Kelionės

Ilgasis savaitgalis Ukrainos gydykloje arba kelionė atgal laiku už nepadoriai mažą kainą

Tam posakyje, kad „obuolys nuo obels netoli rieda“ yra daug tiesos. Kalbu apie savo tėvus ir save. Vos jie turi laisvo laiko, bent kelioms valandoms kažkur išvaro – bent iki Rygos pasivaikščioti po senamiestį ar kažkur prie jūros, o jei ilgesnį laiko tarpą turi – tuoj book‘inasi skrydžius arba su automobiliu Europą skersai ir išilgai maišo. Vos tik jie grįžta iš kažkur ir papasakoja, kur buvo, ką matė, visi užsimano ten lėkti, o jau nekalbu, kad kompanionų potencialių pas juos eilės. Bet back to the topic.

Varlė keliauninkė jau nuo kūdikystės

Aš irgi esu užkietėjusi keliautoja: kažkaip materialių daiktų man nereikia (na, OK, reikės prisiminti sau pasakyti tai, kai kokį skudurą pirksiuosi, nes jie į spintas nebetelpa…), geriau jau viską ant  kelionių išleisiu. Kartais net papyksta artimieji, kad šeimos varlė keliauninkė. Iš dalies jie patys kalti, nes vos buvau kelių savaičių, tai mane į Rygą išsivežė, nes mama norėjo „karvučių“ – šiek tiek ant saldumo moterį panešė. Sakote, kad su vaikais keliauti negalima? Na, mano tėvai taip nemanė, todėl manau, kad kelionių virusu užsikrėčiau dar kūdikystėje. Ačiū, mama ir tėti. Myliu jus už tai.

Šį kartą pabaigiau antro kurso pirmą semestrą (taip, aš tas late boomer. Juokauju, antras mano bakalauras, jei ką) ir pagalvojau, o kodėl man kažkur nenuvarius. Prieš porą mėnesių tėvai buvo Ukrainoje ir grįžę svaigo, kaip gerai pailsėjo, kaip ten faina, o jau kainos – juokingos. OK. Vieną vakarą pasėdėjau ir voila – turiu bilietus. Kaina į priekį ir atgal – juokinga: vos 25 EUR. Super. Toliau tęsiau paieškas ir sugalvojau, kad nieko geriau nesurasiu ir liksiu ne Lvove, o važiuosiu į Truskavecą (kitur rašomas kaip Truskavetsas) Kodėl ten? Šiek tiek istorijos, kad būtų aiškiau. Pabandysiu labai trumpai, ką pavyko rasti.

Sanatorijų rojus Ukrainoje – Truskavecas

Truskavecas yra gan nedidelis miestelis Ukrainos vakarinėje dalyje, Karpatų kalnų papėdėje. Patys ukrainiečiai Truskavecą vadina Ukrainos perlu, o tikrai yra už ką. Truskaveco mineraliniai vandenys savo gydomosiomis savybėmis pradėjo garsėti dar XIX a. pradžioje. 1827 m. čia buvo įsteigta pirmoji gydykla vandenimis ir nuo tada šis miestelis yra laikomas gydomuoju kurortu. Pasirodo, kad seniau čia lietuviai nebuvo reti svečiai, tačiau kelialapius į šią vietą gaudavo tik išrinktieji, o jų skaičius buvo ribojamas. Dabar laikai pasikeitė: jei tik turi pinigėlių, gali be vargo atvykti čia, apsistoti ir mėgautis visomis procedūromis.

Be rusų kalbos – nei iš vietos

Penktadienį po pietų pajudu iš Vilniaus oro uosto. Velniai griebtų tą „Wizzair“ ir naują bagažo politiką. Pasirodo, kad su mano bilietų galiu turėti tik gan mažą kuprinę (na, čia mano gabaritais vertinant, koks turi būti bagažas), tad prie vartų tenka suploti 25 EUR. Užverda kraujas, bet OK, pati gi kalta, reikėjo pasižiūrėti. Beje, vėliau gaunu į e-paštą invoice‘ą už per didelį lagaminą, o ten puikuojasi 20 EUR suma. Dilema: ar ji suklydo rašydami, ar vis dėl to Vilniaus oro uoste dirba tie, kurie plešia daugiau nei reikia. Žiūrėsime, ką atsakys. OK. Valanda skrydžio ir aš Lvove. Nerealiai faina, kad skrydis trumpas, nes nespėja mano ilgos kojos užtirpti. Aleliuja.

Nusprendžiu, kad iš karto reikia šiek tiek pasikeisti pinigų. Išsikeičiu 100 EUR ir gaunu beveik 3000 grivinų. Išeinu į lauką ir jau iš karto pristoja taksistai, siūlantys pavėžėti. Realiai niekas nekalba angliškai, viskas vyksta rusų kalba. O jei ką, tai aš pastarosios niekada nesimokinau: suprasti tai suprantu ir gan gerai, tačiau kalbu bendratimis ir kartais žiauriai trūksta žodžių mano žodyne. Bet kažkaip visur ir visada sugebu susikalbėti. Gal dėl to, kad nebijau pasijuokti iš savęs ir nestresuoju, kad galbūt kalbu kaip vaikas, ką tik išmokęs dėlioti sakinius.

100 kilometrų per 2,5 valandos

Kuomet nelabai supranti, kas ir kaip, tai geriausias sprendimas – UBERIS. Beje, internetu Ukrainoje geriau nesinaudoti, nes sąskaita tikrai nenudžiugins. Praėjusį kartą, kai skridau per Kijevą, kažkaip neįsigilinau į įkainius, tai gavau vėliau 60 EUR sąskaitą už internetą – na, juk reikėjo FB pasitikrinti, Intagram‘ą pascrollinti… Iš klaidų mokomės, todėl visą laiką stengiuosi naudotis tik vietiniu Wifi. Kažkaip nusigaunu iki traukinių stoties su vietiniu vairuotoju. Juokingiausia, kad vienu metu jis manęs klausia, o kur aš važiuoju. Noriu pasakyti, kad į traukinių stotį, o iš ten imsiuosi traukinį, bet žodžio „traukinys“ nežinau. Tenka tiesiog rimtu veidu pasakyti „čiuku čiuku“ ir jis supranta. Na, gi sakiau, kad man be problemų pavyksta susikalbėti.

Nuvykus paaiškėja, kad traukiniai važiuoja tik du kartus ir tai yra anksti ryte. Ech. Tikrai nežadu laukti. Informacijos centre susižinau, kur yra autobusų stotis. Ji – visai šalia, išėjus, kairėje pusėje. Ten nusiperku bilietą (85 grivinai t.y. beveik trys eurai) ir sėdu į autobusą, vežantį į Truskavecą. 2,5 valandos kratausi autobuse. Telefonas – beveik ant mirties taško, o interneto kaip ir neturiu. Darosi baisu, nes jau tamsu, kuomet mus išleidžia stotyje. O stotis – kažkokia aikštelė, nes pagrindinį stoties pastatą dabar rekonstruoja.

Nespręsk apie knygą iš viršelio

Seku paskui vietinius, kad rasčiau išėjimą, nes visur tamsu kaip šiknoje (atsiprašau už išsireiškimą, tačiau tikrai ten nebuvo apšviesta). Galų gale suprantu, kad viešbučio man nepavyks pasiekti. Ateinu į degalinę ir savo sulaužyta rusų kalba paprašau, ar gali man iškviesti taksi. Dešimt minučių laukimo, 60 grivinų (du eurai) ir aš savo viešbutyje „Vesna“. Šiame viešbutyje buvo apsistoję ir mano tėvai, todėl žinojau, ko galiu tikėtis. Iš išorės pastatas yra tikrų tikriausia chruščiovkė, tik dešimties aukštų. Buvau užsisakiusi geresnio varianto dvivietį kambarį su įskaičiuotu maitinimu – už 98 EUR. Juk sakiau, kad kainos yra juokingos, nes tai yra už tris naktis. Beje, kambarys yra renovuotas ir tikrai neprastas: vyrauja minimalistinis stilius, kuris nenuvilia. Atvykstu apie devintą, todėl apie vakarienę tenka tik pasvajoti. Einu miegoti gurgiančiu skrandžiu, nors realiai galėjau eiti į miestą ir kažkur užkąsti, bet aptingau atvažiavusi. Na, kartais gerai ir papasninkauti.

Valgykliniai pusryčiai ir gydytojo konsultacija

Keliuosi po aštuntos, nes nuo 8-tos iki 10-tos – pusryčiai.  Taip pat įsiregistruojant praneša, kad man priklauso nemokama gydytojo konsultacija, o ją galiu užsisakyti nuo 9-tos, priėjus prie šalia esančios registratūros. OK. Pradėkime nuo to, kad jei tikitės vakarietiško bufeto, tai teks nusivilti. Čia viskas labiau primena valgyklos maistą. Negana to, kiek mane informavo, tai visas valgiaraštis yra sudarytas vokiečių dietologų. Aš tą maistą pavadinčiau – švariu maistu. Nėra kažkokių mišrainių, daug keptų dalykų, viskas – virta, kepta minimaliai, be druskos, jei tai yra daržovės, tai, pavyzdžiui, tarkuoti virti burokėliai, šviežios tarkuotos morkos, kitame marmite – švieži tarkuoti kopūstai ir panašiai. Racione daug kruopų, o kavos nei ryte, nei bet kada nerasi. Tik arbata ir kažkoks jų vietinis gėrimas. Buvo klaida mano jo paragauti, nes vos neatpyliau. Bet, kartais reikia pabandyti, kad žinotumei, jog tai nėra tau.

Ateinu užsiregistruoti pas gydytoją. Paskiria man laiką ir su baime laukiu vizito. Kodėl? Nes bijau, kaip teks susikalbėti. Viena yra, kai tu kalbi apie orą ir bendrus dalykus, o kai kalbi apie sveikatą – jau kažkaip kitaip. Net pasirašau google translate savo problemas ir išverčiu į ukrainiečių kalbą, kad jei jau bus labai blogai, pakišiu jam skaityti. Per penkiolika minučių puikiai susikalbame, kad niekuo realiai nesiskundžiu, kad esu tik pavargusi, kamuoja nemiga ir noriu tiesiog pailsėti.

Anot gydytojo, čia geriausiai atvykti bent dešimčiai dienų, nes tuomet padaromi įvairūs tyrimai, paimamas kraujo mėginys, o tada jau jis nustato, koks geriausias gydymo kursas tinka. Gydytojas man pasako, kad tiesiog paskirs keletą procedūrų – deguonies kokteilius, elektroforezę (paskui papasakosiu, kas čia per dalykas), masažą vandenyje ir dar vieną vandens procedūrą. Aš pati dar susirandu mūsų viešbučio SPA ir užsisakau kasdien viso kūno masažą, kuris kainuoja 320 grivinų (apie 10 EUR). Beje, už gydytojo paskirtas procedūras sumoku 440 grivinų. Prasideda smagumas, nes vos spėji suktis tarp procedūrų. Taip pat gydytojas liepia, kad likus valandai iki valgio išgerčiau 250 mililitrus vieno šaltinio vandens, o likus pusvalandžiui – 150 mililitrus kito. Dabar šiek tiek apie tuos stebuklingus vandenis Truskavecke.

Vertingiausia – „Naftusia“

Gydomųjų mineralinių šaltinių karaliene yra pripažįstamas vanduo „Naftusia“. Jo man ir tenka gerti daugiausia. Jame yra daug naftinės prigimties organinių medžiagų, magnio, kalcio. Būtent todėl, kai paragauji jo pirmą kartą, gali pajusti specifinį skonį ir silpną naftos kvapą. Yra visas sąrašas ligų, kurias gydo šis vanduo, tačiau man aktualiausia buvo tai, kad „Naftusia“ atkuria apsaugines organizmo jėgas. Taip pat man buvo rekomenduota gerti kitą šaltinių vandenį – „Mariją“. Pastarasis priminė mūsų „Vytautą“ – toks gan druskingas, todėl padedantis visiems virškinimo procesams. Kiekvieną kartą prieš valgį eidavau beveik 100 metrų iki biuvetės, ten išgerdavau vieno, o kito – įsipildavau į specialią tarą, kurią galima nusipirkti.

Spėju, kad galvojate, o tai kam eiti kiekvieną kartą? Argi negalima prisipilti daugiau ir gerti, kai reikia? Ne. Esant „Naftusia“ vandens kontaktui su oru, naftinės kilmės organinės medžiagos greitai suyra, todėl šį mineralinį vandenį būtina gerti tik biuvetėje, transportuojamas jis netenka savo gydomojo poveikio. Tas pats galioja ir kitiems šaltinių vandenims. Beje, gali pasirinkti, ar nori gerti šiltą, ar šaltą vandenį. Taip aš tris kartus per dieną sukursuoju iki biuvetės, kuri ten turi savo darbo laiką – vanduo joje yra nemokamas: gerk kiek nori, tačiau vienintelis dalykas, kuriuo turi pasirūpinti, tai – tara. Aš įsigijau du plastikinius buteliukus už 20 grivinų (ten euro nesumoku), tačiau galima nusipirkti molinius, ant kurių puikuojasi Ukrainos vaizdai ar miesto užrašas.

Barbė devyndarbė – veiksmo bele kiek

Mano dienotvarkė tampa gana įtempta, o po procedūrų jautiesi leisgyvis. Tai kas tie deguonies kokteiliai? Atrodo kaip muilo burbulų stiklinė, tačiau pasirodo, kad deguonies kokteilio porcija pakeičia maždaug penkių valandų trukmės pasivaikščiojimą pušyne vasaros metu. Jis man buvo skirtas, siekiant sumažinti nuovargį ir įtampą.

Elektroforezė – kita man paskirta procedūra. Kaip ji atrodo? Atsiguli ant kušetės, tau uždeda kažkokias dvi šlapias medžiagos skiautes ant viršutinės ir apatinės stuburo dalies, tada pajungia kažkokius elektros impulsus ir uždeda nedideles pagalvėles. Jausmas, kad tau kažkas mažomis adatėlėmis bado tas vietas. O ką tai duoda tau? Tiesiog kiek teko skaityti, tai buvo naudojamas man natrio bromidas, turintis raminamąjį poveikį, o tais elektros impulsais ši medžiaga buvo „įvedama“ į mano giliuosius raumenis. Nežinau, ar tiksliai ir moksliškai paaiškinau, bet kažkas tokio.

Dar turėjau kartą povandenį masažą, kuomet teko gulėti vonioje ir mane masažavo su stipria vandens srove. Kita procedūra – tiesiog chill‘inimas perlinėje vonioje, kurios vanduo praturtintas magnio chloridu.

Nauji draugai

Kaip ir minėjau, mano paketas buvo su viskas įskaičiuota, todėl taip pat gaudavau pietus ir vakarienę. Pietūs prasidėdavo nuo 13 iki 15, o vakarienė 18 iki 19:30. Kaip ir minėjau prieš tai, maistas tikrai nėra vakarietiškas ir galbūt kažkam gali pasirodyti yuks, tačiau man patiko. Rytais valgydavau manų košę, per pietus į trasą eidavo perlinių kruopų košė, o vakare – bandelės. Ten buvo jų rojus: vieną vakarą su džemu, kitą – su aguonomis. Buvau iš tų, kuri eidavau po kelis kartus prie jų. Momentu jau ir susinepatoginau, kad tiek valgau… Kiekvieno valgymo metu vis su kažkuo susipažindavau: ten tokie vieniši pagyvenę diedukai vis ateina, vis rusiškai kalbina, vis klausinėja. Jau buvo momentų, kai ateidavau ir su kai kuriais susimojuodavau – a la vietinė fauna. Registratūroje irgi sveikindavosi, nes buvau ta, kuri angliškai bandydavau kalbėti, tai visi jau žinojo, nes ateidavau su savo klausimais. Būkite iš tikro pasiruošę susipažinti su pagyvenusiais žmonėmis, kurie čia – dauguma.

Iš tikro tos trys naktys prabėgo iš ties greitai. Ne tik veiksmo būdavo, bet ir rasdavau kelias valandas pažiūrėti kažkokį serialą. Beje, televizija ten rusų kalba, tai gerai, kad turėjau kompą ir galėjau kažką per jį žiūrėti, nes kitaip būtų buvę gan nuobodu. Check out‘as yra 10 valandą, bet paprašiau, kad 12 leistų, nes mano skrydis vakare, o kažkaip tampytis su lagaminu nelabai norėjosi. Išėjusi iš viešbučio nusprendžiau nesiimti taksi, o eiti pėsčia, kad daugiau laiko sugaiščiau. Pasirodo, kad nebuvo ta stotis tiek toli nuo viešbučio, tačiau vakare tikrai nebūčiau radusi pati. Dvi valandos ir aš Lvove.

Būtinai sugrįšiu į Lvovą dar kartą

Palikau saugoti lagaminą traukinių stotyje ir išpėdinau šiek tiek pasivaikščioti po senamiestį, nes viskas – čia pat. Aplankiau kelias bažnyčias, nes čia yra mano fetišas – turbūt gal dailės mokykla kalta, nes man jos yra architektūros šedevrai, o ypač prie širdies – gotika. Sustoju išgerti kavos vienoje kavinukių, padarau kelias nuotraukas, tiesiog vaikštau ir explor‘inu. Šiek tiek susiparinu, nes niekaip nepavyksta atsidaryti savo įlaipinimo kortelės telefone. Pasirodo, kad reikia atsispausdinti. Vėl galvos skausmas, o kur dabar tą padaryti? Gerai, kad pasitaiko šauni mergina informacijos centre traukinių stotyje, kuri duoda el-paštą, į kurį nusiunčiu ir nemokamai atspausdina. Išsikviečiu taksą ir per mažiau nei pusvalandį – aš oro uoste.

Rekomendacijos

Tai atsiprašau, kad taip išsiplėčiau, bet kitaip neišėjo. Juokiasi dažnai visi, kad mėgstu viską su priešistorėmis papasakoti. O dabar pabandysiu glaustai, tai ar rekomenduoju kelionę tokią? Tikrai taip! Kainos yra juokingos kaip nežinau kas. Negana to, turėkite omenyje, kad čia ne SPA, o sanatorija. Panašiai, kaip nuvažiuotumėte į Druskininkus, į tą pagrindinę, senąją sanatoriją. Prabangos tikrai nebus ten, tačiau kambarys, jei pasirinksite geresnį variantą – nenuvils. Procedūros – geros, o už jas kainos – juokingai mažos. Vienintelis dalykas, tai teks palaužyti liežuvį, nes angliškai beveik niekas nekalba. Žmonės labai šilti, visada užkalbina, klausia iš kur aš, kaip man patinka. Truskavecke yra 19 sanatorijų, tai jei „Vesna“ jums nepadarė įspūdžio, tai galite rasti galbūt kažką labiau prie širdies. Bet šio viešbučio vieta – labai strategiškai patogi, nes biuvetė – visai šalia.

p.s. prisiminiau kažkaip apie valgyklą, kurioje valgydavau. Groja tokia vietinė muzika, interjeras – sovietinis, staliukai su staltiesėmis, tokios valgyklėlės kėdės. Iš tikro tai duoda viskam žavumo, jei norite pasijusti kaip prieš daugiau nei dešimtmetį.

p.s.s. baseinų ar pirčių viešbutyje nėra. Kiek žinau, jie yra restauruojami, bet galima eiti į kitus viešbučius. Šalia yra „Medical center“ – ten yra šitos pramogos už papildomą mokestį. Ten pat vyko man ir vandens procedūros.

You Might Also Like...

No Comments

    Leave a Reply