Kelionės

Šri Lanka: vėžio įdegis Mirissoje, motorolerio vairavimo ypatumai ir geriausias draugas – klozetas

Jei kalbėsime apie Šri Lanką, tai pasakyčiau, kad yra pietinė dalis ir likusi Šri Lanką. Mūsų pirma diena Mirissoje prasideda vėliau nei paprastai, nes pagaliau užsibook‘inome viešbutį ne vienai, o kelioms naktims. Vėliau dar prasitęsiame viešnagę, nes kažkaip užburia mus šis miestelis.

Tai kas ta Mirissa? Jei jau nusprendžiate, kad viskas, užteks kelionių po arbatos plantacijas, istorines vietas ir pagaliau atėjo laikas smėlėtiems paplūdimiams, saulei ir chill‘ui, tai čia yra būtent ta vieta. Pirmą dieną tiesiog mėgaujamės faktu, kad nereikia niekur skubėti, kad vakare nereikia žūtbūt nusigauti į tašką B, o ir pagaliau saulė, nes prieš tai teko viską iš kuprinės traukti, kas yra šilčiausio. Pusryčiaujame vietoje, kurią labai jau išgyrė „Tripadvicer‘is“ – Dewmini Roti shop. Roti toliau karaliauja mūsų dienos racione, nes kam gali nepatikti lavašas su įvairiausias įdarais? Jei atvirai, tai daugiau niekur kelionės metu neteko valgyti tokių skanių, kuriuos valgėme Elloje. Niekas neprilygo…

Krabo įdegis – per gerą valandą

Vėliau veiksmas persikelia į paplūdimį, kuriame apstu gultų – rinkis ir gulkis, o už juos, kas keista, nereikia mokėti. Ne taip, kaip Europoje, todėl vietiniai sutrinka, kai klausiu, ar galima gultis ir kiek kainuoja, nes ant smėlio manęs netraukia. Taip, esu iš tų freak‘ų, kuriame patinka pajūris, paplūdimiai, tačiau vienintelio dalyko nepernešu – smėlio, kai jo yra visur, kur tik įmanoma…. Grįžtame prie temos, aišku, netrukus prie mūsų ateina vietiniai iš šalia esančių barų klausinėti, gal kažką gali pasiūlyti. Happy hour – whoohoo, tai pradžiai pasiimame po kelis kokteiliukus, kad geriau įdegis kibtų. Vos gera valanda prieš saulę ir vaikyti, mes jau raudonos kaip krabai. Aišku, Liaudanskytės labai protingos, nes nusprendė eiti degintis per patį karštymetį. Lengvai nusvylame, bet kas mums, dar ne to esame mačiusios. Reikėtų aprašyti mūsų trip‘ą į Ispanijos vieną fest‘ą, kuomet su Indre per savaitę sugebėjome ne tik nudegti, bet ir nusilupti per tą laiką.

Moteriškos kompanijos privalumai baruose ir restoranuose

Šiaip reikėtų paminėti, kad Šri Lankoje temsta anksti (gal jau teko minėti, shot memory pas mane, panašiai kaip pas Dorotę iš „Žuviuko Nemo“). Grįžtame namo, dušas, persirengiame ir vėl į centriuką. Mūsų viešbutis šiek tiek tolėliau nuo centro, tai tenka dešimt minučių gerų paeiti, kad patektumėme į veiksmą. Vos išėjus į pagrindinį kelią, stoja tuktukai ir savo litaniją varo „Madam, tuktuk. Madam, taksi“. Pėdiname ir deginame kalorijas suvalgytų roti ir išgertų kokteilių. Vakarui pasirenkame posh restoraną ant kranto: pasiskaitome ir vėl įvairių rekomendacijų, kur geriausias ir skaniausias maistas. Šiaip šioje šalyje geria būti merginoms ir keliauti dviese.

Ateiname ir prašome staliuko dviem. Realiai visi pirmi užimti, bet mums nuneša ir pastato dar vieną pirmoje eilėje – sėdėk ir mėgaukis vaizdu. Užsisakome jumbo krevetę ir ką aš galiu pasakyti – maistas superinis. Viskas šviežia, gali eiti prie stelažo, ten stūkso šiandien pagautos žuvys – rinkis kokią nori ir tau už keliasdešimt minučių ji bus patiekta lėkštėje. Nerealus saulėlydis, puikus maistas ir kompanija gera (čia Indrei pagyrimas, nes tik kartą buvome šiek tiek apsipykusios, na, perbėgo kelią juoda katė. Manau, kad nėra čia tiek ir daug, žinant mane, žinant, kad keliauja dvi nepėsčios moterys, kurios turi savo nuomones).

Plieninio žirgo sutramdymas

Kitą rytą susitariame su viešbučiu, kad išsinuomosime motorolerį. Nusprendžiame, kad užteks vieno, nors prieš kelionę buvau nusprendusi, kad imsime du dėl saugumo: kiekvienas atsakingas už save. OK. Nepaėjo korta taip ir gerai, nes bandžiau važiuoti aš pirma ir OMG. Nieko nesigavo. Nors namuose esu su tėčio motoroleriu važiavusi, tačiau čia kažkaip rankos drebėjo. Juokiausi, kad turbūt dėl to, kad čia ne Europa, kad eismas ne ta puse, tai ir vairas ne man pritaikytas. Indrė buvo vairuotojas, o aš – šturmanas. Pirma stotelė – Parrot Rock. Realiai iki jos galima nueiti, o ir vakare, kur valgėme, tai ta vieta buvo šalia visai uolos. Kaip ir būdinga turistėms, atsifotkiname – duoklė FB ir Instagram‘ai. Toliau keliame link centriuko – pusryčių į vietą, kurią atradome vakare. Taip, po vakarienės ėjome pakrante, pracheck‘inome, kas vyksta vakarais ir netyčia radome Roti Shop‘ą, kur ir vėl apsivalgėme vietinės varškės su saldžiu sirupu. Mus aptarnavo savininko sūnus, kuriame gal dešimt metų, tai ryte jau mus pasitiko jis kaip vietines – a la draugelės, nes jis normaliai angliškai kalbėjo, tai apie mokyklą papasakojo, parekomendavo, ką pavalgyti. Jei ką, vieta vadinasi I&I. Rekomenduoju, nes ne kartą čia grįždavome: skanu ir pigu.

Kelionė į Matarą

Judėjome Mataros link, nes norėjome pamatyti, ką praleidome, kai naktį važiavome autobusu. Stojome prie įvairių švyturių, šventyklų ir šiaip explore‘inome. Kartą sustojome prie vieno viešbučio, nes kartais yra sunku rasti praėjimus prie paplūdimių, tai mes pasiprašėme pas juos pasimaudyti. Kitokio atsakymo kaip „taip“ nesitikėjome, nes visiems faina, kai pas juos užsuka dvi vakarietės. Tuščiame paplūdimyje pašokinėjome po bangas, atsivėsinome ir toliau į trasą. Juokingiausia dalis šioje kelionėje, kad mūsų motoroleris buvo šiek tiek lievas.

Na, aš tik vaizdžiai galiu papasakoti, kaip viskas vyko. Užsikuri ir nuolatos turi laikyti gazo rankenėlę, nes kitaip gestame. Realiai gazas yra laikomas visada, tai po kelių valandų, karščio ir panašiai, Indrė susitrynė pūsles. Ne kartą teko užgesti prie sankryžos, o mes važinėjome mieste, kur trys arba keturios juostos, o kelių eismo taisyklės – neegzistuoja. OMG, kiek mums pypino, kad nepradedame važiuoti, kad eismą stabdome, bet kledariukas mus pavesdavo. Galiausiai savo taktiką atradome: aš laikau gazą, jei reikia pradėti važiuoti, o Indrė tik sankabą, kai pradedame judėti, ji perima gazo rankenėlę. Sėdėdama dar turėdavau navigacija žiūrėti, kur važiuoti, ir vairuotojai būti moters balsas ir navigacijos. Šiaip sukomės tikrai šauniai ir lenkiu galvą puskei, kuri kaip Formulės vairuotoja nardė. Galiausiai, kai įgavo drąsos, tai ten tik pypino ir visus lenkė. Vaizdelis verta milijono – dvi moterytės lekia ir vietiniams per šonus duoda.

Po dienos ant motorolerio – tik dantys ir akys šviečia

Diena – žiauriai karšta, bet vis vien judėjome iš vienos vietos į kitą. Kojos ties šlepetėmis nusvilo, vienu momentu Indrė dėjosi ant pečių rankšluostį, nes saulė kepino bele kaip. Vakare grįžome į viešbutį ir tik priėjusi prie veidrodžio supratau, kodėl visi taip žiūrėjo į mus. Tik akys ir dantys – balti, o veidas toks, kaip kokiame servisiuke būtumėme dirbusios. Realiai, Šri Lankoje oras gan užterštas, na, bent jau vos išlipi pirmą dieną, kai atvažiuoja, tai tikrai trenkia per visas jusles. Juk ten milijonas tuktukų, automobilių, o jie tikrai nėra naujutėlaičiai ar pirmos jaunystės. Ai, dar toks vienas dalykas. Važiuodamos sustojome ties viena vieta, kur matėme vietinius žvejus. Turbūt tie, kas yra skaitę apie Šri Lanką ar kažką žiūrėję, tai pro akis nepraslydo žvejai, kurie sėdi ant tokių baslių (net nežinau, kaip juos įvardinti) vandenyje prie kranto ir žvejoja. Neapsigaukite. Taip, toks buvo seniau žvejojimo būdas, tačiau ir čia viskas juda į priekį. Dabar tai – tik pramoga turistams. Vietose yra keletas tokių aktorių, kurie už pinigus jums papozuos nuotraukoms. Apie tai dar papasakosime, kaip bandėme įamžinti ir paskui teko bėgti.

Mano geriausias draugas – klozetas

Vakare patraukiame į paplūdimį, kuriame driekiasi barų virtinė. Išsirenkame tą, kur pirmą dieną buvome prigulusios, kuomet deginomės. OK. Viskas kaip ir gerai, pasiimame lėkštę jūros gėrybių, po kelis kokteiliukus. Vėl užsukame į savo mėgstamą Roti shop‘ą desertuko. Grįžtame namo patenkintos ir po įtemptos dienos – griūname kaip negyvos. Na, kažkas griūna, o kažkas pusę nakties apsikabinusi klozetą praleidžia. Taip, pirmą kartą gyvenime apsinuodiju maistu, būdama kažkur svetur. Esu iš tų, kuri valgo viską, kuomet keliauju – nebijau valgyti vietinio maisto, valgau ten, kur ir jie, bet šį kartą korta nepaėjo man. Prasikeikiu ir jūros gėrybės man tapo jūros bjaurybėmis. Kitą dieną jaučiuosi tragiškai. Turime judėti į kitą viešbutį, bet aš komoje. Paprašome check out‘ą padaryti vėliau, nes laiką leidžiame prie baseino, kur bandau atsivėsinti ir bent kiek atsigauti. Beje, pas mus šalia, vos išėjus pro back kiemelį, atsiduri ant vandenyno kranto, tačiau čia – vien akmenys. Smėliuoti paplūdimiai – vos kelios minutės pėstute. Dar rytą sugebame, nors mano sveikata ir ne pati geriausia, bet pakrante nueiti iki kyšulio, kuriame auga palmės. Ši vieta tikrai daugeliui matyta yra nuotraukose ir tikrai verta užsukti. Ypač, kai nėra aplink žmonių, tad galima ne tik pachill‘inti, bet ir gražių foto padaryti.

To be continued (kelsimės į kitą viešbutį ir į kitą miestelį, tačiau vis dar liekame pajūryje. Vitaminas D ir jūra – be ko mes negalime gyventi).

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą