Kelionės

Batumis – kontrastų miestas, pavergęs širdį ir skrandį

Prisipažinsiu, kad su tėvais kartu paskutinį kartą keliavau prieš daugiau nei dešimt metų. Kiek pamenu, tai paskutinė kelionė buvo į Tamperę, Suomiją, todėl šios kelionės šiek tiek bijojau. Na, manau, kad natūralu: kiekvienas turime savo keliavimo įpročių ir ypatumų, todėl baisu buvo, o jeigu jie visiškai nesutaps… Pasirodo, kad obuolys nuo obels netoli rieda.

Kultūrinis šokas? Pfff… neaptikta

Taip trečiadienio rytą Liaudanskių familija iš Vilniaus patraukė į Kutaisį, Gruziją. Pradėkime nuo to, kad mano tėvai šioje šalyje lankosi ne pirmą kartą. Anot jų, jie tiesiog įsimylėjo Gruziją: jos žmones, maistą, kalnus ir pajūrį – Batumį. Iš tikro tai mano antra kelionė į buvusią SSRS šalį (paskutinė buvo į Ukrainą), todėl tėvai šiek tiek nuteikinėjo, kad galbūt kažkas šokiruos, kad visai įprasta važiuojant per kaimukus matyti palaidas karves ar kiaules. Taip. Tokių vaizdų teko pamatyti, bet viskas nuo pradžių.

Leidžiamės apie vidurdienį. Gruzija pasitinka puikiu oru: tuoj išsineriame iš striukių ir jau nusiteikiame, kad tunelio gale matyti šviesa – bus atidarytas jau maudymosi sezonas. Oh well, negirk dienos be vakaro. Pasiimame mikriuką, nors vos išėjus pripuola ne vienas ir ne du taksistai, bandantys įsiūlyti savo paslaugą. 45 lariai trims žmonėms už bilietus į Batumį, kuris yra beveik dvi valandos kelio. Kam įdomu, tai euro santykis su lariu būtų 1:3. Kol buvome savaitę Batumyje, tai tas kursas keitėsi į vieną ar kitą pusę po kelis euro centus.

Kiekvienas kaimo namas – vietinės architektūros perlas

Važiuojame ir bandau darytis. Kontrastai tikrai atima žadą. Keliuose galima pamatyti caro rūriko laikų automobilių, nes visokių volgų, moskvičių arba tikrai senukių. Važiuojant pro kaimus tikrai matai palaidas karves, kurios – laisvo oro direktorės: kur nori, ten eina. Nemažai šunų, besišildančių ant saulytės. Pro akis nepraslysta namai: visi jie turi bendrą detalę. Beveik visi matyti yra dviejų aukštų ir visada iš šono yra laiptai į antrą aukštą, ten nemažas dekas. Beje, labai norėjau įamžinti juos, bet kai varai su mikriuku, kurio stiklai nėra patys švariausi, tai nesinori gadinti androido reputacijos, nes daugelis pamanys, kad taip blogai telefonas fotografuoja.

Deja, bet vizualo prie šios dalies nebus. Tai grįžkime prie tų namų. Mes su mama sugalvojome, kad turbūt gruzinų šeimos labai gausios ir turi tą tradiciją gyventi kartu. Blondinės. Pasirodo, kad pirmas aukštas – kaip pas mus koks sklepas, kur laikomos daržovės, konservai ir panašūs dalykai. Antras aukštas – gyvenamoji dalis. Važiuoju ir kaifuoju, nes man kiekvienas namas atrodo bele kaip gražus, nors momentais susimąstai, ar jis iš viso yra gyvenamas.

Batumis – Juodosios jūros perlas

Po gerų dviejų valandų pasiekiame Andžarijos regiono sostinę – Batumį. Beje, tai antras pagal dydį miestas Gruzijoje, kuris per pastarąjį dešimtmetį išgyveną tikrų tikriausią Renesansą. Atsiveriantis miesto vaizdas iš toli kartais priverčia sudvejoti, ar tikrai esi kažkur Europoje, nes tave pasitinka dangoraižiai, o vanduo, nors miestas yra prie Juodosios jūros, yra skaidriai mėlynos spalvos. Juokiausi, kad mūsų Baltijos jūra yra daug juodesnė iš Juodąją. Mus paleidžia centre, tad tenka nusigauti iki mūsų apartamentų. Įdomu tai, kad šiame vietinių itin pamėgstame kurorte prabangos tikrai apstu – pakalbėsiu vėliau apie viską išsamiau, tačiau čia gali apsistoti „Hilton‘e“, „Sheraton‘e“, daugybė penkių žvaigždučių viešbučių. Štai, kad ir vienas, kurį vienas iš postsovietinių šalių prezidentas pastatė savo žmonai. Oi, dar pamiršau paminėti, kad mieste yra lankęsis pats JAV prezidentas, todėl pačioje miesto širdyje stūkso „Trump Tower“, kurio pirmą akmenį statyboms padėjo pats Trumpas.

Tai toliau apie apgyvendinimą. Tikrai apstu vietų, kur galima apsistoti, o ir kainos palyginus labai mažos. Mes už savaitę mokėjome apie 650 larius trims žmonėms (matematiką, verčiant į eurus, paliksiu jums). Buvome užsisakę apartamentus „Orbi Sea Towers“, bet mūsų nuomotojas mums davė dvi atskiras studijas, esančias viena šalia kitos. Na, kaip ir nieko blogo, tik mano AC neveikė normaliai, tai visą dieną palikdavau ant „full“ ir aukščiausios temperatūros, bet parėjus visada buvo šalta. Kažkaip neveikė jis man ten normaliai. Vos pasidėjome lagaminus, tuoj nusprendėme, kad reikia užpildyti jau gurgiančius nuo ryto skrandžius. Tiesiu taikiniu patraukėme į prieš keletą metų geriausią miesto restoraną „White Restaurant“. Kuo jis ypatingas? Restoranas yra įsikūręs pastate, kuris primena apverstą namą. Vėliau taip ir vadinome jį – tiesiog apverstu namu.

Akys mato, bet skrandis jau nebegali…

Žinote, kai atsiverti meniu ir atrodo, kad nori visko? Man būtent taip buvo per pirmą mūsų pavalgymą. Žiauriai norėjau valgyti, tai užsisakiau sriubos ir visų giriamo kačiapurio (pyrago su užkeptu varškės sūriu). Kiekvienas regionas pastarąjį daro skirtingai, tačiau Adžarijoje jis yra patiekiamas su žaliu kiaušiniu. Žinau… Skamba šiek tiek yuks… Bet skonis yra nerealus. Mūsų atostogų metu tapau kačiapurio eksperte, nes kiekvieną dieną kartą ar du jį valgydavau. Tai yra kažkas dieviško. Ypač man, nes man lydytas sūris – comfort food‘as. Aišku, nereikia pamiršti, kad koks gruziniškas maistas be vietinės duonos, kuri yra carbsų bomba. Juokiausi, kad po kelių dienų jau jaučiu, kaip ta bulka man į šikną ir liaškas sėda.

Kas dar ypatingo jų virtuvėje? Mane visada žavi ta maisto kultūra, kurioje yra priimta dalintis, o gruziniškoje būtent taip ir yra: garnyrai, daržovės, mėsos yra patiekiamos atskirai, todėl gali miksuoti, ragauti ir valgyti taip, kaip tau patinka. Aišku, nereikia pamiršti gruziniško vyno. Yummy koks jis skanus. Vieną vakarą buvo jau per daug skanus, nes kitą dieną galvą sopėjo. Bet kažkaip nuodėmė yra nepasiimti namų vyno, kuomet valgai… Kainos? Visur yra įskaičiuotas aptarnavimo mokesnis – dešimt procentų, bet mes visur dar šiek tiek palikdavome. Tai realiai trys žmonės normaliai gali pavalgyti, vyno pasiimti ir bus kokie 60-70 larių, kas yra kapeikos. Maistas yra nerealus, gal tik šiek tiek man momentais per daug druskos būdavo. Negaliu kaltinti, nes aš beveik jos nenaudoju, tai jei nuplauni vynu ar „Borjomi“, tai nieko nesijaučia.

Kai taupomos kojytės

Prisivalgė kaip kokie meškinai nusprendžiame, kad reikia pajudinti kumpius. Neilgai juos tenka judinti, nes šalia palei pajūrį nusidriekusiame bulvare pasiimame elektrinius dviračius, jei juos būtų galima taip pavadinti. Na, man jie primena pensininkų transportą nusigauti iš taško A į tašką B. Esame trise, tai tėvai sėda ant vieno, o aš dviviečiame karaliauju viena. Pasileidžiame ilgiausiu Europoje, o kitur rašoma, kad ir pasaulyje, bulvaru, besidriekiančiu palei jūrą. Jis padalintas į senąjį ir naująjį bei driekiasi beveik 16 kilometrų. Spaudžiame gazą iki galo, tačiau judame kaip sraigės. Pasirodo, buvo apribotas greitis, bet neilgai trukus perkandome gruzinų planą, tad spaudėme jau beveik iki 50 km/h.

Judame link senosios miesto dalies, kur stūkso apžvalgos ratas, garsioji judanti „meilės“ skulptūra „Ali ir Nino“. Meno kūrinys pasakoja apie Saido Kurbano romano herojų – gruzinės Nino ir azerbaidžaniečio Ali – meilę. Aštuonių metrų skulptūros atrodo tikai įspūdingai. Šalia – ne ką mažiau akį traukiantis architekto Alberto Domingo Cabo projektuotas pastatas, vadinamas „Abėcėle“. 130 metrų aukščio statinys – iš metalo, konstrukcijoje yra ir gruzinų abėcėlės raidės. Bokšto viduje įrengti liftai, kuriais galima pakilti į apžvalgos aikštelę.

Greiti ir įsiutę skuodžia bulvaru

Sukamės atgal ir traukiame į kitą pusę. OMG. Čia jau pasidaro nebe juokinga. Nors šiltasis sezonas šiame kurorte tęsiasi daugiau nei pusę metų, tačiau šiluma ir saule jis mūsų nepasveikina. Vėjas košia pro plyšius. Gailiuosi, kad nepasiėmiau pirštinių, nes išeinant kažkas man sakė, kad nereikia, gi šilta bus… Ech. Sustojame prie įvairiausių fontanų, statulų, kurių čia bulvare ir aplink – apstu. Iš tikro tik spėk dairytis ir viską užfiksuoti per tą valandą, kol turi savo agregatą, nes viską suvaikščioti užtruktų ne vieną valandą. Beje, nuoma irgi nesikandžioja: du tuos elektrinius dalykus valandai išsinuomojame už 50 larių. Svarbu, kad čia būtinai reikia derėtis: kainos nesumažėja dvigubai, tačiau tikrai galima vieną ar dvi dešimtines nuderėti.

Dar toks niuansas, kad šiuo metu Batumyje dar nėra prasidėjęs sezonas. Jis dažniausiai prasideda nuo gegužės. Mums pasisekė, kad galėjome skersai ir išilgai išmaišyti bulvarą, nes vasarą, kuomet bulvaras primena mūsų Palangos Basanavičiaus gatvę, taip raižyti pro turistus nepavyktų.

OK, manau, kad čia stabdau arklius, nes jau įsivažiavau su įspūdžiais. Kitame papasakosiu apie šustiausią Mac‘ą, senamiestį, kuris totaliai mane pavergė, šunis, kuris nenustojo mūsų sekioti. Tapau šunų užkalbėtoja, nes vos pašnekindavau ir turėdavome draugų, kartais net visus keturis. Dar grojančius fontanus, kurių čia ne vienas – vieni senamiestyje, o kitas – toliau prie „Alley of Heros“.

p.s. žinote, koks juokingai fainas dalykas keliaujant su tėvais? Išmokai juos, kaip daryti panoramines nuotraukas, o tėtis dažnai mėgsta tave statyti prie kokio gražaus objekto, kad nufotografuotų.

Jums taip pat gali patikti

1 Komentaras

  • Reply
    II dalis: Batumio maisto turgus, grojantys fontanai ir šunų užkalbėtoja – Pirmi kartai
    2019 kovo 31 at 14:48

    […] į valias. O manęs juk už liežuvio nereikia traukti. Iš tikro net nepabaigiau pasakoti apie pirmos dienos įspūdžius, nes dar vakare sugebėjome nutipenti iki senamiesčio ir paklaidžioti po mažas, akmenimis […]

  • Palikti atsiliepimą