Nors už lango oras dabar labiau primena besibeldžiantį pavasarį, tačiau aš vis dar tikiu, kad žiema taip lengvai nepaliks mūsų. Na, nesu aš jos mėgėja. Man visada šalta, kojos šąla, rankos šąla, o girgždantis sniegas man kelia šiurpuliukas – tikrai negerąja prasme. Kur čia link aš suku? Taip jau pas mane būna, kad jei yra veiklos, tai tik spėk suktis – panašiai nutiko ir su šia. Tą dieną bandžiau ledroges (apie jas jau rašiau, kam įdomu, tai paskaityti galite čia). Tada užmačiau, kad Liepkalnyje tą pačią dieną galima išbandyti „sleddogs‘us“, kas man pasirodė totalus kosmosas. Nors imk ir persiplėšk…
Čiuožimas nuo kalno su batais
Tačiau viskas vyksta su priežastimi ir kartais gerai išlaukti. Po kelių savaičių vieną pavakare jau lėkiau į Liepkalnį su nekantrumu ir baime išbandyti tai, kas man pasirodė gan nemažas iššūkis. Sakysite, o kas čia tokio sunkaus? Na, pas mane daugelis veiklų yra tokios, kad kojos yra abi pritvirtintos prie vieno pagrindo, o čia – teks darbuotis su abiem vienu metu. Bet pradėkime nuo to, o kas tie „sleddogs‘ai snowskates‘ai“? Jei kas esate buvę Liepkalnyje, turbūt esate pastebėję tokius pačiuožusius veikėjus, kurie pamiršo slides ir nuo kalno varo tik su batais. Na, jie nei pačiuožę, nei pamiršę. Pasirodo ant jų apačios t.y. pado yra ne mažos slidės, kaip galbūt daugeliui gali pasirodyti. Briaunos yra pagamintos iš metalo, kad būtų sukibimas su sniegu, todėl tai labiau primena pačiūžas, o tiksliau, kiek teko skaityti, jau pats pavadinimas išduoda – „snowskates“, kad tai bus sniego pačiūžos.
Visada man juokingai iš šalies atrodydavo slidininkai, nes primena einančius kiborgus su tais savo batais. Galvojau, kad panašiai jausiuosi ir apsiavus „sleddogs‘us“, tačiau jie ne tokie nepatogūs kaip gali iš pradžių pasirodyti. Galbūt net snowboard‘ų batų padėtis būna šiek tiek nemalonesnė vaikščiojant nei pastarųjų. Užsidėti nėra sunku ar sudėtinga, nes labai primena riedučių užsegimus, bet vis dėl to manuosius dėl šventos ramybės uždeda instruktorius. Turbūt neatrodau pasitikėjimą kelianti ir sugebanti saugiai užsisegti. Oh well.
Apšilimas – pusė darbo
Laukia instruktažas. Lauke temperatūra nukritusi iki beveik dešimties laipsnių. O, vargeli, tu mano, nes nejudant iškarto jaučiasi ir skverbiasi į kaulus. Dar nepaminėjau, kad su savimi atvykstant nieko nereikia turėti, tik šiltai apsirengti – tiko ir suėjo slidinėjimo apranga, dar reikia šalmo, kad a vdrug nebūtų tokio tėškimosi, kad paskui ir galvą susitrenksi. Safety comes first. Visada. Einame į lauką ir geras penkiolika minučių darome apšilimą: bėgame ratukus, darome pritupimus ir bandome suprasti, kaip veikia ant mūsų kojų apauti batai. Turiu prisipažinti, kad apsaugų jokių neužsidėjau, todėl buvau super atsargi, kad tik nenukristi. Taip, po praėjusių metų stuburgalio traumos Latvijoje, kuomet užpakaliu labai skaniai pabučiavau žemę, įsijungė papildomi saugos instinktai.
Kančios varlinuke arba vis nepagaunu esmės
Šiek tiek teorijos ir supratimo, kaip viskas vyksta, o tada – varlinukas. OMG. Čia prasidėjo tikros linksmybės ir tikrai ne iš gerosios pusės. Pirma, važiuojant reikia sulenkti kojas, tačiau Liaudanskytė vis tą pamiršta ir tiesiasi, vis noriu būti aukšta. Kitas dalykas – reikia priekyje laikyti rankas. Instruktorius vis primena, kad ant įsivaizduojamo arklio turiu joti. Pati nepatogiausia man padėtis tas rankas taip laikyti. Vis nuleidžiu jas. Pasirodo, kad rankų reikia tam, kad išlaikytumei pusiausvyrą ir nelinktumei į priekį. Negana to, kai rankos pasideda ant kojų, tuomet pradedi važiuoti ir save valdyti ne kojų pagalba, o dubens. Čia labai tada lengva susivartyti ir prarasti pusiausvyrą. Kitas svarbus aspektas – stabdymas. Galima stabdyti su bato galu – panašiai kaip su riedučiais, arba gali užsikantuoti.
Komandos late bloomer‘ė
Tą vakarą su manimi „sleddogs‘us“ išbandė dar keli vyrukai, tai jiems užteko kelių nusileidimų ir nurūko jie į normalias trasas. Aš kažkaip pasijutau kaip „late bloomer“ šioje grupėje, nes nesisekė taip, kaip norėjosi. Instruktorius juokavo, kad daugelis išmoksta per vieną užsiėmimą, tačiau man jau švietėsi, kad galbūt mane čia tik ramina ir optimistiškai kalba. Negana to, pasirodo, kad šiuos batus be vargo prisijaukina tiek jauni – tiek vyresni: jaunesnė nei dešimties mergaitė jau bandė ir sekėsi nerealiai, o paskui ir viena moteris, kuri jau galėjo atstovauti senjorus. Taip pat išsikalbėjome su instruktoriumi, kad itin imlūs yra žmonės, kurie niekada nėra stovėję nei ant slidžių, nei ant lentos – jiems išmokti būna itin paprasta. Lengviau taip pat būna slidininkams, nes jie jau šiek tiek pripratę. Na, o tokiems kaip aš, kurie su lenta, tenka perlipti per save.
Pasaulyje – ne naujiena
Įdomus dalykas, kad „sleddogs‘ai“ nėra naujiena pasaulyje. Jie skaičiuoja ne vienerius metus – pasirodo, kad pirmieji buvo pagaminti 1930-aisiais Vokietijoje, tačiau netapo hitu. Teko šiek tiek palaukti – iki 2014-ųjų, kuomet viena Norvegijos įmonė šiek tiek paturbino prototipą ir voila – turime tai, ką turime. Lietuvaičiai „sleddogs‘us“ pamatė pas kaimynus latvius ir taip jie „atėjo“ pas mus. Šiuo metu pasaulyje „sleddogs‘ai“ sulaukia vis daugiau dėmesio, net pradėtos rengti varžybos – 2015 metais surengtos pirmosios „SledDogs Bonefight“ Austrijoje.
Tai kodėl „sleddogs‘ai“ yra fainas dalykas? Visų pirma, tai yra saugu. Kiek teko kalbėtis, tai kažkokių didelių traumų nėra įvykę, nes prie tavo kojų nėra pritaisyta jokia lenta ar slidės – jei jau krenti, krenti kaip su kokiais riedučiais ar pačiūžomis. Esi tikras, kad kojos neišsisuks, nes viena slidė užkliuvo už kitos ar panašiai. Nors man galbūt nesisekė iš karto perprasti visko taip greitai, tačiau visur teko skaityti, kad išmokti užtrunka iki valandos, o tada – tik tobulinti savo įgūdžius. Realiai po valandos praktikos aš jau pati nuvažinėjau nuo kalno – normalioje trasoje. Instruktorius juokėsi, kad važiuoju labai pavyzdingai, nes vis prisistabdau su kulnu. Greitį pagauti tikrai galima ir jį išvystyti, todėl tie, kurie galvoja, kad tą galima padaryti su lenta ar slidėmis – neapsigaukite. Taip pat fainas dalykas, kad esi labai manevringas su „sleddogs‘ais“, nes tai nereikia bele kaip užsipjauti, kantuotis ar kažkas tokio, varai ir tiek. Mane kartais net apimdavo baimė net pačiame tame varlinuke, kad įsibėgėju bele kaip.
Rekomendacijos ir atsiliepimai
Verta? Tikrai taip, o ypač tiems, kurie nori išbandyti slides ar lentą, bet nesiryžta, nežino, ką pasirinkti. Faina ir tiems, kurie vasarą duodasi su riedučiais, o nori žiemą vis vien kažką panašaus veikti. Taip pat pasakojo instruktorius, kad vienas ledo ritulio žaidėjas, atvyko, pabandė ir nusipirko – tai turbūt tiks tiems, kurie dažnai yra ant ledo. Kokia kaina? Jei imsite instruktažą – o tai aš labai rekomenduoju, kad neįvyktų traumų, kad geriau suprastumėte ir pataisytų, jei kažką blogai darote, tai teks mokėti 14 eurų už dvi valandas. Realiai valanda teorijos ir paskui jau praktika. O jei esate jau pažengę, mokate ir galvojate, kam čia ta teorija, tai galima tiesiog dviem valandom išsinuomoti – 10 eurų. Jei norite išbandyti, tai reikia susitarti iš anksto. Taip pat yra įvairiausių dydžių – gali bandyti tiek moterys, tiek vyrai, tiek vaikai. Beje, išdavė, kad vis dėl to dažniausiai naujovėms pasirašo ir išbandyti užsikepa moterys. We go, girls!
Pabaigai, jei kam įdomu, tai visą informaciją ir kontaktus galite rasti čia. Pasimatome ant kalno.
No Comments