Kelionės

II dalis: Batumio maisto turgus, grojantys fontanai ir šunų užkalbėtoja

Keliamės atgal į Batumį, nes kai praleidi ten savaitę, tai pasakojimų tikrai rasi į valias. O manęs juk už liežuvio nereikia traukti. Iš tikro net nepabaigiau pasakoti apie pirmos dienos įspūdžius, nes dar vakare sugebėjome nutipenti iki senamiesčio ir paklaidžioti po mažas, akmenimis grįstas gatveles. Visada eidami sulaukdavome kompanijos. Kalbu apie šunis, kurių čia sutiksi ne vieną ar du. Pasirodo, kad jie visi yra sučipuoti, paskiepyti ir išsterilizuoti arba iškastruoti.

Šunų užkalbėtoja arba kaip išvesti tėtį iš kantrybės

Gal nesu pasakojusi, bet mano tėtis nėra labai didelis šunį gerbėjas. Na, myli jis gyvūnus, tačiau, anot jo, mano cepelinai yra mano gyvenimo balastas. Tai juokingiausia, kad vos išeidavome į miestą, aš tik pakalbinu kokį keturkojį, o tas pradeda sekioti. Pasijutau kaip kokia šunų užkalbėtoja. Netrukus prisijungia kitas, dar vienas ir taip einame su keturių palyda. Vienu metu net specialiai ėjome į kavinę, kad sumėtyti pėdas. Tik per dantį visada tėtį traukdavau, kad šunys jaučia tuos, kurie juos myli, kad po jo pikta išraiška slepiasi totalus šunų mylėtojas. Turbūt esu per daug velnių priėdusi, nes man juokinga, kaip tėtis nervuojasi ir širsta dėl tų šunų.

Palmės – šeicho iš JAE dovana

Toliau tęsiame pasivaikščiojimą po Batumį. Kas įdomu šiame mieste ir traukią akį? Palmės. Kartais atrodo, kad esi kokiame Majamyje. Žinau, atrodo, kad gan normalus augalas, tačiau, kiek man žinoma, tai mieste atsirado nenatūraliai, o yra dovana iš Jungtinių Arabų Emyratų. Dėl to galima pamatyti gatvę, pavadintą šeicho Nahyan Mubarak Al Nahyan garbei, nes būtent jis padovanojo dešimtis tūkstančių palmių. Taip pat mieste yra net du grojantys fontanai. Sakysite, o kas čia tokio?

Na, pagalvokime taip, kad Vilniuje vasaros pabaigoje vyksta kažkoks renginys, kurio metu ant Neries yra rodomos projekcijos. Pas mus tai vyksta kartą per metus, tačiau Batumyje tai galima pamatyti kiekvieną vakarą. Senamiestyje esantys fontanai tiesiog „šoka“ pagal muziką, o naujamiestyje – ne tik „šoka“, bet ir yra rodomos įvairios projekcijos. Vieną vakarą stebėjome turkės pilvo šokį, kitą – grupės „Nirvana“ pasirodymą. Vaizdas tikrai įspūdingas. Aišku, būtų buvę tobula, jei oras būtų leidęs ilgiau pasėdėti ir pažiūrėti, o, bet tačiau… Mus geras oras pasitiko tik pirmą dieną ir išlydėjo atgal į Lietuvą. Kitas dienas dangus buvo prakiuręs ir nuolatos lijo. Na, būdavo, kad momentais nustodavo, tačiau cepelininis dangus tikrai muša ūpą. Anyways, nėra blogo oro, o yra tik bloga apranga. O čia jau mūsų kaltė, nes su mama pasiėmėme maikučių, vos kelis megztinius, net maudomukus buvome įsimetusios, galvojome, kad maudymosi sezoną atidarysime. Naivuolės. Na, bet dabar apie kelionę primina bėganti nosis. No pain, no gain.

Pavojingoji Juodoji jūra ir „krūčiausias“ mac‘as

Beje, jei dar kalbėsime apie Batumio pajūrį, tai nusivilsite tie, kas nori smėlėto paplūdimio. Čia – teks autis tapkes ir prasimasažuoti kojas, einant pro akmenis. Negana to, toli nuo kranto nenuplauksite, nes vos keli metrai į vandenį ir jau virš galvos. Taip pat įdomus faktas, kad Juodojoje jūroje yra daugiausiai nuskendusių laivų. Kodėl? Nes ji yra unikali, kad bangų kryptis nėra pastovi, dažnai keičiasi. Kažkaip pagalvojau, kad tikrai nenorėčiau su kokiu pripučiamu čiužinuku čia pasiplaukioti, nes jūra ir taip neša atgal, o čia jei dar keičiasi bangų kryptis dažnai ir yra gilu… Mama mia.

Keliaujame toliau. Einant toliau nuo senamiesčio – beveik ties pusiaukele į naujamiestį, akys užkliūva už keisto pastato. 2014 metais šis pastatas buvo primažintas geriausiu verslo statiniu, o jame įsikūrusios yra „auksinės arkos“ – „Mc‘Donald‘s“. Užsukome išgerti kavos ir pasiėmėm ledų, nes norėjosi pasižvalgyti, kaip viskas atrodo iš vidaus. Konstrukcija tikrai įdomi ir neįprasta. Harvardą baigusio architekto darbas yra padengtas 460 stiklo plokštėmis, o aplink stūkso juosiantis baseinas. Lauko terasoje yra padaryta įspūdinga augalų siena, kuri kontrastuoja su šalia esančiu moderniu pastatu. Unreal!

Šviečia naktį, šviečią dieną Batumio žiburiai

Kiekvieną dieną suvaikštome po 17 tūkst. žingsnių, o mama kvatoja, kad niekas nepatikėtų, kad ji tiek nupėdina. Taip. Ji iš tų, kuri nemėgsta judėti. Turi asmeninių priežasčių, bet šį kartą puikiai tiktų pasakymas, kad su kuo sutapsi, tuo ir tapsi. Taip vieną iš dienų praleidžiame tiesiog vaikščiodami ir toliau tyrinėdami miestą. Mano asmeninė patirtis, kad visiems patarčiau miestą paexplore‘inti ne tik dieną, bet ir naktį, nes pastatai yra nerealiai gražiai apšviesti, visur mirga marga lemputės. Gal šiek tiek kičiška, bet primena skurdesnę Las Vegaso versiją. Tai ką dar galima pamatyti? Mes nepraleidome progos pasikultūrinti, tai užsukome į meno galeriją, pasižvalgėme, ką kuria vietos menininkai. Taip pat nereikėtų praeiti pro parką, kuriame yra įvairiausių paukščių. Galima pamatyti povų, gulbių, ančių, dar visokių paukščių, kurių pavadinimų nežinau. Netoli yra tvenkinys, kuriame vasarą verda veiksmas: galima plaukioti su valtimis, pakrantėje yra visokių pramogų. Aišku, mums besilankant viskas buvo šiek tiek apmirę, nes dar ne sezonas.

Vietinis maisto turgus – oazė skrandžiui

Dar vieta, kurią būtina pamatyti ir apsilankyti – vietinis maisto turgus. Na, čia akys raibs nuo spalvų, skonių ir kvapų. Vienoje pusėje yra siūlomi prieskoniai, kitoje – daržovės, dar kitur – rauginti įvairiausių pagardai. Ten pat galima nusipirkti tipinių gruziniškų saldumynų, primenančių dešras. Kainos čia mažesnės nei mieste. Be to faktas, kad esi turistas, duoda pliusą. Mums perkant pardavėjai dažniausiai dar įdėdavo kažką papildomai, nes pramušdavo jų svetingumas. Čia pat galima nusipirkti ir vietinio vyno ar degtinės – čačos. Jos vėliau teks paragauti ir OMG, na, ir stiprumo gėrimas. Net nupurto prisiminus.

Kiek mums pasakojo, tai vos įėjus į turgų, priekyje stovi visi iš kaimo atvykę gyventojai, kurie prekiauja ant šaligatvio, nes neturi pinigėlių susimokėti už vietą turguje. Būtent čia galima tikėtis tikrai kaimiškų kiaušinių, sūrio ar daržovių. Toliau, kur yra viskas po stogu – ten jau etatiniai pardavėjai, kurie kartais perperka iš kaimiečių jų atvežtą derlių ir perpardavinėja.

Turgų realiai galima pasiekti pėstute (šiaip viskas nėra labai toli Batumyje, jei kalbėsime apie centrą), tačiau, kai lyja, nesinori šalti. Pasiimame mikruškę, kuri kursuoja itin dažnai. Sumokame centus, o galiausiai su pirkiniais sėdami į taksi. Privalu atkreipti dėmesį, kad visada pirmiau susiderėkite dėl kainos prieš lipdami. Taip pat turėkite omenyje, kad vietiniai labai dažnai „neturi grąžos“, tai geriau yra turėti lygiai ir nebijokite mušti kainos. Gruzija – vieta, kur galima visur nusiderėti, net ir parduotuvėse (na, ne visuose, bet jei nepabandysi, nežinosi).

Apsipirkinėjimo rojus arba shop till you drop

Na, kam nepatinka apsipirkinėti? Batumis – puiki vieta atnaujinti garderobą už juokingai mažas kainas. Taip, kokybės gal ir nereikia tikėtis superinės, tačiau parduotuvėse kainos atrodo neadekvačios (jei pradedi galvoti, kiek pas mus kainuoja..). Pagrindinėse gatvėse gausu mažų parduotuvėlių, kurios kvieste kviečia užsukti. Kaip pasakojo pardavėjai, daug prekių atkeliauja iš Turkijos, kurios siena nuo Batumio yra už 20 kilometrų. Taip, čia galima rasti daug kičo, garsių brand‘ų padirbtų kopijų, kurios kartais prajuokina, nes yra blogai užrašytas pavadinimas, praleistos raidės, tačiau galima rasti ir paprastų, basic drabužių, batų ar aksesuarų. Įdomumo dėlei, viename prekybos centre parduodami ant „sale“ džemperiai, kurie kainuoja vos 15 larių, o tai būtų penki eurai. Centai. Ieškant tikrai galima rasti perliukų, kuriuos užsidėjus nereikės sukti galvos, kad pusę Vilniaus vaikšto tą patį užsidėję.

Pabaigai kažkaip prisiminiau, kaip tas svetingumas pramuša pas juos. Viename antikvariate kai ką įsigijome. Na, kaip būtų Lietuvoje? Padėkotų ir tiek. O ten, atnešė naminio braškinio gėrimo su laipsniais, nusifotografavo ir dar man bei mamai gėlių įteikė. Va, toks yra pas juos aptarnavimas.

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą