Kartais kai manęs paklausia, o kiek laiko aš gyvenu Vilniuje, tenka susimąstyti. Iš tikro atrodo, kad jau visą amžinybę, o realiai paskaičiavus, tai manau, kad virš penkerių metų. Tikrai ne kažką. Ne, bet ne apie kiekybę, o kokybę mes čia geriau pakalbėkime. Kažkaip pastaruoju metu vis pagaunu save, kad nors gyvenu Vilniuje, bet mažai apie jį žinau. Na, OK, pagrindinius lankytinus objektus ir tiek. Kai atvažiuoja draugai iš užsienio, tai tenka pasukti galvą, o ką jiems čia įdomaus parodyti… Jau matau vartančius akis, kad come on, juk tiek Vilniuje gražių vietų. Tikrai sutinku, kad yra, bet kai jame įsikuri, įsisuki į rutiną, tai nelabai eini jo explore‘inti – nebent barus ir vietas, kur skaniai tave pamaitins.
Natūralu, kad net tie patys vilniečiai kartais nelabai žino savo miesto istoriją. Todėl šeštadienį, nors ir koks jis šlapias ir vėjuotas buvo, pasiryžau skirti sostinės pažinimui, nes gi kiek gi galima. Visada matau ne vieną ekskursiją, kurią organizuoja „Savaitgalio ekskursijos“ (čia, kam įdomu, patariu palike‘inti FB, tikrai atsiras kažkokia ekskursija už kurios užklius akis ir norėsis varyti), bet paspausdavau INTERESTED ir tuo viskas baigdavosi. Beje sorry visų tų, kurie dėl mano feed‘o FB sužino apie bele kokius renginius Vilniuje ar aplink, artimi draugai net per dantį patraukia, kad jei nori sužinoti, kas vyksta, eik pacheck‘inti, ką Liaudanskytė prispaudžiusi yra.
Na, bet mažiau kalbų, o daugiau darbų ir šiandien aš atsidūriau vienoje iš ekskursijų. Apie ką? Apie barzdotus ir ūsuotus Vilniaus vyrukus, puošiančius namų fasadus, žvelgiančius į praeivius kaip skulptūros ar šiaip iškilios asmenybės. Oh yeah, kas mane geriau pažįsta žino, kad turiu soft spot barzdyloms. Tiesiog gražu. Kaip ir tatuiruotės. Ši ekskursija yra viena iš teminių, kurias veda legendinė gidė Gabija Lunevičiūtė. Kodėl tokia tema? Turbūt daugelis yra girdėję apie „Movember“ arba „Ūsuotą/barzdotą lapkritį“, kuomet vyriokai yra skatinami auginti ūsus bei barzdas ir taip išreikšti solidarumą sergantiems prostatos vėžiu. Jei pasižiūrėtumėme, tai „Movember“ akcija pirmą kartą buvo inicijuota 1999 metais, kuomet grupelė Australijos gyventojų nutarė, kad reikia labiau rūpintis vyrų sveikata. Šie aktyvistai sugalvojo akcijos idėją, kad lapkričio 1 d. nusiskutę ūsus ir barzdą vyrai visą mėnesį nebeskuta. Laisvė papūgoms ir grožis mano akims! 
Nerašysiu apie tai, kur ėjome, ką matėme, nes nebus įdomu. Patiems reikia sudalyvauti ir patyrinėti Vilnių. Pamatysite, kad yra begalės nerealiai fainų vietų, o ką jau kalbėti apie istoriją, kuri yra bele kiek turininga. Kartais ir juokas ima, ir graudu, kai pasiklausai visokių pasakojimų. Bet paminėsiu kai kuriuos dalykus, kurie man pasirodė įdomus. Pirmiausia pradėkime nuo to, kad kaip bebūtų keista, tačiau į ekskursijas vis dėl to labiau yra linkusios eiti moterys. Na, tie vyrukai, kurie ateina dažniausiai ateina ne savo noru, o būna atitempiami žmonų ar draugių. Ech, tos moterys. Šio šeštadienio popietė nelepino gražiu oru, kur jau tau, juk čia Lietuva, čia lietūs lyja. Lijo ir pūtė vėjas, kad po beveik pusvalandžio nejutau savo pėdų ir rankų, nors buvau apsimuturiavusi ir atrodžiau kaip žydras pūkų kamuolys. Net snowboard’inimo pirštinės nepadėjo…
Per pusantros valandos ekskursiją teko nukeliauti nuo Rusų dramos teatro iki šv. Jonų bažnyčios, sustojant įvairiuose objektuose ir klausantis istorijų. Pradėkime nuo to, ko nežinojau ir jaučiuosi totali eruditė bei Vilniaus ekspertė. Pasirodo, kad Basanavičiaus ir Mindaugo gatvės kampe esančiame name veikė pirmoje lietuviška mokykla. Nenuostabu (nes ir gatvės pavadinimas išduoda), kad vienas iš jos įkūrėjų – Jonas Basanavičius. Jis užėmė gydytojo pareigas mokykloje. Beje, joje mokė ir prezidentas Antanas Smetona. Nors buvo teisininkas, bet vaikus mokė lotynų kalbos. Ilgai mokykla šiame pastate neužsibuvo, nes sulaukė daug susidomėjimo, o vos keliuose kambariuose įsikūrusi mokymo įstaiga nebesutalpino mokinių, todėl išsikėlė. 
Kitas mano naujai atrastas objektas – miesto sargybinio statula, įsikūrusi Trakų ir Pylimo gatvių kampe. Teks šiek tiek pakelti galvas, nes ji riogso gan aukštai. Kodėl ji tokia įdomi? Nes yra skulptoriaus Kuzmos bakalaurinis darbas. Įdomią istoriją mums papasakojo gidė, kaip ji atsirado, kaip meras ją ten naktį užkėlė, o paskui pasimetė, kad nieko nežino. Taip ir liko ji stovėti. Taip pat nežinojau, kad Trakų gatvė buvo seniau vadinama Senatorių, kad ten gyveno labai svarbūs asmenys, kad dabar mes įvardiname gatvę ir namo numerį, o seniau buvo namams teikiami šeimos vardai, pavyzdžiui, Tiškevičiaus rūmai, kur dabar yra VGTU ir kur balkoną laiko du titanai. Juoko daug sukėlė pasakojimas apie teatro primadoną Marianą Korvelytę – Moravskienę. Tikrai ryški ir ekstravagantiška asmenybė, kuri buvo itin valdinga, o savo skrybėles puošė net daržovėmis. Na, kas sakė, kad Vilnius užkampis, pasirodo, kad tikrai toks nebuvo…
Kitas mano atradimas – Šv. Mikalojus. Pasirodo, kad jis yra realiausias Santa Claus prototipas. Oh yeah, o tik vėliau „Coca Cola“ savo reklamoms atvaizdavo tokį, kokį mes dabar žinome, tačiau realiai viskas yra paremta teologo eilėraščiu savo dviem dukroms, o pavadinimas Santa Claus kilo iš olandiško pavadinimo Sinterklaas, kuris olandų emigrantams įsikūrus JAV tiesiog suamerikonėjo, kad būtų lengviau ištarti. Dar vienas mano naujas pažįstamas – žydų kilmės gydytojas Cemachas Šabadas. Nerealiai įdomi jo gyvenimo istorija, o svarbiausia labdaringa veikla, dėl kurios daugelis mūsų naudoja išsireiškimą „nachaliavai“. Pasirodo, kad Šabadas užsiėmė labdaringa veikla, buvo įsteigęs tokias vietas, kur buvo galima motinoms, neturinčioms pieno savo vaikams, jo gauti. Būtent žodis „chaliava“ hebrajų kalboje reiškia pieną, o mūsų naudojamas išsireiškimas – nemokamas pienas. Kosmosas, kas būtų pagalvojęs? 
Man Vilnius realiai pasidarė šiek tiek jaukesnis ir mielesnis, nes dabar žinau nerealiai fainų dalykų apie kuriuos net nebūčiau pagalvojusi. Jūs žinojote, kad tas Vokiečių gatvės kiemas, kur dažniausiai visi bandydavo statytis mašinas, kol nebuvo apmokestintas, seniau buvo žydų kvartalas. Ten nebuvo jokių bromų ar išėjimų į Rotušės aikštę? Apart šeštadienį palei sieną, kur dabar yra „Versmės“ knygynas būdavo pardavinėjama mėsa? O šeštadienį nedirbo, nes žydams – šabas.
Niekada nesu girdėjusi apie baziliską. Nustebau, kad vilniečiai senais gūdžiais laikais buvo tiek įbauginti mitinės būtybės, kuri galėjo tave nužudyti vien žvilgsniu, kad nešiojosi su savimi veidrodėlius. Jei netyčia sutiktų, kad nukreiptų ir išvengtų mirties. O pasirodo tikėjo, kad baziliskas gyveno ant Barbakano kalno, mat ten būdavo tikras šiukšlynas, o kur tamsu ir nešvaru – pasąmonėje pas mus įsikuria įvairūs baubai. Čia ne išimtis.
Pusantros valandos ekskursija tikrai neprailgo, tik buvo bele kaip šalta. Taip, aš ta, kuri vasarą miega su pūkine kaldra, tai nors ir kaip apsirengčiau, man visada šalta. Kažkaip kitaip pažvelgiau į Vilnių, kuris per savo istoriją patyrė 30 gaisrų ir 20 karų. Nors toliau sakau, kad man Rygos senamiestis labiau prie širdies, o dėl tokio pasakymo esu sulaukusi ne vienos kandžios ir piktos vilniečių replikos, tačiau taip jau yra… Juk Vilniaus senamiestis buvo bombarduotas net tris kartus per II Pasaulinį karą, todėl daugelis pastatų buvo sugriauti, o tai, ką matome dabar – viskas atstatyta, o Rygai šiuo klausimu pasisekė labiau – daugiau likę to, ko nesunaikino karai ir visokios kitokios negandos.
p. s. dėl kainų, datų ir ekskursijų tematikos, reikėtų sekti FB puslapyje „Savaitgalio kelionės“. Turėkite omenyje, kad vietos ekskursijose dažnai labai greitai tirpsta, todėl jei pamatote, kas įdomu ir faina, nelaukite krapštydami nosį ir dvejodami, nes traukinys gali nuvažiuoti.
No Comments