai), mielai renkasi išsiliesti ant akmenų ir mėgautis saulės voniomis. Jei jums atrodo, kad Palangos pardavėjų šūksmai apie alų, karštus čeburekus – rėžia ausį ir neleidžia atsipalaiduoti, tai Batumyje jų dar daugiau. Siūloma atsigaivinti ne tik šaltu vandeniu, bet ir vynu, pasimėgauti keptais kaštonais, bandelėmis ar šviežiai rinktomis uogomis. Pardavėjai nuolatos zuja aplinkui, todėl jei kažką pamiršai viešbutyje ar tingi eiti iki parduotuvės – ne bėda.

Žalieji miesto dviračiai

Kitas mano išbandytas dalykas Batumyje – dviračių nuoma. Kalbu apie analogus mūsų oranžiniams dviračiams. Šiaip nuoma dviračių valandai – 10 larių (beje, nepaminėjau, bet santykis lario su euru yra vidutiniškai 3:1. Jei kam aktualu, tai geriausiai keistis yra prie aukso turgaus, kuris yra šalia lyninio keltuvo „Argo“. Kiek teko keistis, tai visada ten gali rasti geriausią deal‘ą), tačiau nusipirkti miesto dviračių nuomos kortelę kainuoja vos 20. Negana to, pusė sumos yra grąžinama į kortelę ir už juos vidutiniškai gali nuvažiuoti penkias valandas. Gėris tas, kad nuomotą dviratį turi atvežti į vietą, iš kurios pasiėmei, o miesto dviračiu pavažiuoji iki ten, kur reikia, susirandi stovą ir palieki. Easy peasy. Kortelę galima įsigyti informacijos centre, esančiame prie grojančių fontanų (centre), dirba jie iki 20:00 ir registracijai būtinai reikia turėti pasą. Vairavimo pažymėjimas ar ID kortelė tam netinka. Na, dviračiai gal ir yra šiek tiek padrožti, bet įmanoma judėti. Juokingiausia, kad vieną kartą sugebėjome pedalą pamesti, bet… nebūtumėme lietuviai, nes kažkaip užmovėme ir pastatėme stende, atrodė kaip naujas, tik spėju, kad kitam žmogui ilgai nelaikė. Oh well, shit happens. Jei dar kalbant apie dviračius, kad suprati: nuo naujojo bulvaro pradžios iki centro – beveik pusvalandis, o ir į patį senamiestį su motorinėmis priemonėmis nebegalima važiuoti, tad dviratis – pats tas: kojas pataupo, pasportuoji ir greičiau atsirandi nuo taško A iki taško B.

Miestas iš paukščio skrydžio

Taip jau sukrito kortos, kad atostogų metu teko paminėti sukaktį: Edvinas šventė jubiliejų, todėl viena diena buvo skirta jam – darėme tai, kas jam prie širdies, ėjome valgyti ten, kur jis išrinko. Taigi, nusprendėme, kad norime pasikelti ir Batumį pamatyti iš paukščio skrydžio. Čia prie katerio yra tampomi parašiutai, kurie pakelia į 300 metrų aukštį. Pats skrydis trunka 10 minučių, bet to laisvai pakanka, kad pasižvalgytumei, pamatytumei miestą iš vandens ir medūzas, kurių čia apstu. Taip, tokios baltos plaukioja netoli kranto, o kai pasikeli ir pamatai, kad jų ten bele kiek: labai jau tirštai. Pasirodo, kad jos nėra nuodingos, tačiau natūralu, kad jei prisiliečia, tai nemaloniai gali nudilginti ir sudirginti odą. Realiai krante maudantis mačiau gal vieną ar dvi, bet ir tai, jos kažkaip labiau mėgsta negilų vandenį arčiau kranto. Susirasti išplaukiančius katerius galima prie apžvalgos rato esančiame uoste: kiekvienas siūlo įvairias pramogas. Taip jau nutiko, kad iš pradžių sakė, kad kainuoja 100 larių, bet galiausiai nusileido ir dviem padarė nuolaidą – 150. Sutaupėme ant vakarienės. Whoohoo. Gruzijoje derėtis yra būtina, todėl patartina nebijoti siūlyti savo kainos ir iš karto nesutikti su jų sakoma. Vien pareiškus, kad eini pažiūrėti kitur, kaina krenta akyse.

Dar kitas dalykas, kurį teko išbandyti Gruzijoje – vandens motociklas. Taip. Aš esu iš tų, kuri nėra spaudusi ant tokio. Pasiėmėme 20 minučių ir už tai paklojome  80 larių. Kiek man žinoma, tai Lietuvoje kainos pajūryje – ženkliai didesnės. Iš pradžių pabuvau keleiviu, o vėliau teko ir pačiai už vairo sėsti. Nerealus jausmas, nors šiek tiek kartais buvo sudėtinga manevruoti: vis atrodė, kad susisuks vairas ir bus šikna. Na, prisidėjo tai, kad prieš plaukimą mane įspėjo, kad negalima staigiai sukti, tai bijojau net po centimetrą pajudinti į vieną ar kitą pusę. Bet kai pagauni kaifą, tai iki galo paspaudžiau: totali laisvė. Žinau, kad jei kur bus galimybė, tai būtinai dar sėsiu.

Vairuotojo paieškos

Vieną dieną skyrėme išvykai už Batumio ribų. Iš tikro planavimas buvo su nuotykiais, nes susiradome kaip ir vairuotoją, tačiau mus pavedė. Vieną dieną nesurinko žmonių, o kitą atvažiavo, tačiau pareiškė, kad pakeliui viena šeima atsisakė vykti, nes vaikui pasidarė bloga. Pradėjo sakyti, kad mus du neapsimoka vežti, kad turėsime mokėti už tą šeimą, kad pajudėtumėme. Rimtai? Tada kažkoks nušvitimas ir vyriškas blaivus protas – sustojome vienoje agentūroje ir voila. Kelionės kaina pakilo vos 10 larių: nuo 70 iki 80 larių (čia kaina asmeniui). Plius dar 70 bilietams kiekvienam. Gavome kvituką, kad sumokėjome, apsikeitėme numeriais, tad ant širdies ramiau pasidarė – jau šį kartą nepaves. Realiai, gatvėse apstu vairuotojų, kurie siūlo ekskursijas: tik rinkis kur nori, kiek laiko ir suderink kainą. Prieš tai mums yra pasisekę susitarti dėl gero deal‘o ir pamatyti tai, ko kiti nesiūlo, tačiau šį kartą turbūt nekrito korta ir tiek su vietiniais.

Gamtos kūrinių grožis atima amą

Ryte susitikome aikštelėje prie mūsų viešbučio: vykome 8-iese – dauguma iš Rusijos. Susėdame į busiuką ir leidžiamės į kelią. Mūsų vairuotojas – beveik formulės vairuotojas: nardo kaip žuvis vandenyje, tai sėdint priekyje kartais pasidaro nejauku. Pirma stotelė –  Prometėjo-Kumistavi urvas, įsikūręs Kutaisio pašonėje. Pasak legendos, šiuose kalnuose buvo nubaustas ir grandinėmis prikaustytas milžinas Prometėjas. Bendras urvų sistemos ilgis daugiau nei 15 tūkst. metrų. Lankytojams atvira 1060 metrų ilgio pėsčiomis įveikiama trasa. Kita dalis trasos t.y. 280 metrus galima įveikti plaukiant valtimi požemine upe, tačiau mūsų kelionės metu dėl laiko stokos buvo nuspręsta pasižavėti stalaktitais ir stalagmitais išpuoštomis salėmis tik pėstute. Ekskursijos vyksta kas valandą, o praeiti visą trasą užtrunka tik pusvalandį. Vaizdai atima žadą net ir tiems, kurie ne pirmą kartą mato stalaktitus ir stalagmitus. Vaizdą sustiprina šviesų ir muzikos instaliacijos. Totalus kosmosas.

Kelionė serpentinais

Sėdame ir lekiame į kitą objektą. Pakeliui sustojame pavalgyti, tad į trasą eina kinkaliai. Yummy. Koma skrandžiui, bet kitaip Gruzijoje neišeina. Aišku, padeda visada tai, kad nuolatos neatsiejama maisto dalis – „Coca cola“. Pastaroji padeda kaip koks kurmis, jei jau pradeda kimštis viskas. Sukiojamės kalnų serpentinais, nes mūsų vairuotojas įspėja, kad jei norime spėti visur, turime labai greitai susisukti. Dėl to paskambina savo draugui, kuris nuperka bilietus ir už papildomus 10 larių kiekvienam nuveža iki pažintinio tako savo džipu nuo Gordi kaimelio. OMG. Kelionė kosmosas, nes mus sugeba į džipą susodinti visus, tai kaip kokios silkės statinėje malamės į vieną arba kitą pusę. Dešimt minučių keliukais, kurie neatrodo pravažiuojami ir mus paleidžia prie informacijos centro. Skiriama valanda apsižiūrėti, pamatyti ir self‘ių pasidaryti. Okatse kanjonas tęsiasi daugiau nei 2 km, jo plotis 3-6 metrai, aukštis apie 100 metrų, yra keletas gražių krioklių. Sukonstruoti kabantys tiltai ant kanjono krašto, todėl eiti yra super smagu. Baimės tikrai nulis, nors kartais po kojomis atsiveria vaizdai. Kelionės tikslas – panoraminė aikštelė nuo kurios atsiveria vaizdai. Keletas foto ir judame link automobilio. Mūsų pavėžėjęs dingęs, tai tenka laukti, kol sugrįš mūsų susirinkti. Bildame atgal keliuku iki mikriuko. Realiai galima tą kelią ir pėstute ateiti, tačiau… Turbūt čia visur ranka ranką plauna: visi verslą daro ir „padeda“ laiko sutaupyti.

Dinozaurų pėdsakais

Paskutinė dienos kelionės stotelė – Martvili kanjonas. Turiu pripažinti, kad tikėjomės ilgesnio pasiplaukiojimo, o jis truko gal viso labo vos dešimt minučių. Susėdame į dvi pripučiamas valtis, kiekvieno saugumui užtikrinti – uždedamos gelbėjimo liemenės. Teko skaityti, kad vasarą čia galima maudytis ir kai kurie net brenda tam tikrose vietose, tačiau man pasiplaukiojimas paliko gan slogų įspūdį. Taip, vanduo, kuris yra smaragdinės spalvos, yra nerealu, akį glosto keli kriokliukai,  kuriuos praplaukiame, tačiau tik tiek. Mūsų gidas-vairuotojas paragina turinčius tuščių butelių prisipilti vandens iš krioklio. Tai mums padaryti padeda mūsų valtininkas, o mes tik gaudome kadrus, nors perteikti visą spalvų gamą telefonu – neįmanoma. Upę plaukiant, atrodo, iki pat dangaus įrėmina uolos. Kanjonas tęsiasi 2 400 metrų, uolų aukštis – 20-40 metrų. Įdomu tai, kad informaciniai stendai nurodo, jog uolų amžius siekia 20–25 milijonus metų, o kanjonas tapo populiarus 2010 metais, po mokslinės ekspedicijos dinozaurų pėdsakams tirti.

p.s. pamiršau paminėti, kad Gruzijoje ne tik vyno upės teka, bet ir ledai iš jo yra daromi. Galima paragauti raudono, balto ir maišyto vyno ledų, kurių galima įsigyti vaikščiojant bulvare.

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą