Laisvalaikis

Motociklininkių žygis per pasaulį: sušalau į ragą, nusėdėjau šikniuką ir užsikepiau tapti viena iš jų

Kaip ten sakoma, kad žodis – ne žvirblis, išskridonepagausi. Kalbant su sese kažkaip iš kalbos išėjo, kad ketina dalyvauti moterų važiavime su motociklu, o kokia mano reakcija į įvairias tokias atrakcijas? Noriu. Pasakiau sesei, kad viskas, noriu dalyvauti ir būsiu jos bagažas, kaip vėliau juokiausi, kad tas prilipęs vantos lapas prie šiknos.

Per kančias į žvaigždes

Na, pradėkime nuo to, kad aš dar mokykloje buvau užsikepusi, kad noriu motociklo. Tėtis kažkaip pasodino į vietą, nes pareiškė, kad tik pasvajočiau. Kažkaip studijų laikas ta mintis iš galvos išgaravo, grįžau ir tada vėl užėjo noras. Ypač mintis galvoje pradėjo bujoti, kai apsilankiau viename bandomajame važiavime. Viskas. Pradėjau net medicininę eiti, bet taip ir nebaigiau… Long story, o mano pradinė įmoka už kursus nuplaukė. Tai va. Jei jau negali būti motociklo vairuotoja, tai kodėl nepabuvus keleive? Reikėtų dar atkreipti dėmesį, kad mano sesuo vairuoja „Harley Davidson‘ą“, o pastarasis tikrai nėra draugiškas kelionėms dviem. Na, jis yra tikra kančia sėdinčiam ant galinės sėdynės. Gerai, kad bent jau namų darbus pasidarėme, o tiksliau Pauliaus (sesės vyro dėka) buvo pritvirtinta atrama, nes be jos būčiau turbūt skausmo ašaromis verkusi. Nors, nesakau, kad jų nebuvo, bet apie tai vėliau.

Taigi, kas tai per važiavimas? Pasirodo, kad WRWR (kas angl. šifruojasi kaip Women Riders World Relay) yra iniciatyva, kuria siekiama parodyti pasauliui, kad moterų motociklininkių skaičius pasaulyje nuolat auga, ir atkreipti motociklų, motociklininkų aprangos ir kitų aksesuarų gamintojų dėmesį į augančią rinką. Šiame ture dalyvauja moterys iš viso pasaulio nuo Pietų Afrikos iki Indijos ir Naujosios Zelandijos ir, žinoma, mes, lietuvės. Na, dar pabaigai, kad suprasti, kad tai nėra kažkoks no name‘inis event‘as, tai idėją, kuri gimė britės Hayley Bell galvoje, šiuo metu remia jau daugiau nei 15300 moterų visame pasaulyje! Skaičius gan įspūdingas.

Dienos pradžia su saule

Taip aš trečiadienį po paskaitų spaudžiau į Šiaulius, kad iš ryto judėtumėme link pajūrio. Lietuvoje etapas truko tris dienas, tačiau galėjai pasirinkti, kokiomis dienomis prisijungti, o jei nori, gali važiuoti ir toliau. Viskas pagal asmenines galimybes. Mes pasirinkome, kad važiuosime maršrutu nuo Klaipėdos iki Ariogalos. Oras, aišku, kaip visada ne tas, kurio norisi ar reikia. Kaip kokia zaraza: visą savaitę buvo nerealiai šilta, o tą dieną, kai teko važiuoti oro prognozės rodė atšalimą ir lietų. Vietomis net smarkus lietus buvo prognozuojama. Nice. Not. Išvažiuodama iš Vilniaus pasiėmiau visus savo termo drabužius, kuriuos jau buvau nunešusi į sandėliuką vasaros atostogoms iki žiemos, bet sesė įspėjo, kad apsirenk šiltai. Vėl priminimas, kad aš gi ta, kuriai visada šalta. Bus ir taip man dar kelyje. Net žieminės pirštinės nepadėjo.

Keliuosi šiek tiek po penktos ryto ir jau šeštą būnu pas sesę. Apsirengiu bele kaip šiltai, tai puškuoju kaip koks meškis. Duoda man specialią motociklininko striukę, kurią kažkada sesė sau siuvosi. Na, atrodau kaip tikrų tikriausia baikerė. Įsimetu dar vieną extra termo su ilgomis rankovėmis, na, avdrug bus šalta. Aišku, nepamirštame sumuštinių, nes gi nežinai, kada išalksi… Taip šiek tiek po šeštos (beje, vėluojame) išjudame iš Šiaulių link Klaipėdos. Lekiame su vėjeliu. Jau prie Kuršėnų suprantu, kad gal padariau klaidą. Kodėl? Na, pas mus namie yra vibro plokštė, kuri yra tėvų išsigelbėjimas sportui: mama keliasdešimt minučių stovi, tėtis įvairius pratimus daro ant jos, na, kartais ir aš ant  jos užlipu. Iš tikro net nusipirko ją ne tėvai, o aš. Tai va, o ant jos pastovėjus ir ten pakračius savo kumpius, nulipus apima toks keistas jausmas. Šlaunis ir šikną pradeda niežėti, nes gal dėl to, kad ten kratosi viskas, kas susijudina… viskas dėl vibracijos, tai man buvo toks pat jausmas po pavažiavimo keliasdešimt kilometrų. Galvoju, kad OMG. Čia jau bus problemų.

Greitos ir įsiutusios sesės

Plungėje sustojame degalų ir voila – problemos. Degalinėje dingusi elektra, judame į kitą, bet jau viduje man toks kirbuliukas, kad kažkaip ne viskas mums sėkmingai kaip sviestu einasi. OK, kad sesė važiuoja atsakingai ir stoja ne tada, kai jau raudona dega. Aišku, pabaigoje bus viena tokia situacija, kai spausime ir su baime važiuosime, bet apie ją vėliau. Važiuojame su vėjeliu. Nors aš sėdžiu už sesės ir ji realiai visą vėją surenka, o aš už jos esu pasislėpusi, tačiau bele kaip šąla mano blauzdos. Iš dalies tai ir mano kaltė, nes termo kelnių nepasiėmiau, tai tik su tokiomis odinėmis važiavau. Kaip ten sakoma, kad kenčiantiems dangus. Spaudžiame, nes vėluojame, o vos priartėjus prie įvažiavimo į Klaipėdą mus pasitinka kamštis. OMG. Siūlau važiuoti pro šoną, kad gal kažkaip pralįsime. Mano sesuo naglai varo per vidurį juostų. Mano nuostabai visi traukiasi ir praleidžia. Bingo. Senąją perkėlą pasiekiame laiku. Čia laukia trylika kitų dalyvių. Iš viso 15: penkios užsienietės ir likusios lietuvės. Turėjome vieną vyruką, o likusios – įvairaus amžiaus moterys iš įvairių šalies miestų. Mes buvome vienintelės, kurios varė ant motociklo dviese, tai buvome išskirtinės.

Mano meilė – Nida

Kelionės tikslas – Nida, bet pakeliui sustojame prie Naglių pažintinio tako. Turiu prisipažinti, kad Kuršių nerijoje būnu tikrai dažnai, bet tai yra vieta, kurią visada pravažiuodavau. Kokia kvailė buvau, nes ten yra nerealu. Su sese juokėmės, kad vaizdas buvo vertas tų dviejų euriukų. Kita stotelė – „Kuršis“, nes kur kitur Nidoje valgyti, jei ne ten. Lieku ištikima tradicijai, todėl užsisakau bulvyčių fri su dešrelėmis. Klasika. Yummy. Pasistiprinome ir be sustojimo lekiame į keltą. Aišku, kad būtų fainiau, tai dar užklumpa lietus. Na, tenka šiek tiek sušlapti, bet kažkaip išgyvenu, nes nelabai jau ten smarkiai mus ir išmaudo. Vis dėl to drėgmė daro savo ir skverbiasi į kaulus: pasiekus Klaipėdą be jokių tolesnių pamąstymų deduosi po apačia dar vieną termo. Pamiršau beje paminėti, kad Kuršių nerijoje temperatūra nukrenta drastiškai: vos keturiolika laipsnių, o situacija nesikeičia pasiekus ir Klaipėdą. Uostamiestyje įsiamžiname prie Poškos skulptūros, išgeriame arbatos ir toliau spaudžiame link Šilutės.

Lenda skausmai į trasą

Su oru toliau situacija negerėja – dangus totaliai cepelinų spalvos, vėjas košia pro visur, bet aš jau atkalusi: užsidėjau po apačia kepurę, tai ne taip jau blogai. Nuo Šilutės judame link Tauragės. Kelyje susiduriame su kelio remontais. Šiaip jaučiu paprastai būčiau nepatenkinta, kad tenka stoti ir stovėti, o šį kartą esu pati laimingiausia. Kodėl? Nes jau šikną nusėdėjau. Vienu metu bele kaip pradeda skaudėti dešinį klubą. Agonija. Supranti, kad Liaudanskyte, metai bėga ir jau paeina sveikata. Nekalbu apie tai, kad ši atkarpa – gan ilga, važiuojame be sustojimų, tai man jau batuose momentais kojų pirštai riečiasi į kitą pusę. Na, bet no pain, no gain. Pagaliau ir Tauragė. Ten ir oras geresnis, nebe tiek šalta, todėl ir ant širdies geriau. Beje, keltis penkta nėra man įprasta, todėl kelionės metu gyvenu ant kavos ir „Red bull‘io“ – be jų neišgyvenčiau. Būdavo momentų, kada važiuojam ir akis ilsinu, bet bijau užmigti, kad nenukrisčiau. O ir visi nelygumai ant kelio pabudina labai gerai. Kai skauda jau viskas, tai bet koks nelygumas yra OMG.

Metėme kelią dėl takelio

Tauragėje nusprendžiama, kad kelionės maršrutas šiek tiek keičiasi, kad nebus važiuojama pro Šiluvą, o tiesiai į Ariogalą bus judama. Mes su sese nusprendžiame, kad nuo kolonos atsiskirsime ties nusukimu į Raseinius. Atsisveikiname su dalyvėmis, nes moterys, kurios ten važiuoja yra kažkas wow. Tikrai labai fainos ir čiotkos, tikra inspiracija ir spyris, kad reikia baigti atmaskes bei pradėti mokytis teoriją. Lekiame su sese namo ir priešais matome juodus debesis. Bandome aplenkti ir voila. Pavyksta. Iš tos laimės pamirštame sustoti degalinėje, o likus šiek tiek dar kelio iki Šiaulių užsidega lemputė. OMG. Man panika, o mano vairuotoja – rami kaip belgas. Sustosime, paskambinsiu Pauliui, atvažiuos. OK. Važiuojame su šiokiu tokiu virpuliuku, na, bent jau aš, nes tikrai nenoriu sustoti, laukti, kol atvažiuos, o blogiausiu atveju ir stumti mocą. Likus trisdešimčiai kilometrų paprašau sustoti in the middle of nowhere. Nebegaliu. Skauda šiknos kaulus. Taip, pasirodo, kad gali būti ir taip. Juokiuosi, kad reikėjo daugiau šokolado valgyti, kad nusėstų ir minkščiau būtų buvę. Ech. Vienu momentu pradedame jau juoktis iš bele ko, nes važiuoja abiem stogas. Negana to, ausyse spengia šiek tiek, tai kalbame tikrai garsiau nei įprastai ir juokiamės, kad kakarynes paleidusios.

Laimingai apie aštuntą pasiekiame namus. Kažkaip sugebėjome nesustoti, laimingai iki degalinės atvažiavome, o galiausiai net juokiamės, kad gal kokį ratuką dar aplink miestą pralekiame. Iš viso realiai suvažinėjome daugiau nei 500 km.

Pabaigai

Tai va, renginį tikrai užskaitau, tik kitam kartui jau žinau, ką daryčiau kitaip. Nors buvau užsidėjusi žiemines pirštines, bet sugebėjau vis vien sušalti. Dėčiausi dar vienas po apačią. Taip pat pasivilkčiau termo kelnes, nes važiuojant ant moco madų demonstruoti tikrai nereikia. Jei jau pati būčiau vairuotoja, tai tikrai įsigyčiau tą aprangą, kuri reikalinga važiuoti per lietų, nes vienu galvos skausmu mažiau. Kitas dalykas? Apsivyniočiau atramą kažkuo minkštu, nes mūsų buvo tik karkasas, todėl atsirėmus buvo ne pyragai važiuoti. Bent jau pabaigoje. Kitas svarbus dalykas – kitam kartui pati jau norėčiau vairuoti, tad ties šiuo klausimu reikės padirbėti. Ai, ir dar, kiek kainavo? Aš buvau tas papildomas svoris, tai man ten kainavo vos keli eurai. Reikėjo užpildyti formą ir susimokėti. Easy peasy.

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą