Kelionės

IV diena Šri Lankoje: šešios valandos traukiniu iki Elos

Panašu, kad reikia forsuoti su Šri Lanka, nes kažkaip labai lėtai man jau tos mintys dėliojasi. Ar nebus mano metai kalti? Kidding. Ryte suskamba žadintuvas ir mes beveik kaip iš serialo „Walking dead“ sugebame nepramerkusios akių nueiti iki dušo, išsimaudyti ir pasiruošti varyti į stotį. Baisiausia, kad kiekvieną kartą atrodo, kad mano kuprinė sumažėjo. Nors esu iš tų, kuri keliaudama dažnai prisidedu nereikalingų daiktų, na, juk moteris… juk gali prireikti vienų basučių, o gal kitos geriau atrodys prie suknelės, o jei norėsiu ne juodos, o raudonos, tai reikia ir tą kitą įsimesti. Vargo vakarienė. Nors turiu pripažinti, kad į šią kelionę dėjausi po komplektą kiekvienai dienai ir dar plius du, jei kažkas nutiktų: gal į kokį date‘ą reikės eiti, o gal nutiks taip, kad per dieną reikės du kartus persirengti. Anyways.

Kojas pakračiusios žiurkės – normalus vaizdas

Bandome pasiekti Kandy traukinių stotį, nes iš vakaro bilietų pardavėjas sakė, kad turime pasirodyti prieš šešias, jei norime gauti bilietus. OK. Google maps‘ai. Rodo, kad reikia eiti ratais kvadratais, tačiau matau, kad yra kažkokia maža gatvelė shortcut‘ui padaryti. Vos nepraeiname jos, nes gatvelė – siauras tarpas, kuriame prasilenkia vos du žmonės. Negana to, prajuokiname vietinius, nes Indrė vos ne bėgom pravaro: kelyje pamato dvi nustipusias žiurkes. Na, tokias nemažas. Beje, aš irgi paniškai bijau, tai nėrėme ta gatvele kaip kulkos. Vis negalėjome atsistebėti, kad tai yra pas juos natūralu: tai centras, šalia stotis, šalia nustipusių gyvių – parduotuvėlės ir kioskeliai, kur parduodamas maistas. Yuks. Taip ir atšoksta fantazija kažką valgyti gatvėse.

Kelios minutės ir pasiekiame stotį. Aišku, pakeliui vis vien pavyksta sulaukti ne vieno pasiūlymo: „Tuk tuk, madam?“. Vėliau tai taps mūsų keiksmažodžiu. Atvarome į stotį ir jau gink, Dieve, nebenorime keliauti visą kelią stačiomis. Būtinai užsikepusios, kad reikia pirmos klasės mums. Done. Gauname bilietus už 4 tūkst. rupijų, kas yra 20 eurų už beveik šešių valandų kelionės bilietus pirma klase. Iki kelionės pradžios lieka daugiau nei valanda, vietos yra sužymėtos, todėl, kaip ir pridera, sustojame nusipirkti banduškų (jau rimtai buvome pradėjusios vis labiau į jas panašėti) – geriausiai į trasą eina su cukrumi apibarstytos. Yummy. Beje, patarimas visiems: vietiniai nelabai moka skaičiuoti, tai tiesiog visada pasiklauskite kainų prieš, o kai deda, patys irgi paskaičiuokite, nes labai tikėtina, kad dažnai nusuks kelias dešimtines. Mums ne kartą taip yra buvę.

Šešių valandų kelionė į Elą

Iš tikro Indrė nesuprato, kodėl aš taip buvau užsikepusi būtinai su tuo traukiniu į Elą varyti. Taip buvo mano vienas iš „must do“ veiklų Šri Lankoje. Pradėkime nuo to, kad keliaujant į Elą akys raibsta nuo kavos ir arbatos plantacijų, kurios yra įsikūrusios atokiau nuo sostinės. Labai seniai, kai koją įkėlė britų kolonistai, buvo nutiesti geležinkeliai, kad derlius būtų greičiau atgabentas į Kolombą, o iš ten – į užsienį. Bėgiai vingiuoja pro nepaprasto grožio peizažus, keičiantis šalies reljefui, spalvoms ir klimatui. Traukinys rieda gan mažu greičiu, todėl kelionė trunka iš ties netrumpai. Negana to, čia ne Europa, todėl nors ir turi vietas traukinio vagonuose, geriausios yra prie atidarytų durų. Čia gali atsisėsti, iškišti kojas ir mėgautis panorama. Realiai visada ties durimis susidaro spūstis, nes visi nori įamžinti vaizdus, kurie gniaužia kvapą. Beje, geriausia pusė sėdėti – dešinė: iš jos galima daugiau pamatyti.

Mes vis ateidavome pracheck‘inti, kaip mūsų daiktai (nors buvome paprašiusios vienų bričių, sėdinčių šalia, kad pasižiūrėtų), bet dažniausiai įsitaisydavome tarpduriuose. Realiai mano balta suknelė buvo nebe balta, bet buvo dzin. Nes sėdi ir stebi, kas vyksta. Įdomu tai, kad važiuojant visada sutinki vietinių. Jie geležinkelio bėgiais eina savo reikalais, tai kaip koks kelias. Vėliau ir mes tą darysime būdamos Eloje, nors kiekvieną kartą vis garsiai klausinėsime, ar išgirsime, jei atvažiuos traukinys, ar jie signalą naudoja, ar įspėja… Po pietų pasiekėme Elą, kuri yra įsikūrusi kalnuose, todėl čia klimatas šiek tiek vėsesnis, gan dažnai galima sulaukti lietaus. Beje, prieš važiuojant čia, orų prognozės mūsų nedžiugino, nes vis rodė, kad dvi savaites pils kaip iš kibiro visoje šalyje. WTF? Kaip mūsų įdegis? Juk negrįšime baltos kaip varnos, juokėmės, kad nejaugi reikės į soliariumą varyti, grįžus iš atostogų Azijoje.

Viešbutis, kurio realiai nėra

Ela skiriasi nuo kitų miestelių šalyje. Stoties pastatas ir pats vibe‘as nukėlė į praeitį, tarsi išliptumei, kai čia zujo kolonistai anglai. Miestelis yra gan turistinis, jo centras – pagrindinė gatvė, kurioje įvairūs restoranai, kavinės, užkandinės ar barai. Įdomu tai, kad čia viskas labai pritaikyti turistams, jei nueisi pavalgyti, tai gali gauti picos, burgerių ar kažko vakarietiško. Man tas nepatiko. Beje, tai bus net mūsų su Indre pirmo barnio priežastis. Na, juk nėra namų be dūmų, taip pat ir nėra kelionių be apsižodžiavimo, bet gal apie tai vėliau. Pradedame ieškotis savo viešbučio. Nusprendžiame, kad eisime pėsčios, nors žemėlapis rodo, kad teks kulniuoti apie kilometrą. Aplinkui įkyriai tuk tuk vairuotojai siūlo savo paslaugas. Jau pradedame juos ignoruoti, nes jei pasakai ne, toliau jie tave kalbina. Klajojame gal pusvalandį, bet viešbučio vis nerandame. Net vietinių klausiame, gal jie žino, kur toks yra. Mes visus savo viešbučius rezervuodavomės per Booking‘ą.

Šri Lankoje – apstu vietų, kuriose gali apsistoti. Viešbutukai ar inn‘ai, o kartais tiesiog homestead‘ai kartais niekuo nesiskiria nuo paprasto gyvenamo namo: nėra iškabų ar kitų ženklų, tiesiog savininkai nusprendė kelis kambarius išnuomoti, įdėjo į Booking‘ą ir tiek naujienų. Kažkaip einame ratais kvadratais ir jau nervas paėmė, nes vis nerandame. Galiausiai užkalbina mus vieno viešbučio savininkas, pakviečia pasižiūrėti, ką jie turi ir mus paperka jų terasa su vaizdu į Elos uolą. Nusprendžiame, kad liekame čia. Taip pat pirmą kartą čia tenka sutikti veislinius šunis – du taksus, beje, vienas iš jų paskui sugeba primyžioti mūsų kambaryje.

Šiek tiek kopimo ir lietaus

Persirengiame ir nusprendžiame, kad reikia kažką veikti, nes juk turime pusę dienos. Šri Lankoje labai anksti aukšta, bet ir anksti temsta, todėl tenka suktis iki šeštos, nes vėliau – tamsu kaip š… Mūsų viešbutuko savininkas pataria eiti iki Little Adam‘s Peak, tada pasukti link Nine Arch bridge, o vėliau traukinio bėgiais grįžti į miestelį. OK. Turime planą. Kopiame į Little Adam‘s Peak, kuris yra lyg pusbrolis garsiajam Adam‘s Peak. Užlipti į jį užtrunka vos 45 minutes, o nuo jo atsiveria nuostabūs vaizdai. Kaip ir  dera kalno kopija lankytojus pasitinka Budos skulptūra – tokią pat, tik aišku, kad didesnę galima rasti užlipus į Adam‘s Peak. Leidžiantis pradeda lynoti. Na, ne cukrinės, neištirpsime, tačiau lietus nesiliauja. Vienu metu sustojame ir kelias minutes palaukiame pašiūrėje su moterimi, pardavinėjančia kokosų pieno gėrimus.

Senovinis, bet vis dar veikiantis tiltas

Atsibosta laukti, o ir lietus nėra toks intensyvus, todėl pajudame link garsiojo tilto. Ir vėl pralekia tuk tukai, kurie stoja ir siūlosi pavėžėti. Vienu metu nusiskiname didelius augalų lapus, užsidedame ant galvų kaip kapišonus ir tęsiame savo pasivaikščiojimą. Vietiniai leipsta juokais iš mūsų naujų priemonių nuo lietaus, o mes einame išsišiepusios. Einame iki posūkio, kuris lengvai atpažįstamas iš Budos skulptūros. Pasukame į kairę ir keliaujame betonuotu keliuku. Šiek tiek nuklampojame ne ten, todėl tenka apsisukti ir grįžti, tačiau vargais ne galais surandama takelį, vedantį prie tilto su devyniomis arkomis. Beje, jis dar tebėra naudojamas, tačiau gaila, mūsų buvimo metu neteko pamatyti pravažiuojančio traukinio… Šiuo tiltu traukiniai nuo Elos juda link kito miestelio kalnuose – Demodara. Per dieną važiuoja net šeši traukiniai, kam aktualu juos įamžinti. Nors mes pasiekėme tiltą jau antroje dienos pusėje, tačiau žmonių nebuvo itin daug, galbūt kaltas lietutis, kuris silpnesnius turistus atbaidė, tačiau, kiek teko skaityti, daugelis rekomenduoja apsilankyti ryte, nes tuomet aplink tvyro rūkas, ant tilto – mažiau žioplių, gadinančių kadrą.

Kelionė atgal geležinkelio bėgiais

Kaip ir buvo patarta, bėgiais grįžtame iki miestelio. Juokingiausia, kad pakeliui sutinkame ir vietinių, ir kitų turistų, kurie taip pat keliauja bėgiais. Momentais darosi nejauku, nes pradeda tempti, o aplinkui vis išgirstame įvairiausių garsų, šnarėjimo medžiuose ar krūmuose. Labiausiai eidamos bijome, kad jei atvažiuos traukinys, ką darysime tada? Laimei, nei vienas nesutrukdo mūsų pusvalandžio pasivaikščiojimo ir pasiekiame stotį, kurioje prieš kelias valandas išlipome. Pradeda pliaupti kaip iš kibiro. Galbūt orų prognozės vis dėl to pradėjo pildytis. Ech. Sustojame stotyje po stogeliu susidėlioti, koks planas. Galiausiai patraukiame link pagrindinės gatvės, nes jau žarna žarną ryja: abi daromės piktos, nes bele kaip norime valgyti. Stojame prie kavinių, tačiau nei vienoje mūsų netenkina meniu. Viskas tiek pritaikyta turistams, kad net pikta. Ant kampo esanti vieta tarsi jau nuteikia gerai, nes pavadinimas skamba labai šri lankietiškai. Nė velnio. Vien burgeriai, picos ir makaronai. Come on, o kainos dar apie 10 eurų šių visų maistų. Nesąmonė. Bandau google‘intis, kas čia būtų vietinio ir voila, kitoje gatvės pusėje yra Raha kavinė.

Gigantiški rotti – užskaityti su pliusu

Rekomenduoju būtinai ten nueiti, nes niekur kitur daugiau neteko valgyti tokių skanių rotti (rotti, tai patiekalas iš specialios duonos, kuri primena lavašą, o viduje – tavo pasirinktas įdaras. Gali būti saldus, gali būti su daržovėmis ar mėsa). Kiekviena užsisakome po du: iš karto vieną, sakome, kad tikrai nesuvalgysime, kad antrą pasiimsime išsinešimui, tačiau abu labai gerai sulenda. Pabandau vieną su daržovėmis ir kiaušiniu, o kitas – su ananasais. Yummy. Dar išbandau vietinį gėrimą lasse, kuris yra gaminamas iš sulčių ir mano prieš tai aprašytos varškės – curd, gaminamos iš buivolų pieno. Du gigantiški rotti ir lasse atsieina mažiau nei tūkstantį (apie 5 EUR). Užsukame dar į parduotuvę, nusiperkame vandens, tuomet esame priverstos pasiimti tuk tuk‘ą, nes pila toliau, o mums eiti dar koks kilometras. Gerai, kad mūsų draugas prieš tai jau yra pasakęs, kiek panašiai turėtų kainuoti, tai nusiderame, kad mus ten paveš už grašius.

p.s. jei kalbėsime apie viešbučius ir vietas, kur nakvodavome, tai mums užkliuvo vienas dalykas – toks specifinis kvapas visos patalynės. Aš jį įvardindavau kaip naftalino kvapą. Kartais net supykindavo, nes toks stiprus ir aitrus, kad ką aš žinau. Be to, visur didelė drėgmė, todėl ir patalynė tokia nemaloni, kad mums kliūdavo. Buvo tą vakarą Eloje, kad įsijungė fantazija, tai jau vienu metu abiem atrodė, kad vabaliukai ir kitokie gyviai mus jau kandžioja. Juokas juokais, bet kažkur mane tikrai sukandžiojo bedbugs‘ai. Man yra buvę Egipte, nutiko ir Šri Lankoje, turbūt skani esu…

p.s.s. kiekvieną kartą, kai valgydavome rotti, mums kažkodėl norėdavosi dainuoti Katunskytės dainą apie Robinzoną. Neklauskit, kažkaip mums ten vis ji pamušdavo, kad vietoj „Robi, Robi“ būdavo „Rotti, rotti“…. Totaliai nudaužtos mergos, kitaip nepasakysi.

You Might Also Like...

No Comments

    Leave a Reply