Kelionės

III dalis: Makhuntseti ir Mirveti kaimelių lankytinos vietos bei gruzinų svetingumas

Pastaruoju metu kažkaip buvau apleidusi savo rašymą, tačiau vis nebaigiau pasakoti apie Gruziją. Taip, jau nemažai laiko praėjo, daug vandens nutekėjo, bet prisiminimai vis dar neapleidžia. Teko pasidalinti pirmais įspūdžiais, paatvirauti, kaip sekėsi pirmas dienas keliauti su tėvais, kokiu maistu savo skrandį džiuginau, o dabar šiek tiek apie gyvenimą už Batumio ribų.

Gidai ir taksistai – ant kiekvieno kampo

Kaip ir minėjau, su oru mums tikrai nelabai pasisekė. Ta maudymkė taip ir liko giliai lagamine, nes teko truktis viską, kas šilčiausia: drabužių sluoksniavimas – vis dar ant bangos. Tai tęsiame toliau pasakojimą. Tie, kuriems galbūt jau teko pabuvoti Gruzijoje, žino, kad ant kiekvieno kampo matai taksi vairuotojus arba šiaip vyriokus su savo „prius‘ais“ (jei skaičiuotumėme vidurkį, tai manau, kad šios markės automobilių yra daugiausiai Batumyje. Na, turbūt gruzinai yra labai ekonomiški žmonės), kurie siūlo pavežti nuo taško A į tašką B arba įvairias ekskursijas. Kai oras nelabai džiugina, o ir Batumis jau išvaikščiotas skersai ir išilgai, nusprendžiame, kad metas pamatyti šiek tiek kitokio gyvenimo: ne tik dangoraižių, tvarkingų gatvių ir daug lempučių…

Ekskursija po Batumio apylinkes

Pradėkime nuo to, kad mano tėvai jau ne vieną kartą yra buvę tose „ekskursijose“, nes vis atvažiuoja su tais, kurie šalyje – pirmą kartą. Prie prekybos centro susirandame vairuotoją, kuris normaliai kalba rusų kalba. Juokingiausia, kad man visada rusiškai kalbantys gruzinai primena veikėją iš „Naša Raša“ (taip, kartais pasižiūriu, jei per kanalus einu ir užtaikau. Juokingiausias veikėjas – statybininkas, tai būtent taip man skambėjo daugelis gruzinų, kurie bandė kalbėti rusiškai). Taigi, pirma stotelė – Makhuntseti krioklys. Jis yra arčiausiai Batumio, todėl čia gausu turistų bet kokio sezono metu. Pasivaikščiojame, įsiamžiname ir judame toliau.

Išvažiavus į pagrindinį kelią pro akis nepraslys kitas objektas – Makhuntseti akmeninis tiltelis, kuris yra nutiestas virš sraunios Acharistskali upės. Įdomu, kad tiltas pastatytas iš akmenų ir sutvirtintas kiaušinių trynių mišiniu; be jokių turėklų, tik apie 2 metrų pločio. Vienas iš ekskursijos taškų – vynuogynas ir degustacija, tačiau šią vietą skipp‘iname, nes vyno jau atsigėrėme pakankamai, todėl noras vėl ragauti kažkaip atšokęs.

San Francisko simbolis Gruzijoje

Kelionė tęsiasi važiuojant vingiuotais Adžarijos kalnų keliukais palei upę. Sužinau, kad netoli, vos už kažkokio kalno – jau Turkija.  Judame link kito objekto – Mirveti kaimo. Vairuotojas juokiasi, kad tiltas, pro kurį teks pasiekti kaimą, pirma buvo pastatytas gruzinų, o tik paskui repliką pasidarė amerikiečiai ir pastatė tokį pat San Franciske. OMG. Tiltas tikrai kaip iš akies traukti Aukso vartai, tačiau viena smulkmena: juo gali važiuoti vos vienas automobilis. Nemeluosiu, kad kartais atrodo, kad šoną nurėšime į tilto atbrailas, nes jis realiai vos keliais centimetrais platesnis nei automobilis. Pakeliui sutinkame pėsčiuosius, tai jiems tenka prilipti prie tilto šonų, kad pravažiuotumėme. Nerealiai.

Samanų kilimai – kiek akys mato

Automobilį paliekame prie vienos moters namo ir einame link Mirveti krioklio. Taip, krioklys nėra niekuo ypatingas: nei sraunus, nei labai aukštas ar panašiai, tačiau kvapą gniaužia kelionė iki jo. Nežinau, ar todėl, kad esame kalnuose ir čia klimatas kitoks, ar dar kažkokie dalykai, tačiau kelyje sutikti medžiai visi apaugę žaliomis samanomis. Atrodo, kad žalias kilimas ne tik nutiestas ant žemės, bet ir yra uždengęs visus augalus. Pasijunti tarsi pasakoje, o jau nekalbu, kad oras – tobulai tyras ir kaifuoji, kad dar yra tokių vietų, kur gamta yra nepaliesta žmogaus. Vėliau pracheck‘iname kelis tiltelius, pasirodo, kad iki čia galima atvažiuoti dviračiais nuo Batumio, nes yra dviračių takai (jau audžiu mintį, kad kitą kartą būtinai tai padarysiu).

Sugrįžę prie automobilio sustojame vietinėje kavinėje t.y. tos moters, prie kurios namo pasistatėme automobilį. O kaip atrodo kavinė? Tiesiog pašiūrė ir tiek. Šeimininkė siūlo paragauti kavos, kurią verda malkomis kūrenamoje krosnelėje. Paragaujame jos gamintų uogienių, kelias net nusiperkame, taip pat pasiimame pabandyti jos gamintos čačos (brendžio tipo gruzinų ir abchazų gėrimo), nes vairuotojas užtikrina, kad čia – natūralus produktas, be cukraus ir kitokių priedų. Kaip vėliau ragavome, tai ir tėtis pripažino, kad tai geriausia, ką teko ragauti Gruzijoje iš čačos. Man ji pasirodė be galo stipri, tai užteko vieno šotuko, kad suprasčiau, kad čia ne mano gėrimas. Jau geriau vynas. Pakeliui dar užsukame į vietinį turgų, nes ieškome kailinės gruziniškos kepurės sūnėnui ir ten randame. Aleliuja, nes prieš tai jau buvome praradę viltį.

Vaizdas, keliantis lyniniu keltuvu

Beje, ką dar pamatyti Batumyje? Priešpaskutinę dieną keliaujame lyniniu keltuvu „Argo“ (už 10 larių), nes norime pasižvalgyti, kaip gi tas miestas atrodo iš aukščiau. Apatinė keltuvo stotis yra jūros pakrantėje, netoli uosto, Gogebašvili gatvėje, prie sankryžos su Čavčavadze gatve; viršutinė stotis – ant Ananuri kalno (262 m). Atstumas nuo apatinės iki viršutinės stoties 2586 m, kabinos juda 5m/s greičiu ir į kalną pakyla per 10 minučių. Viršuje nuo apžvalgos aikštelės atsiveria puiki panorama ne tik į miestą, bet ir šalia esančius kalnus: kontrastas iš ties stebina, nes matai pajūrį, o pasisuki į kitą pusę – sniegu dengtos viršukalnės.

Pabaigai…

Tai va, tokia ta mano pažintis su Batumiu ir jo apylinkėmis. Pabaigai tik noriu paminėti, kad labai rekomenduoju nepabijoti palaužyti liežuvio t.y. kalbėti rusų kalba, nes daugelis vyresnio amžiaus ją moka geriau, nes būtent iš vairuotojo, vieno restorano savininko, kuris tapo mūsų draugu, sužinai daug šalies istorijos, papročių ir šiaip visokių dalykų, ko tikrai nerasi skaitinėdamas rastus tekstus google. Faina buvo išgirsti pasakojimus, kaip gruzinai nuotakas vagia, su liūdesiu klausytis, kaip sunkiai jie gyvena, kiek tik uždirba, o dar skaudžiau, kai žmonės pasakoja apie Rusijos agresiją, kaip kas dieną po metrą jų šalies yra okupuojama (iš pradžių netikėjome šiuo faktu, nes gruzinai mėgsta šiek tiek hiperbolizuoti, tačiau kai tai išgirdome ne iš vieno, o iš kelių vietinių, teko nuomonę pakeisti).

Iš tikro, gruzinai – labai svetingi žmonės, kurie priima kiekvieną kaip savą. O jei dar parodai, kad tau įdomi jų kultūra, papročiai, tai tuomet viskas. Tampi jų draugais. Čia tik vienas iš pavyzdžių, kai nuėjome į restoraną, kuriame jau lankėmės vieną kartą. Buvo vakaras, pilna vietinių žmonių, vyksta gyvos muzikos koncertas, groja gruziniška muzika, kartais įsimaišo koks nors cover‘is. Užgrojo jų muzika ir mano mama nebegalėjo nusėdėti vietoje. Tėtis nėra tas, kuris suktųsi aikštelėje, tą daro iš pareigos arba kai jau labai reikia. Tai kas įvyko? Mano mama įvarė į šokių aikštelę ir pradėjo su gruzinais šokti. OMG. Kiek jiems laimės ir džiaugsmo, nes mano, kad mama ne vietinė, bet bando jų judesius atkartoti. Po tokio pasirodymo laukė ne tik plojimai, geri žodžiai, bet ir vynas nuo šeimininko, kuris nepasididžiavo, atėjo, atsisėdo, pasipasakojo savo istoriją, kad vyną pats gamina.

p. s. dar viena vieta, kuri dabar išlindo. „Hilton“ viešbutyje yra europietiško maisto restoranas, tačiau ten galima pavalgyti labai skanių chinkalių. Be to, jie yra gaminami taip, kad jei sėdi arčiau virtuvės, tai gali stebėti procesą. Jau nekalbu, kad skonis – nuostabus, o ypač tų, su varške. Yummy.

p. s. s. nebijokite eiti valgyti ten, kur galbūt jums atrodo nelabai posh. Patikėkite, jei norite vietinio skanaus maisto, tai teks sėsti prie stalo, kur galbūt vietoj staltiesės – klijonkė (primena laikus pas močiutę kaime), o galbūt ta vieta nebus pačiame centre. Jau turbūt daugelis žino tai, bet geriausia eiti ten, kur matai, kad vien vietiniai. Tikrai neapsiriksi, nes gi jie neis valgyti ten, kur blogas maistas.

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą