Maistas

Slaptasis Kijevo restoranas, į kurį pateksi tik su slaptažodžiu

Kažkada „Boeing‘as“ buvo mano darbo vieta, o dabar sėdžiu ir pradedu dėlioti savo įspūdžius iš atostogų. Prireikė vėl metų, kad išsiruoščiau normalių atostogų… Toks tas freelancer‘ių ir studentų gyvenimas, bet aš ne apie tai.

Apie atostogas vėliau, o dabar apie keletą valandų Kijeve, o tiksliau vienoje super vietoje. Taip jau nutiko, kad pakeliui į Kolombo turėjome „tik“ septynias valandas persėdimui. Iš tikro mane toks laiko tarpas žudo – na, kai realiai tai nėra kelios valandos, kad gali pereiti visas „duty free“ parduotuves, bet ir kažko normalaus pamatyti negali, nes nusigauti į miestą, pasivaikščioti, kažką pamatyti – mission impossible. Prieš kelionę jau žinojome, kad Kijeve tikrai nelauksime ir reikia veiklos. Ką daryti? Sugalvojome, kad užsuksime į vieną slaptą vietą, apie kurią teko išgirsti pasakojimų. Lietuviai ją vadina „Paskutine barikada“, o internete ji geriau žinoma kaip „Ostannya Barikada Art-Restaurant”.

Pradėkime, kad nusprendžiame suktis taupiai, todėl į centrą lekiame su viešuoju transportu. Sužinome, kad traukinio iš oro uosto nėra. Ech, lengvai ir greitai susisukti nepaeina korta. Galima važiuoti autobusu arba važiuoti kelias stoteles autobusu, o tada sėsti į metro. Taip dvi Liaudanskytės (šį kartą mano kelionės kompanionė – pusseserė Indrė) savo „puikiomis“ rusų kalbos žiniomis susiranda autobusą, sugeba nusipirkti bilietą ir n kartų paklausinėti, ar tikrai važiuoja iki tos stoties, kur mums reikia. Autobuse susipažįstame su tokia įdomia vietine moterimi, kuri „pusę velnio“ kalba angliškai. Visai normalus gaunasi pokalbis – mix‘as anglų ir rusų kalbos. Ji kartu su sūnumi mums parodo, kur išlipti, pasako, kaip nusipirkti metro bilietą, tiksliau, net kartu eina ir padeda. Galiausiai pramuša slaviškas svetingumas ir jie užsimoja mus palydėti iki Maidano aikštės (ten kažkur turėjo būti mūsų ieškoma vieta) bei parodyti savo mėgstamą ukrainietiško maisto užeigą.

Turiu prisipažinti, kad aš labai įtarus žmogus. Pradedu abejoti mūsų naujų draugų ketinimais, nes jie viską daro „iš geros valios“, yra labai draugiški, o tas šiek tiek trikdo. Išlipame reikiamoje stotelėje, išeiname į lauką ir OMG. Bele kaip šalta. Sparčiu žingsniu mums moja ranka ir rodo aikštę, vietas, kur vyko kovos ir panašiai. Minutė ir mums „padarytas turas“ po svarbiausią miesto aikštę. Už kelių minučių atsiduriame lietuvišką „Katpedėlę“ primenančioje valgykloje – nauji draugai vardina patiekalus, ką turime pabandyti, klausia, ar norime kažko išgerti, gal alaus… Aš vis vien laikausi savo, kad nors ir kaip „faina“ būtų ir skanu čia, bet mūsų tikslas – slaptasis restoranas.

Dar kartą susivedame į navigaciją adresą, nes restoranas – viename iš prekybos centrų, esančių šalia Maidano aikštės. Sugrįžtame atgal, kur ir išlipome bei po žeme išraizgytais tuneliais susirandame „Globus“ prekybos centrą. Atsisveikiname su naujais draugais ir pradedame restorano paieškas. Prieš atskrendant teko šiek tiek pasiskaityti, kaip nusigauti iki vietos, todėl iš karto pradedame dairytis lifto. Nors atrodo, kad prekybos kompleksas yra dviejų aukštų, tačiau nereikėtų pasimesti. Yra ir trečias. Tą sužinai, kai susirandi liftą ir jame paspaudi mygtuką OB – restorano inicialai.

Atsidaro lifto durys ir patenki į pilką suvenyrų krautuvėlę. Šiuolaikiško interjero mažoje krautuvėlėje – nei vieno žmogus, tik jauna mergina už prekystalio paklausia, ar gali kuo padėti. Prisipažįstame, kad esame tursitės ir norime papietauti. Reikia išduoti paslaptį, kad pateikti ten turi pasakyti slaptažodį. Jis skamba taip: „jeigu reikės kovoti, tai mes nugalėsime“. Gali pasirinkti, kokia kalba sakyti: anglų, rusų, ukrainiečių… Parodyti telefone neužteks, teks pasakyti. Aišku, mes pasirenkame tai, ką mokame geriausiai. Tadadam. Sezamo durys atsiveria ir atsirandame rūbinėje. Esame paklausiamos, ar esame pirmą kartą ir norėtumėme trumpo turo. Tikrai taip! Tai kas tai per vieta?

Atmosfera yra kažkas wow. Einame ir stebimės, kaip faina ir nerealu. Restoranas yra įsikūręs tiesiai po Liadsky vartais. Natūralu, kad viskas čia alsuoja ukrainietiška dvasia, nacionalizmu ir istorija. Tai ne tik ukrainietiško maisto muziejus, jei taip būtų galima pavadinti, nes už nieko užsienietiško menu akys neužklius, bet ir istorijos apie šalies revoliucijas atspindys. Ant sienų kabo įvairūs plakatai, atributika, skamba tik ukrainietiška muzika…

Pasirenkame atsisėsti a la prabangioje aplinkoje ant dviejų minkštų sofkučių. Užsisakome ukrainietiškų barščių, vietinių koldūnų, kitaip vadinamų „varenyky“ bei vietinių burbuliukų. Kainos nesveikai mažos, todėl imame ne taurę, o visą butelį. Reikia juk atostogas švęsti. Pietūs nenuvilia nei skoniu, nei patiekalų laukimo, nei kainos atžvilgiu. Galiausiai leidžiame sau atostogas pradėti užbaigdamos pietus vietiniais desertais. Kiek toks malonumas kainavo? Tilpome į 20 eurų. Kosmosas! Slaptasis Kijevo perliukas užskaitytas su pliusu.

Atgal į metro, pakeliui dar sugebame sustoti ir nusipirkti paragauti vietinių bandelių (mano beje su kažkokiu įdomiu įdaru liko totalus nusivylimas, bet… nelabai išėjo mums tobula rusų kalba susikalbėti su pardavėja, kad norime su varške…) bei laiku sugrįžti skrydžiui. Jei jau taip nutiko, kad dėl vienų ar kitų priežasčių užstrigsite Kijeve daugiau nei penkioms valandoms (tiek plius minus užtruko mūsų trip‘as su viešuoju transportu, pavalgymu ir net trumpu pasimatymu su Maidanu), būtinai nuvarykite pavalgyti į „Paskutinę barikadą“. Nepasigailėsite. Galiausiai, jei labai skubate, imkite taksi ar UBER‘į, gal ir greičiau susisuksite.

Jums taip pat gali patikti

1 Komentaras

  • Reply
    Laima
    2018 lapkričio 29 at 14:22

    Ar barščiai skensni už močiutės?! 😯

  • Palikti atsiliepimą